KAUNO APYGARDOS TEISMUI
2006 m. spalio 8 d.

Ieškovas: Genovaitė Bublienė (a/k xxxxxxxxxxxx)
gyv. Pramonės pr. 32-49, Kaune.

Atsakovas: Kauno apskrities viršininko administracija, esanti Sapiegos g.
10, Kaunas, kodas 8864448;

Trečiojo asmens Civ. byloje Nr.2-0748-358/2006:
Elzbietos Jurgelevičienės a/k xxxxxxxxxxx
gyv. Kauno rajone Tabariškių kaime


APELIACINIS SKUNDAS

Šiuo Apeliaciniu skundu aš, Elžbieta Jurgelevičienė, Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka skundžiu 2006 m. rugsėjo 12 d., Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimą Civilinėje byloje Nr.2-0748-358/2006 ; procesinio veikimo kategorija 30.4.1.;116.1.
Šis Apeliacinis skundas surašytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos (LR) Civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 1 d., ir 305; 306; 307; 310; 311 straipsnių teisinių normų keliamais reikalavimais.
2006 m. rugsėjo 12 d., Sprendime Civ. byloje Nr.2-0748-358/2006 (4 psl. pabaiga – 5 psl. pradžia) Kauno rajono apylinkės teismas konstatuoja, kad: „Dėl trečiojo asmens Elžbietos Jurgelevičienės atsiliepime išdėstytų argumentų teismas nepasisako. Kauno apskrities viršininko administracijos 2005-09-09 įsakymu Nr 02-05-8830 Elzbietai Jurgelevičienei neatkurtos nuosavybės teisės į Vinco Eišroto turėtą žemę. Todėl šis teismo sprendimas E. Jurgelevičienei nesukels teisinių pasekmių“. Ši Kauno rajono apylinkės teismo išvada yra iš esmės neteisinga, nes tenkindamas ieškovės Genovaitės Bublienės ieškinį šioje Civ. byloje Kauno rajono teismas nusprendžia, kad:
„Panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005-09-09 įsakymą Nr. 02-05-882S, kuriuo buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių Genovaitei Bublienei į nurodyto žemės
savininko Vinco Eišroto 4, 51 ha žemės Ringaudų kaime, Ringaudų sen., Kauno rajone.
Atnaujinti Genovaitei Bublienei (a/k xxxxxxxxxxxx ) terminą paduoti apskrities
viršininkui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo Motiejaus Eišroto žemę, pateikt
nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Motiejaus
Eišroto valdytą 2, 44 ha žemės sklypą, esantį Ringaudų kaime, Kauno rajone.
Pripažinti nustatytu juridinę reikšmę turintį faktą, kad Genovaitės Bublienės
tėvas Motiejus Eišrotas iki nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 2, 44 ha žemės, esančios
Ringaudų kaime, Kauno rajone“.
Tai reiškia, kad visiškai netirdamas 2006 m. balandžio 8 d. Atsiliepime į 2006-02-17 ieškovės Genovaitės Bublienės ieškinį Civ. byloje Nr. 2-0748-358/2006 mano šiam teismui pateiktų argumentų ir įrodymų – Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 12 d., Sprendimu nutraukia mano nuosavybės teises į 2,44 ha mano paveldimos žemės valdos plotą ir tą žemės plotą pripažįsta buvus ieškovės tėvo nuosavybe. Kadangi šie 2,44 ha yra daugiau kaip pusė mano paveldimos šeimyninės žemės valdos – tai tokiu savo sprendimu Kauno rajono apylinkės teismas iš manęs atima man ir mano vaikams prasimaitinti ir pragyventi gyvybiškai būtiną žemės minimumą ir tuo būdu mano šeimai padaro neatitaisomą žalą.
Su tokiu 2006 m. rugsėjo 12 d. Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimu Civilinėje byloje Nr.2-0748-358/200 nesutinku dėl priimant tą Sprendimą Kauno rajono apylinkės teismo įvykdytų šių LR galiojančių Tarptautinių Konvencijų teisinių normų, bei LR vidaus materialinės ir procesinės teisės taikymo pažeidimų:

