Aleksandras Žarskus

Kauno Tautinės kultūros centro lektorius

 

Apie teisinę valstybę

 

Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris gali palaikyti draugiškus santykius su tais, kuriuos ketina suvalgyti. „Dygliuotų tiesų žodynas“

 

Jei Dievas pirmoj vietoj, visa kita savo vietoj. Patarlė

Baisu buvo suvokti, kad dabartinė sistema vadinasi: žmogus žmogui – klientas. N. Oželytė

 

Sulauksime kai žmogus žmogui bus tik priemonė. Ko gero, jau taip yra.

 

Plačiai paplitusi ir skelbiama nuomonė, kad vadinamoje teisinėje valstybėje viešpatauja teisingumas, nes atseit, prieš įstatymą visi lygūs. Tereikia tik sukurti teisinę valstybę. Ir jeigu pas mus teisingumo vis dar trūksta tai tik todėl, kad mūsų įstatymai dar netobuli ar kažkoks kitas teisinės valstybės mechanizmas dar blogai veikia. Patobulinsime ir teisingumas bus. Ar iš tikrųjų taip yra? Gražbyliavimas apie teises ir jų propagavimas toli gražu nereiškia jų užtikrinimo. O gražbyliaujama daug.

Tereikia tik rimtai ir sąmoningai paieškoti atsakymo į vieną klausimą, kurį mes išleidžiame iš akiračio ir teisinės valstybės iliuzija sklaidosi. Klausimas kaip ir visi pamatiniai klausimai paprastas: Kas užtikrins teisės vykdymą arba į ką išgirtoji teisė bus atremta? Jei kalbama apie asmens arba tam tikros bendruomenės, ar tautos prigimtines teises, pavyzdžiui, apsisprendimo teisė, žodžio laisvė ir panašiai, tada reikia klausti: kas tas teises užtikrina, o jei kalbama apie moralines teises, tada reikia žiūrėti ant kokiu pagrindu remiasi valstybinė teisė – žmonių ar Dievo?

Atidžiau pamąstę rasime, kad tie du klausimai yra tampriai susiję. Juk ir tie, kurie užtikriną teisės vykdymą, turi remtis į kažkokį tai pagrindą, ar tvarką. Ieškokime atsakymo į klausimą: kuo teisinė valstybė yra pagrįsta: žmonių ar Dievo tvarka?

Pasaulėjimas arba nutolimas nuo Dievo vis labiau pasireiškia priimant įstatymus ir apskritai teisės srityje. Senovėje dar Antikos laikais, priimant įstatymus buvo žiūrima į senus papročius ir kuo jie senesni, tuo juos laikydavo teisingesniais, tuo labiau jie išreiškė Kūrėjo nustatytą tvarką. Tie papročiai atėjo iš pirminės kultūros, kuri dar turėjo ryšį su Dievu.

Europa vis greitėjančiai pasaulėja ir nutolo nuo pačių vertingiausių žmonijos pasiekimų. Europos kultūra atmeta Kūrėjo ir dieviškos tvarkos buvimą ir virš visko iškelia žmogų. Tuo pačiu atmetama ir objektyvios tiesos apie žmogaus prigimtį žinojimo galimybė.

Religinis mąstymas remiasi principu; Dievas yra visų daiktų matas, t.y. viso ko centre statomas Dievas ir jo Tvarka. Tai teocentrizmas. Sekuliarizmas iškėlė naują lozungą: žmogus – visų daiktų matas. Tai antropocentrinis mąstymas, vadinamasis humanizmas, kurio centre yra žmogus.

Iš sekuliaraus mąstymo kyla ir šiuolaikinė reliatyvi, t.y. tik į žmogaus įnorius atremta teisė, kuri atmeta ir pagrindinį romėnų teisinio mentaliteto principą – teisės apibrėžimą: „id quod iustum est“ (tai, kas yra teisinga) ir teigia, kad teisė yra ne kas kita, kaip parlamento priimti įstatymai ar vyriausybės dekretai. Jei įstatymai neturi apibrėžto etinio turinio, tuomet teisinė valstybė ir teisė yra, neturintys tvirto pagrindo, žmonių santykių reguliavimo metodai. Trumpai sakant, sekuliariame pasaulyje, teisė yra pagrįsta ne Dievo, bet žmogaus teisingumu.

