Betvarkydamas žurnalus, 2005 m.  balandžio mėn. žurnalo „Teчника – Молодежи“ numerio 55 psl., inžinieriaus G. Ryžkovo straipsnyje „Oдна голова чорошо…“ (Viena galva gerai…)  radau labai įdomias mintis. Jis atkreipia dėmesį į faktus, kad nuo antrosios XX a. pusės mokslinių straipsnių autorių  skaičius didėja žymiai sparčiau – nei  mokslinių darbų kiekis. Akivaizdu, kad tiek autorių, tiek jų darbų kiekis – turėtų didėti arba mažėti proporcingai vieni kitiems. G. Ryžkovas savo straipsnį  skiria šio keisto neatitikimo ištyrimui. Tyrimo metu jis nustatė, kad du trečdaliai mokslinių darbų yra parašyti kolektyvų iš dviejų – trijų žmonių. Likusį trečdalį parašė keturi ir daugiau bendraautorių. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad mokslininkų – vienišių beveik visiškai nebeliko.

Tolimesniame savo straipsnio tekste jis konstatuoja, kad: iš pirmo žvilgsnio bendraautorių skaičiaus didėjimas turėtų sustiprinti tos mokslininkų grupės intelektualinį potencialą ir sudaryti sąlygas puikiems moksliniams pasiekimams – nes yra sakoma, kad  „dvi galvos geriau nei viena“. Tačiau tai paneigia statistikos duomenys: mokslinių bendraautorių skaičius veržliai didėja, o  mokslinių atradimų skaičius taip pat sparčiai mažėja. Per paskutinius dešimtmečius naujų svarbių bei perspektyvių mokslinių darbų praktiškai nebuvo – nors per pirmus tris XX a., dešimtmečius – jie pylėsi kaip iš gausybės rago. Be to visus to laikmečio  atradimus įvykdė vieniši tyrinėtojai.  

Straipsnio autorius atvirai  klausia: „kodėl bendraautorių galvų skaičiui didėjant – mažėja jų mokslinių idėjų produktyvumas?“. Čia pat pateikiamas ir atsakymas. Straipsnio autorius pastebi faktą, kad mokslininkų grupėje sumuojasi ne tik jų teigiamos savybės – bet ir jų neišmanymas! Visumoje kiekvieno žmogaus (net genijaus) žinios yra mažesnės už jo neišmanymą. Todėl ir moksliniame kolektyve nežinojimas didėja žymiai sparčiau – nei bendras (to kolektyvo) pažinimo lygis. Dėl to mokslinio kolektyvo darbo lygis yra žymiai mažesnis už nekvailo vienišiaus darbo lygį. Tikrieji atradimai yra kūrybiniai aktai, ryškūs minties „žybsniai“. Grupėje priimami apibendrinti sprendimai primena ne minties „žybsnį“ – o blankų nuodėgulio rusenimą.

 

Taip yra mokslo pasaulyje, kuriame bent teoriškai  siekiama  teisingo galutinio pasaulio pažinimo (siekiama to paties tikslo). Šioje vietoje verta prisiminti, kad kolektyvinių sprendimų priėmimas XX a., paplito ne tik tarp mokslininkų – bet ir tarp eilinių žmonių. Taip pat nedera pamiršti – kad „nuomonių pliuralizmu“ besivadovaujantys, neuždirbtų pinigų (žr.: film. http://www.youtube.com/watch?v=MkntCd0fCQI ir tekstą http://www.freedomdomain.com/banking/credit_river1… )   įsigijimą laikantys prioritetiniu tikslu vartotojiškos visuomenės nariai aiškaus vieningo  (visiems bendro) tikslo iš viso neturi. Todėl nereikia stebėtis, kad toliau vergvaldžių ir vergų visuomenės „evoliucija bei progresas“ nenuveda ir negali nuvesti.

Reklama