1. dėl Kauno rajono apylinkės teisme nagrinėjant Civilinę bylą Nr.2-0748-358/2006 šio teismo įvykdytų LR galiojančių Tarptautinių Konvencijų teisinių normų keliamų reikalavimų pažeidimo (nevykdymo) ir LR Civilinio proceso kodekso (CPK) 3 straipsnio 1dalies teisinių normų pažeidimo:
1.1 ieškovė Genovaitė Bublienė savo ieškinį Kauno rajono apylinkės teismui pagrindė 1997- 07-01 Lietuvos Respublikos Seimo priimto „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo” Nr.VIII-359 teisinėmis normomis. Šis įstatymas deklaruoja teisinį piliečių nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau iš išlikusių sovietinio laikotarpio oficialių dokumentų turinio (tie dokumentai išlikę bibliotekose, paskelbti internete:
http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=7690 , jų turinys skelbiamas ir komentuojamas Lietuvos žemės ūkio ministerijos spaudos apžvalgose: Ar buvo reikalingas teisinis piliečių nuosavybės teisiu atkūrimas?, Lietuvos aidas, p. 2 žr.: http://www.zum.lt/min/Spauda/files/Zemes__ukio_min… http://www.zum.lt/min/Spauda/files/Zemes__ukio_min… ir kt.) yra visuotinai žinoma, kad sovietinė-okupacinė valdžia 1940 metais jokios visuotinės žemės nacionalizacijos nevykdė – nes buvo vykdoma sovietinė žemės reforma (jeigu būtų buvusi įvykdyta visuotinė nacionalizacija – tai akivaizdu, kad tuomet būtų nereikėję jokios reformos). Tos, 1940 m., sovietinės žemės reformos vykdymo metu – iki 1940-06-15 (nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios), iki 30 ha ploto Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytas žemės valdas – sovietinė valdžia paliko „amžinam naudojimuisi“ (tų valdų) savininkams. Tą „amžiną naudojimąsi“ sovietinė valdžia įsipareigojo ginti įstatymais (žr. 1940 lepos 22 deklaracijos ir jos vykdymą reglamentuojančių poįstatyminių aktų tekstus: http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=7690 ) . Tai reiškia, kad posovietinėje Lietuvoje kažkas sąmoningai iškraipė (suklastojo) sovietinės 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo Deklaracijos teisinę prasmę. Tokiame (suklastotame) pavidale ta deklaracija buvo pradėta vykdyti atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje – siekiant pakeisti praeityje buvusią tikrą teisinę situaciją (tos situacijos suvokimą žmonių sąmonėse). To suklastojimo tiesiogine pasekme tapo tai – kad visa Lietuvos žmonėms priklausoma žemė tapo jei ne valstybės (piktnaudžiaujančių teise biurokratų) nuosavybe, tai bent jau valdininkų disponavimo objektu. Aš ir mano šeima esame šių neteisėtų valstybės pareigūnų veikų aukos, nes pasinaudodamas jomis Kauno apskrities viršininkas „įgyja teisę“ man „neatkurti“ tikrovėje niekuomet teisiškai nenutrūkusias mano nuosavybės teises į mano paveldimą žemės valdą, o Kauno rajono apylinkės teismas „įgyją teisę“ tokias Kauno apskrities viršininko veikas įteisinti savo Sprendimu. Savo 2006 m. balandžio 8 d. Atsiliepimo (į 2006-02-17 ieškovės Genovaitės Bublienės ieškinį Civ. byloje Nr. 2-0748-358/2006) 2.2.3 dalyje, esančioje 3 ir 4 puslapiuose – cituodama oficialius dokumentus (CPK 197 str., 2d.) aš įrodžiau, kad ieškovė G. Bublienė neturi jokio teisinio pagrindo klaidinti teismą ir tuo būdu kėsintis į LR galiojančio Europos žmogaus teisių Konvencijos 1 protokolo, 1 straipsnio teisinių normų ginamas mano nuosavybės teises į mano paveldimą (šeimyninę) žemės valdą. Tačiau 2006 m. rugsėjo 12 d., priimdamas Sprendimą Civilinėje byloje Nr.2-0748-358/2006 Kauno rajono apylinkės teismas nevykdė Europos žmogaus teisių Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio teisinių normų keliamų reikalavimų – bet pilnai įvykdė teisiškai nepagrįstu LR vidaus teisės aktu grindžiamas ieškovės G. Bublienės pretenzijas. Tuo būdu Kauno rajono apylinkės teismas pažeidė ne tik Europos žmogaus teisių Konvenciją, bet ir 1969 m. „Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės“ (kurios dalyve yra ir LR). Šios Konvencijos 26 straipsnyje įtvirtintas pacta sunt servanda principas draudžia prisijungusių prie Konvencijos šalių bandymus remiantis savo vidaus teisės normomis pateisinti tarptautinės sutarties nevykdymą. Netinkamas materialinės teisės normų aiškinimas ir taikymas yra teisinis pagrindas 2006 m. rugsėjo 12 d., Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimui Civilinėje byloje Nr.2-0748-358/2006 panaikinti.
1.2 Nevykdydamas (pažeisdamas) šio Apeliacinio skundo 1.1 dalyje įvardintų Konvencijų teisinių normų reikalavimų – Kauno rajono apylinkės teismas pažeidė (nevykdė) ir užtikrinančias mano teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą (teisme) Europos žmogaus teisų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies teisines normas.
1.3 į šią bylą Kauno rajono apylinkės teismas mane įtraukė tam nesant jokio teisinio pagrindo ir savo Sprendimu man ir mano šeimai padarė itin didelę žalą – o ieškovę G. Bublienę už teisiškai nepagrįstų pretenzijų pareiškimą ir atvirai melagingų „įrodymų“ pateikimą apdovanojo mano paveldimos žemės sklypu. Tuo būdu (ieškovei suteikdamas teisiškai nepagrįstas išskirtines privilegijas) Kauno rajono apylinkės teismas pažeidė LR Konstitucijos 29 straipsnyje, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 1 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintą civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principą bei ES Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnį.

