„Karšto komentaro“ svetainės diskusijose aš buvau paklaustas: kokia aš matau konkrečią išeitį iš dabar Lietuvoje esančios padėties? Gerbiamų mano svetainės skaitytojų vertinimui pateikiu savo atsakymą:

Šiuo metu “valdžią turinčiųjų“ statytiniai, apsišaukėliai žmogaus teisių gynėjai deda visas pastangas, kad Tautą eilinį kartą suklaidinti ir nukreipti į klystkelius nuo išeities iš esamos padėties ieškojimo. O ta išeitis yra paprasta kaip dviratis. Posovietinėje Lietuvoje yra daug konkrečių blogybių ir daug konkrečių tų blogybių autorių bei vykdytojų. Mes sukuriame Tautos interesus ginančią visuomeninę organizaciją ir dviejų-trijų mėnesių laikotarpyje viešose diskusijose išsiaiškiname – kas iš tų blogybių autorių yra tiesiog nekompetentingas būti valdžioje – o kas iš jų neteisėtas veikas vykdė sąmoningai. Po to suruošiame referendumą, ištaisome galiojančioje LR Konstitucijoje esančius – jos teksto ruošėjų sąmoningai įdiegtus vidinius teisinės prasmės prieštaravimus (tokius kaip politinių partijų privilegijuota padėtis rinkimuose, kai kurių konstitucinių valdžios grandžių skyrimus – vietoje rinkimų (nors visų Konstitucijoje numatytų valdžios grandžių rinkimų LR Konstitucija reikalauja ir dabar – bet tai nevykdoma) ir kt.). Referendumo metu Konstitucijoje įtvirtiname privalomą visų valdžios grandžių veiklos viešumą bei loginį-prasminį pagrįstumą. Taip pat detalizuojame rinkėjų teisės atšaukti vilčių nepateisinusius “liaudies patikėtinius“ bet kuriuo metu – įgyvendinimo “mechanizmą“. Po to neeiliniuose LR Seimo rinkimuose išsirenkame kompetentingus ir ekonominiais nusikaltimais nesusitepusius naujus Liaudies patikėtinius. Visam tam reikia tik šiek tiek Lietuvos piliečių pilietinės drąsos (nebijoti atvirai išsakyti savo nuomonę) ir nereikia jokių mitingų bei revoliucijų… Dabartiniai kai kurių asmenų siūlymai prašyti meluojančius ir neteisėtas veikas vykdančius “valdžią turinčius“, kad šie leistų piliečiams jiems rašyti peticijas – yra atviras išsityčiojimas iš Tautos ir iš teisingumo.

Jį papildau dalimi kito savo komentaro teksto. Jame aš pasisakiau prieš dalines įvairių Lietuvos „gelbėtojų pastangas“ ir papildžiau savo atsakymą į amžiną klausimą: „ką reikia daryti“:

Esama situacija kritikuojama ne nuo jos sukūrimo momento – todėl tų “veikėjų“ – kurie šią situaciją pradėjo kurti ir padėjo jos antiteisinius pagrindus veikos yra sąmoningai nutylimos. Senoliai mokė, kad jeigu pasiklydai – tai savo pėdomis reikia grįžti iki tos vietos – kurioje vietovė jau yra pažįstama. Tai tinka ir esamai visapusiško Lietuvos griovimo situacijai. Griovimo pradžia yra laikytinos pačios pirmos neteisėtos posovietinės valdžios veikos. Antru žingsnis teisingumo link būtų išsiaiškinimas – ar kuri nors iš tų pirmų posovietinės valdžios neteisėtų veikų nebuvo baustina ir pagal tarptautinę teisę. Jei tokią randame (pvz.: posovietiniame laikotarpyje pratęstą, pokario laikotarpyje lietuviškos sovietinės nomenklatūros (totalitarinio režimo) vykdytą teisėtų žemės savininkų genocidą) – tai tuomet teisiškai pagrįstai galime aiškintis: ar visos kitos uzurpavusių valdžią totalitarinio režimo nusikaltimų tęsėjų veikos buvo (ir yra) teisėtos?

Reklama