“Valdžią turintieji” mus nuolat “peni” pasakomis apie jų pačių išskirtinumą – jiems leidžiantį neišmanėlių mases (t.y., mus visus) vesti vieninteliu tikru nuoseklaus linijinio progreso keliu (lietuviškos komunistinės mistikos skleidėjai tai vaizdavo kaip kelią link “laimės žiburio”). Toks jų elgesys dar kartą patvirtina taisyklę – kad; “po saule nėra nieko naujo”. Sovietmečiu gyvenę vyresniojo amžiaus žmonės puikiai atsimena, kad tokia pati “visuotinė gerovė” buvo žadama ir tuomet. Siekiant tos “gerovės” – tikroji tiesa būdavo pakeičiama „visuotinės gerovės kūrėjų“ išsigalvojimais. Kaip žinome iš istorijos – geras gyvenimas nedirbant ar mažai dirbant materialinių vertybių kūrime – įmanomas tik gyvenant skolon (pvz: spausdinant niekuo nepadengtus piniginius ženklus, išnaudojant neatsistatančias naudingas iškasenas ir t.t.). Kadangi posovietinė Lietuva gausių naudingų iškasenų neturi, o skolas (stipriesiems) anksčiau ar vėliau tenka atiduoti – todėl mums vertėtų šių tiesų nepamiršti ir gyventi taupiau. Net neturint pilnos informacijos galima spręsti – kad didžiausią dalį realių posovietinės Lietuvos Respublikos pajamų iššvaisto nieko už tai tautai mainais neduodantys „nepakeičiamieji vedliai į šviesų rytojų“. Gal Lietuvos piliečiams vertėtų rimtai pagalvoti – ar jiems tikrai reikalingi teisingą pasaulio supratimą monopolizuojantys  komunistinių pasakų sekėjai? Gal verta prisiminti – kad tos pasakos visą sovietmečio laikotarpį (naudingomis iškasenomis itin turtingoje ) Rusijoje buvo išbandomos praktiškai ir prie jokios visuotinės gerovės neprivedė? Ar mes visi tikrai esame tokie kvaili – kad tokius nepavykusius eksperimentus vėl ir vėl išbandytume „ant savo kailio“?

Reklama