2. dėl 2006 m. rugsėjo 12 d., priimant Sprendimą Civilinėje byloje Nr.2-0748-358/2006 Kauno rajono apylinkės teismo įvykdyto netinkamo Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktų teisinių normų taikymo:
2.1 2006 m. rugsėjo 12 d., priimdamas Sprendimą Civilinėje byloje Nr.2-0748-358/2006 Kauno rajono apylinkės teismas neinicijavo šioje byloje įvardintų, nusikaltimo požymius turinčių veikų teisinio ištyrimo Tuo būdu minėtas teismas neįvykdė LR Civilinio proceso kodekso 300 straipsnio reikalavimus dėl šių nusikaltimų požymių ištyrimo:
2.1.1 visų byloje dalyvaujančių šalių pripažįstamo (tame tarpe ir paties Kauno rajono apylinkės teismo) Juozo Aisroto (Eisroto) žuvimo (tyčinio nužudymo) ištyrimo inicijavimo. Žūties datos nustatymas įrodytų, kad jis buvo vienas iš savo tėvo Vinco Aisroto (Eisroto) žemės valdos paveldėtojų ir kad ieškovė G. Bublienė savo ieškinyje atvirai meluoja, jog: Juozas Aisrotas po jo tėvo mirties turto nepaveldėjo.
2.1.2 mano 2006 m. balandžio 8 d., Atsiliepime (į 2006-02-17 ieškovės Genovaitės Bublienės ieškinį Civ. byloje Nr. 2-0748-358/2006) Kauno rajono apylinkės teismui pareikšto antrojo prašymo: „… patikrinti ir patvirtinti mano šiame „Atsiliepime“ išsakytus argumentus apie 1/6 mano tėvo žemės valdos paveldėtojos Uršulės Eisrotaitės (Šiliauskienės) gyvenimą ir jos mirties datą – prašau iš LR Istorijos Archyvo išreikalauti visus duomenis apie ją. Ji buvo ieškovės Genovaitės Bublienės tėvo Motiejaus sesuo“. Šiame prašyme nurodyto fakto patvirtinimas taip pat įrodytų ieškovės įvykdytą tendencingą melą (piktnaudžiavimą teise, siekiant apgauti teismą ir užvaldyti svetimą turtą).
Šių nusikaltimų požymių ištyrimas ir neišvengiamas faktų pasitvirtinimas turi lemiamą reikšmę teisingam Civ. bylos Nr. 2-0748-358/2006 išsprendimui ir todėl yra teisinis pagrindas 2006 m. rugsėjo 12 d. Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimui (šioje byloje) panaikinti (CPK 329 str., 1d.).

