Nors posovietinėje Lietuvoje  yra minios kitais piliečiais besirūpinančių įvairių specialistų – tačiau per 19 nepriklausomybės metų  jie mums taip ir nepaaiškino: ar mūsų gyvenimų prasmė yra turto kaupime – ar mūsų žmogiškos (energetinės-informacinės) kokybės gerinime? (anksčiau tai vadinosi dvasiniu tobulėjimu). Paprastam eiliniam žmogui ir šiandien aišku, kad jam numirus (jo kūne sustojus ir išnykus  energetiniams-informaciniams procesams) – jo „materialus“ gyvenimas (gyvenimas daiktų pasaulyje) baigiasi. Tai, kas po jo kūno mirties energetiniame informaciniame pavidale  išlieka – materialinių vertybių su savimi nepasiima. Toks asmens turimas pasaulio supratimas gimdo teisingą ir sąžiningą gyvenimo būdą.

Mokyti žmonės gyvena ne dėl vidinio dvasinio tobulėjimo – bet dėl karjeros  (turto kaupimo). Todėl dažnas iš jų aiškina, kad kuomet įsigis tam tikrus daiktus – tuomet ir taps žmogumi… Tas turto kaupimas ne visada būna sąžiningas ir tokiu būdu pažeidžia  kitų žmonių gyvenimus. Žvelgiant iš paminėtų faktų suvokimo pozicijos – visiškai neaiškia tampa „mokslu“ vadinamo žmonių visuomenės gyvenimo reiškinio prasmė bei paskirtis: ar mokslas yra vienintelės teisingos tikrovės pažinimas – ar “valdžią turinčių” vykdomo žmonijos valdymo   ideologinio pagrindimo priemonė (nes neaišku – ką bendro su tikrovės pažinimu turi nesąžiningas perteklinio turto kiekio kaupimas?)? Taip pat neaišku – ką (savo gyvenimo būdo pasirinkimu) tie „kaupėjai“ apgaudinėja: save, kitus žmones, gamtą  ar patį poną Dievą?

Reklama