2.2 dėl Kauno rajono apylinkės teismo draudimo (sprendžiant Civilinę bylą Nr.2-0748-358/2006) man pačiai pasirinkti tinkamai mano teises atstovausiantį atstovą.
2.2.1 dėl draudimo pasirinkti tinkamą atstovą:
2006 m. balandžio 8 d. Atsiliepime (į 2006-02-17 ieškovės Genovaitės Bublienės ieškinį Civ. byloje Nr. 2-0748-358/2006) pareikštame penktajame prašyme – aš Kauno rajono apylinkės teismą prašiau: „Prašau, gerb. teismą leisti, kad mano interesus šioje byloje atstovautų 2003-05-05 mano išduotą ir notariškai patvirtintą (registro Nr. 2-6316) įgaliojimą mane atstovauti turintis mano sūnus Zenonas Jurgelevičius“. Kauno rajono teismas nurodė, kad tai draudžia įstatymas (CPK 56 str.). Tai jau antras (šioje byloje taikomas) Lietuvos Respublikos vidaus įstatymas, kuris posovietinės Lietuvos teisininkams draudžia praktiškai taikyti aukštesnės už jį teisinės galios teisinių aktų imperatyvias teisines normas. Šio, žemesnės teisinės galios „teisinio akto“ taikymu, kėsinamasi paneigti žmogaus konstitucinę teisę turėti ir reikšti savo nuomonę (žr.: galiojančios LR Konstitucijos 25 str 1; 2 ir 3 d.). Sukonkretinančios LR Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintą LR piliečių konstitucinę teisę: turėti savo nuomonę ir ją nuolat vadovautis – imperatyvios CK 1.5 straipsnio teisinės normos mus pirmiausiai įpareigoja elgtis protingai (t.y., apdairiai: patiems vertinti mūsų priimamų sprendimų aplinkybes ir patiems priimti sprendimus). Tačiau CPK 56 str., yra įtvirtintas prievartinis šios teisės (ir pareigos) delegavimas pašaliniam asmeniui… ir dar už tai sumokant. Todėl CPK 56 straipsnis savo teisine prasme prieštarauja imperatyvioms LR Konstitucijos 25 str., ir CK 1.5 str., teisinėms normoms ir sutinkamai su galiojančios LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 d. teisine nuostata – išvis negali būti taikomas. Šioje vietoje atkreipiu Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos dėmesį į tai, kad posovietinėje Lietuvoje iš viso nėra nei vieno profesionalaus, aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčio advokato – kuris turėtų savo aiškią nuomonę apie mano šio Apeliacinio skundo 1.1 dalyje įvardintą sovietinio dokumento teisinės prasmės suklastojimą ir tai išdrįstų pareikšti viešai (kuris turėtų savigarbos ir drąsos pastebėti ir nenutylėti tiesą). Todėl CPK 56 str., keliamų reikalavimų vykdymas man asmeniškai reikštų nekokybiškos ir todėl visiškai netinkamos advokatų paslaugos prievartinį pirkimą. Tai reiškia, kad neleisdamas šioje Civ. byloje mano interesus atstovauti mano pasirinktam tinkamam atstovui – Kauno rajono apylinkės teismas nepagrįstai (nesant teisinio pagrindo) apribojo mano procesines teises ir tuo pažeidė CPK 2; 6; 8; 11 ir 12 str., teisines normas. Dėl šių priežasčių tapo neįmanoma teisingai išspręsti Civ. bylą Nr. 2-0748-358/2006 ir tai yra teisinis pagrindas 2006 m. rugsėjo 12 d. Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimui (šioje byloje) panaikinti (CPK 329 str., 1d.).
2.2.2 dėl Kauno rajono apylinkės teismo atsisakymo patekinti mano prašymą dėl rūpintojo paskyrimo:
Sutinkamai su CPK 509 straipsnio 1 d.: „Veiksniam asmeniui, kuris dėl sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar vykdyti pareigų, teismas pagal jo prašymą… gali nustatyti rūpybą ir paskirti rūpintoją“. Aš pasinaudojau šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mano teise: „Pareiškimas dėl rūpybos nustatymo ir rūpintojo paskyrimo paduodamas apylinkės teismui pagal asmens, kuriam reikalinga rūpyba, gyvenamąją vietą“ ir 2006-04-24 kreipiausi į Kauno rajono apylinkės teismą dėl rūpintojo paskyrimo. Vykdydama CPK 509 straipsnio 3 dalies nustatytus reikalavimus: „Veiksnaus asmens pareiškime turi būti nurodyti rūpybos nustatymo ir rūpintojo paskyrimo reikalingumo motyvai“ rūpintojo paskyrimo reikalingumo priežastimi aš nurodžiau Kauno rajono apylinkės teismo šaukimą man dalyvauti Civ. byloje Nr.2-0748-358/2006 trečiuoju asmeniu ir argumentavau, kad: „Aš, Jurgelevičienė Elžbieta, esu gimusi 1923 m. lapkričio mėn. 15 d. Dėl mano amžiaus man sunku vaikščioti ir aš išvis negaliu važiuoti bet kokiu transportu (pajudėjus automobiliui man trūksta oro, neturiu kuo kvėpuoti, darosi bloga – toks pojūtis, kad tuoj pat sustos mano širdis). Todėl dėl itin blogo mano sveikatos stovio pati negaliu nei nuvykti surinkti Civ. bylos Nr. 2-0748-358/2006 svarstyme mano teisėtiems interesams apginti man reikalingus rašytinius įrodymus – nei atvykti į patį šios bylos svarstymą Kauno rajono apylinkės teisme“.
Gavęs tokio turinio mano prašymą ir siekiantis apginti teisingumą (ir tuo būdu įvykdyti savo konstitucinę pareigą – žr.: galiojančios LR Konstitucijos 109 str., 1 d.: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“) – Kauno rajono apylinkės teismas privalėjo vykdyti CPK 509 str., 3 dalies teisines normas: „ Teismas, rengdamasis nagrinėti bylą, paveda globos ir rūpybos institucijai pateikti teismui bylai išnagrinėti būtinus duomenis. Globos ir rūpybos institucija pateikia teismui išvadą, kurios turiniui atitinkamai taikytini šio Kodekso 506 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktų reikalavimai“. Tačiau Kauno rajono apylinkės teismas 2006 gegužės 2 d., Civ. byloje Nr. 2-0748-358/2006 priėmė tokio turinio nutartį:
„„Trečiasis asmuo Elžbieta Jurgelevičienė prašo šioje byloje paskirti rūpintoju jos sūnų
Zenoną Jurgelevičių. Nurodo, kad dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės negali tinkamai apginti savo teisėtų reikalavimų civilinėje byloje.
Prašymas atmestinas.
Sutinkamai su CPK 509 str., veiksniam asmeniui, kuris dėl sveikatos būklės negali
savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar vykdyti pareigų, teismas pagal jo prašymą gali nustatyti rūpybą ir paskirti rūpintoją. Tačiau šis klausimas negali būti nagrinėjamas kartu su ieškovės pateiktu ieškiniu / turi būti užvesta atskira civilinė byla, kurioje klausimai sprendžiami ypatingosios teisenos tvarka ir visiškai nesietini su pareikštu ieškiniu/.
Esant šioms aplinkybėms, prašymas negali būti patenkintas.
Sutinkamai su CPK 20 str., fiziniai asmenys turi teisę į valstybės apmokamą teisinę pagalbą įstatymu ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 290 str. teismas
Nutaria:
Elžbietos Jurgelevičienės prašymą dėl rūpintojo paskyrimo atmesti.
Nutarties nuorašus išsiųsti pareiškėjai E. Jurgelevičienei ir kitiems proceso dalyviams.
Nutartis neskundžiama.“
2006-05-02 Nutartyje Kauno rajono apylinkės teismas visiškai nepagrįstai konstatuoja, kad: „Tačiau šis klausimas negali būti nagrinėjamas kartu su ieškovės pateiktu ieškiniu / turi būti užvesta atskira civilinė byla, kurioje klausimai sprendžiami ypatingosios teisenos tvarka ir visiškai nesietini su pareikštu ieškiniu/.“ Kaip jau paaiškinau, aš tik tiksliai įvykdžiau CPK 509 str., teisinių normų reikalavimus ir teisingai nurodžiau tų normų reikalaujamus nurodyti duomenis. Kodėl Kauno rajono apylinkės teismas mano įvykdytą teisingą rūpintojo paskyrimo reikalingumo priežasties nurodymą įvardija „siejimu su ieškiniu“ ir tuo pagrindu atmeta mano prašymą dėl rūpintojo paskyrimo – man yra nesuprantama. Atkreipiu Kauno apygardos teisėjų kolegijos dėmesį į tai, kad CPK 34 ir 35 str., teisinės nuostatos įrodo, jog net bylos pridavimas ne tam teismui LR nėra kliūtis teisingumo vykdymui. Kauno apylinkės teismas yra pakankamai kvalifikuotas, kad suprastų: jog teisiškai nepagrįstai atmesdamas mano prašymą dėl rūpintojo paskyrimo – jis man atima teisę ir praktines galimybes gauti ir teismui pateikti mano teisumą įrodančius įrodymus, bei surasti ir į teismo posėdį pasikviesti reikalingus liudytojus. Tokie teismo veiksmai visiškai užkirto kelią teisingo sprendimo priėmimui (tiesioginės Konstitucinės Kauno rajono apylinkės teismo pareigos įvykdymui) Civ. byloje Nr. 2-0748-358/2006 ir tai yra teisinis pagrindas 2006 m. rugsėjo 12 d. Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimui (šioje byloje) panaikinti (CPK 329 str., 1d.).

2.3 dėl., Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimo Civ. byloje Nr.2-0748-358/2006 neatitikimo vienodos teismų praktikos formavimui.
CPK 4 str., teisinės normos nustato, kad: “ Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“. Taip teismų praktikoje įtvirtinami teisingumo ir lygiateisiškumo principai, kurie reikalauja, kad panašios civilinės bylos būtų sprendžiamos vienodai. Todėl esant tokioms pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normas būtina aiškinti ir taikyti vienodai. Teismui nagrinėjant bylą faktiniu požiūriu identišką kitai, ankstesnei civilinei bylai, kur buvo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, ir naujoje byloje privalu ta teisės aiškinimo ir taikymo taisykle vadovautis. Ši nuostata išreiškia teismo precedento doktrinos esmę. Tačiau teismo precedentą galima taikyti tik jeigu ankstesnės civilinės bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas) sutampa su nagrinėjamos bylos ratio decidendi, t. y. jeigu abi bylos faktiniu atžvilgiu yra tokios panašios, kad nagrinėjamoje byloje lygiateisiškumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai reikalauja remtis teismo sprendimu, priimtu ankstesnėje byloje.
Todėl 2006 m. rugsėjo 12 d., Kauno rajono apylinkės teismui pradedant nagrinėti Civ. bylą Nr.2-0748-358/2006 tiek ieškovės G. Bublienės, tiek trečiojo asmens E. Jurgelevičienės (t.y., mano) teisės į paveldimą žemės valdą turėjo būti ginamos pagal LR jau susiformavusią tokių bylų sprendimo praktiką. Ginčų, susijusių su nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, žinybingumą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra išaiškinęs Civilinėje byloje Nr.3K-3-384/1999 m.(citatos pradžia):
„Civilinių bylų žinybingumas yra teismo kompetencija nagrinėti ir spręsti ginčus dėl teisės. Žinybingumo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos apimties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad “asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”. Ieškovė P.Roževičienė, kaip buvusio savininko teisių perėmėja, kreipėsi į teismą prašydama apginti pažeistą nuosavybės teisę neteisėtai nacionalizuojant turtą (nuosavybės teisė yra viena pagrindinių žmogaus konstitucinių teisių, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.). Bet kokios teisės, taip pat ir nuosavybės teisės realumas, priklauso nuo galimybės ją apginti efektyviais gynimo būdais. Pripažinus, kad pažeistos nuosavybės teisės negalima ginti teismine tvarka, kiltų abejonių, ar įstatymo pripažinta teisė atkurti pažeistą nuosavybės teisę yra reali.
Tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Ir Lietuvos CK (606 str.), ir CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą. Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ji tapo sudėtine Lietuvos teisės sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti ir taikyti šios Konvencijos kontekste ir, esant vidaus teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms.
Nagrinėjamos bylos aspektu svarbios yra dvi Konvencijos normos. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad nustatant kiekvieno asmens civilines teises ir pareigas, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Europos Žmogaus Teisių Teismas daugelyje savo sprendimų konstatavo, kad ši Konvencijos norma įtvirtina ne tik procesines garantijas nagrinėjant bylą teisme, bet ir teisę kreiptis į teismą. Šio Teismo požiūriu, teisė kreiptis į teismą yra vienas iš teisinės valstybės kriterijų, todėl galimybės kreiptis į teismą nebuvimas keltų abejonių, ar valstybė, kurioje ši teisė ribojama ar nepripažįstama, yra teisinė. Vadinasi, demokratinėje ir teisinėje valstybėje bet koks ginčas dėl teisės, juo labiau ginčas dėl vienos pagrindinių žmogaus teisių – nuosavybės teisės – turi būti žinybingas teismui. Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, kurį jis nuosekliai nuolat patvirtina, principas, kad bet kuris civilinis ginčas gali būti perduotas nagrinėti ir spręsti teismui, yra vienas iš visuotinai pripažintų fundamentalių teisės principų (1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder v. United Kingdom byloje; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas The Holy Monasteries v. Greece byloje; 1998 m. gegužės 22 d. sprendimas Vasilescu v. Romania byloje ir kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį, nurodė, kad asmeniui, net ir neturinčiam fizinės galimybės naudotis ar disponuoti jam anksčiau priklausiusiu daiktu, turi būti suteikta teisė kreiptis į teismą dėl savo nuosavybės teisės į tą daiktą gynimo ir įgyvendinimo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Vasilescu v.Romania byloje, kuriame Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjo turtas prieš keletą dešimtmečių buvo de facto konfiskuotas, neatėmė iš jo teisės ginti savo pažeistą nuosavybės teisę, o nuosavybės teisė, kaip viena pagrindinių civilinių teisių, turi būti ginama teismine tvarka).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią asmens teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, 1997 m. spalio 1 d. nutarime nurodė, kad “neginamos žmogaus teisės ir laisvės taptų beprasmės, jeigu nebūtų atsižvelgiama į visuotinę taisyklę ubi jus ibi remedium: jei įstatymas suteikia teisę, jis duoda ir priemonę jai apginti […]. Viena pagrindinių žmogaus teisių gynimo garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą. Šios teisės įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos. Niekas negali kliudyti jam kreiptis į teismą. Kreipimasis į teismą yra subjektyvi procesinė Konstitucijos garantuota asmens teisė.”
Išdėstyti argumentai leidžia teigti, kad šiandien civilinių bylų žinybingumo teismui klausimą reikia spręsti remiantis pirmiausia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Ta aplinkybė, kad 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 17 – 19 straipsniai nustato, jog piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima Vyriausybės įgaliotos institucijos, o teismas nagrinėja tik skundus dėl šių institucijų priimtų sprendimų, negali būti pakankamas teisinis pagrindas teigti, kad bylos dėl nuosavybės teisės atkūrimo teismui nežinybingos. Įstatymo 17-18 straipsniuose nustatyta administracinė piliečių prašymų nagrinėjimo tvarka vertintina kaip išankstinė neteisminė nuosavybės teisės atkūrimo klausimų sprendimo procedūra (CPK 150 str. 2d. 2p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje Mykolas Jankauskas v. Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius byloje, konstatavo, kad pagal 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 17-19 straipsnius reikalavimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo gali būti nagrinėjamas teismine tvarka tik po to, kai suinteresuotas asmuo yra pasinaudojęs neteismine šio klausimo sprendimo tvarka.
Teismas, nagrinėdamas piliečio skundą dėl Vyriausybės įgaliotos institucijos priimto sprendimo 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 19 straipsnio tvarka sprendžia ne tik šio sprendimo teisėtumo klausimą, bet kartu nagrinėja ir klausimą dėl piliečio teisės atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas gali pripažinti institucijos sprendimą atsisakyti atkurti nuosavybės teisę neteisėtu tik tuo atveju, jeigu jis konstatuoja, kad pilietis turi teisę atkurti nuosavybės teisę. Taigi administracinės institucijos sprendimo neteisėtumo konstatavimas yra antrinis, nes galimas tik konstatavus piliečio teisę į nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Pripažinus, kad bylos dėl nuosavybės teisės atkūrimo teismui apskritai nežinybingos, pagrindinės žmogaus konstitucinės teisės – nuosavybės teisės – gynimas priklausytų išimtinai nuo viešosios administracijos, kas prieštarautų tiek Konstitucijos 30 straipsniui, tiek ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui ir šios Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniui. Netgi teismui pripažinus institucijos veiksmus neteisėtais ir įpareigojus ją atkurti nuosavybės teisę, žmogaus teisė nebūtų apginta, jeigu ši institucija atsisakytų vykdyti teismo sprendimą. Ikiteisminė nuosavybės teisės atkūrimo klausimų sprendimo tvarka nustatyta siekiant operatyviau spręsti šiuos klausimus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad faktiniu grąžintino nekilnojamojo turto valdytoju ir naudotoju yra valstybė. Kilus ginčui tarp pretenduojančiojo ir valstybės dėl nuosavybės teisės atkūrimo, šį ginčą sprendžia teismas, kuris turi išspręsti ne tik valstybės institucijos veiksmų teisėtumo klausimą, bet ir priimti galutinį sprendimą dėl piliečio teisės – ar turi jis teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Pilietis tokiu atveju savo teisę gali ginti remdamasis teismo sprendimu (citatos pabaiga).
Posovietinėje Lietuvoje (tikrovėje niekuomet teisiškai nenutrūkusios) piliečių nuosavybės teises atkuriamos pagal 1997- 07-01 Lietuvos Respublikos Seimo priimtą „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą” Nr.VIII-359. Šio įstatymo taikymo metu nesąžiningiems asmenims atsiranda galimybės pakartotinai pareikšti teises į turto dalį (kurią jau kartą buvo gavę ir pardavė giminaičiams, arba už kurią jiems jau buvo išmokėta tiesioginė piniginė kompensacija). Taip yra todėl, kad šiuo įstatymu neginama piliečių teisė į realiai valdytą turtą – o „teisiškai atkuriamos“ niekuomet teisiškai nenutrūkusios piliečių nuosavybės teisės. Kam tos teisės atkuriamos – reglamentuoja šis įstatymas. Tai savo ruožtu reiškia, kad šiuo įstatymu teisiškai nepagrįstai išplečiamas pretendentų į konkretų turtą kiekis ir tuo būdu pakeičiama praeityje buvusi faktinė to turto valdymo situacija. Teisės teorijoje neabejojama, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t.y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Šios Civ. bylos turinys įrodo, kad praktiškai taikant 1997- 07-01 LR įstatymą Nr.VIII-359. minėta taisyklė gali būti pažeidžiama.
Atkreipiu Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos dėmesį į tai, kad iki Kauno rajono apylinkės teismui priimant 2006 m. rugsėjo 12 d., Sprendimą Civ. byloje Nr.2-0748-358/2006 tiek ieškovės G. Bublienės , tiek trečiojo asmens E. Jurgelevičienės (t.y., mano) teisinė padėtis nuosavybės teisių atkūrimo srityje buvo vienoda: Kauno apskrities viršininkas savo 2005-05-09 įsakymais Nr.02-05-8829 ir Nr.02-05-8830 abiem atsisakė atkurti nuosavybės teises. Pagal mano čia pacituotą LAT išaiškinimą Civ., byloje Nr.3K-3-384/1999 tiek ieškovės G. Bublienės , tiek mano teisės į teisiškai pagrįstų teisių gynybą teisme taip pat buvo visiškai vienodos. Kauno rajono apylinkės teismas – tiek nagrinėdamas 2006-02-17 ieškovės Genovaitės Bublienės ieškinį Civ. byloje Nr. 2-0748-358/2006 tiek mano 2006 m., balandžio 8 d. Atsiliepimą į šį ieškinį privalėjo ištirti:
1) ar ieškovė R. Bublienė ir trečiasis asmuo E. Jurgelevičienė (t.y., aš) turime teisę į nuosavybės teisių atkūrimą?
2) ar LR Vyriausybės įgaliotos atkurti piliečių nuosavybės teises institucijos priimtas sprendimas yra teisėtas?
3) „…priimti galutinį sprendimą dėl piliečio teisės – ar turi jis teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Pilietis tokiu atveju savo teisę gali ginti remdamasis teismo sprendimu“
Netinkamas materialinės teisės normų aiškinimas ir taikymas yra teisinis pagrindas 2006 m. rugsėjo 12 d., Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimui Civilinėje byloje Nr.2-0748-358/2006 panaikinti.
Faktas, kad priimdamas 2006 m. rugsėjo 12 d., Sprendimą Civilinėje byloje Nr.2-0748-358/2006 Kauno rajono apylinkės teismas netyrė visus byloje pareikštus reikalavimus arba juos netyrė taip – kaip to reikalauja LR susiformavusi vienoda teismų praktika – yra teisiniu pagrindu tam Sprendimui panaikinti (CPK 329 str., 7 d.).

2.4 dėl ypatingosios teisenos taikymo.
Kadangi ieškovė G. Bublienė savo 2006-02-17 ieškinyje Civ. byloje Nr. 2-0748-358/2006 Kauno rajono apylinkės teismą prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Savo 2006 m. balandžio 8 d. Atsiliepimo 2.3 dalyje aš įrodžiau, kad ieškovė ne naujai nustatinėja juridinę reikšmę turintį faktą – bet ne instancine tvarka bando pakeisti kito Kauno rajono apylinkės teismo teisėjo priimtą ir įsigaliojusį teismo sprendimą byloje, kurioje nustatomas tos pačios žemės valdos valdymo nuosavybės teise juridinis faktas. Tuo atveju – jeigu šis ieškovės G. Bublienės pareikštas reikalavimas būtų spręstinas Kauno rajono apylinkės teisme – jis turėtų būti spręstinas ypatingosios teisenos tvarka ir surašytas tinkama forma ir būti tinkamo turinio (CPK 443 str., 2 d.). CPK 443 str., 8 d. nustatyta, kad nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos nustatyta tvarka „teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės“. Kaip išsiaiškinome šio Apeliacinio skundo kitose dalyse (ir ypač 2.3 dalyje) – Kauno rajono apylinkės teismas tų priemonių nesiėmė. CPK 443 str., 9 d. nustatyta, kad „Teismas, nagrinėjantis bylas ypatingąja teisena, neturi teisės priimti sprendimo už akių“. Kauno rajono apylinkės teismas šioje byloje ne tik juridinę reikšmę turintį faktą nustatė nedalyvaujant mano atstovui, bet (kaip jau išsiaiškinome šio Apeliacinio skundo 2.2 dalyje) neleido byloje dalyvauti mano atstovui ir neleido paskirti rūpintoją.
Šioje Apeliacinio skundo dalyje nurodyti netinkamo materialinės ir procesinės teisės taikymo faktai (CPK 330 str., ir CPK 329 str., 1 d) yra teisinis pagrindas Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimui Civilinėje byloje Nr.2-0748-358/2006 panaikinti.

2.5 dėl pranešimo apie teismo posėdį.
Kauno rajono apylinkės teismas man išvis nepranešė apie 2006 m. rugsėjo 12 d., teismo posėdį Civ. byloje Nr.2-0748-358/2006. Tai yra absoliutus pagrindas tame teismo posėdyje priimto Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimo panaikinimui (CPK 329 str., 3.1) d.).
.
2.6 dėl teismo proceso kalbos taisyklių pažeidimo.
Siekdamas laike atgal pakeisti 1995-09-06 Kauno rajono apylinkės teisme teisėjo A. Urbšio nagrinėtos Civ. bylos „Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo“ Nr. 2-910/95 teisminio nagrinėjimo metu nustatytus faktus dėl mano paveldimos šeimyninės žemės valdos valdymo nuosavybės teise – Kauno rajono apylinkės teismas savo Sprendimo Civ. byloje Nr.2-0748-358/2006 dalį pagrindžia daug kartų keistu ir papildytu (tų pakeitimų ir papildymų nesusisteminant), į lietuvių kalbą neišverstu Napoleono kodeksu (nenurodydamas konkretaus to kodekso straipsnio). Kauno rajono apylinkės teismas Napoleono kodeksą taiko nepagrįstai, nes nepriklausomos Lietuvos (iki 1940-06-15) teismų praktikoje yra faktai apie tai, kad žmonos paveldi lygią su vaikais nekilnojamojo turto dalį. Be to savo 2006 m. rugsėjo 12 d., Sprendimą Civ. byloje Nr.2-0748-358/2006 pagrįsdamas Napoleono kodeksu Kauno rajono apylinkės teismas pažeidžia CPK 329 str., 3.1) d. (proceso kalbos taisykles). Tai yra absoliutus pagrindas tame teismo posėdyje priimto Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimo panaikinimui (CPK 329 str., 3.1) d.).

2.7 dėl Kauno rajono apylinkės teismo priimto sprendimo visiško teisinio nemotyvavimo (sprendimas yra be motyvų).
2006 m. rugsėjo 12 d., Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimas Civilinėje byloje Nr.2-0748-358/2006 yra visiškai teisiškai nemotyvuotas (be motyvų). Tai yra absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str., 2.4) d.).

3. Kauno apygardos teismą prašau:
3.1 išspręsti Kauno apygardos teisme arba atnaujinti Kauno rajono apylinkės teisme (kita teismo sudėtimi) rūpintojo (man) paskyrimo bylą – nes kitu atveju mano pažeistų teisių apgynimas teisme išvis neįmanomas;
3.2 kadangi Kauno rajono apylinkės teismas (neleisdamas turėti atstovą ar rūpintoją) man neleido surinkti ir teismui patekti mano teisumą šioje byloje pagrindžiančius įrodymus ir pasikviesti liudytojus – kuomet bus paskirtas rūpintojas prašau leisti jam atlikti minėtus procesinius veiksmus ir skirti tiems procesiniams veiksmams atlikti reikalingą laiką.
3.3 dėl šiame Apeliaciniame skunde įvardintų daugybinių procesinės ir materialinės teisės normų taikymo pažeidimų Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d., Sprendimą Civilinėje byloje Nr.2-0748-358/2006 ; procesinio veikimo kategorija 30.4.1.;116.1., panaikinti kaip teisiškai nepagrįstą ir priimti naują sprendimą, savo teisine prasme atitinkantį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą Civilinėje byloje Nr.3K-3-384/1999;
3.4 Kauno apygardos teisme tiriant šią Civ. bylą taikyti Civilinio Kodekso 6.245-6.304 str., ir CK 1.137 str. 3 d., teisines normas.

Priedai:
1. 3 šio Apeliacinio skundo kopijos;
2. 100 lt žyminio mokesčio sumokėjimo kvito kopija.

Elzbieta Jurgelevičienė Parašas.

Reklama