Žmogaus teisingumas – tai įstatymai be moralės, o paprastai sakant, tai stipresniojo, apsukresniojo ar įtakingesniojo teisė. Dievo teisingumas – tai įstatymai pagrįsti meile ir morale. Teisinės valstybės teisingumas yra pagrįstas legalumu (leistinumu). Tai, kas leistina pagal įstatymus, atseit, yra ir teisinga.

Įstatymas tik leidžia atlikti vieną ar kitą veiksmą, tačiau legalus veiksmas nereiškia, kad jis yra teisingas. Teisingas veiksmas yra tada, kai jis yra moralus, t.y. suderintas su Dievo įsakymais. Tačiau teisingą veiksmą įstatymas gali padaryti nelegalų. Ir paradoksas: amoralus poelgis pagal žmogaus įstatymus gali būti išteisintas, o moraliai arba pagal Dievo įsakymus pasielgęs žmogus, pagal valstybės įstatymus gali būti nubaustas ar persekiojamas! ! !

Teisinių kazusų ar “perliukų“ galima rasti vos ne  kiekviename laikraštyje. Štai pvz., Kauno  Dienos 2008.03.12 straipsnyje Tauta teisingumo nesulaukė atpasakota Nepriklausomybės akto signataro N. Rasimavičiaus kalba pasakyta iškilmingame posėdyje, skirtame kovo 11 dienai paminėti. Jis tarp kitko teigė: Lietuvą iki šiol valdo komunistų partijos sekretoriai, kaime buvusi kolūkinė valdininkija, policijoje – milicijos pulkininkai. Tai nepaneigiami faktai. Yra ir statistiniai duomenys.

Mano požiūriu, kaltės suvertimas sovietmečio palikimui, rodo labai siaurą požiūrį ir nesugebėjimą plačiau mąstyti ir įžvelgti, kad Vakarų demokratijos teisė taipogi yra pagrįsta ne Dievo, o žmonių tvarka. Galbūt šiek tiek daugiau užmaskuota, nes nėra atviro Dievo neigimo.

Ko reikalauja tų pačių metų kovo mėn. pradžioje Lietuvoje viešėjęs ES žmogaus teisių komisaras Koska? Panaikinti liustracijos įstatymą draudžiantį buvusiems KGB darbuotojams užimti valstybės tarnautojų bei vadovų postus ir išleisti lyties keitimo įstatymą

Tas pats N. Rasimavičius sako, kad: Mūsų įstatymų leidybos koncepcija ir technika turi daug trukumų. Visų pirma pasireiškia įstatymų darymo manija. Visi nori turėti nuosavą įstatymą.

Aleksandro Solženicyno gyvenimas gerai liudija teisės santykinumą. Jis nesudrebėjo ir išliko tiesos liudytoju ir tai darė totalitarinio režimo, sąlygomis. Rusų rašytojas buvo kalinamas ir ištremtas iš savo šalies.

Kol Solženicynas kritikavo tik stalinizmą tokiuose savo ankstyvuose darbuose, kaip antai „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, tol jo reputacija buvo aukšta tiek Sovietų Sąjungoje, tiek užsienyje. Tai atitiko tuometinio Sovietų lyderio Chruščiovo, organizavusio kampaniją, nukreiptą prieš Stalino asmenybės kultą, tikslus. Solženycinas tiko ir daugybei Vakarų intelektualų, kurie žavėjosi Spalio revoliucija, tačiau jautė, kad Stalinas ją išdavė.

Tačiau vėlesniuose kūriniuose Solženicynas aiškiai parodė savo priešiškumą ne tik Stalinui, bet taip pat ir Leninui bei Spalio revoliucijai. Jis netgi nepripažino Vasario revoliucijos. Nieko nedelsdamas Solženicynas parašė atvirą laišką Sovietų vadovybei, atskleisdamas savo neortodoksines pažiūras. Taip jis užsitraukė ne vien sovietinio režimo, bet ir daugybės Vakarų intelektualų – kadaise buvusių jo rėmėjų – jautusių didelę simpatiją „revoliucijos reikalui“, amžiną priešiškumą.

Išsiųstas į tremtį Vakaruose, Solženicynas buvo nesuprastas ir sulaukė pašaipų dėl savo nusistatymą prieš moralinį reliatyvizmą. Netrukus auganti rašytojo kritikų armija  pavertė jį visos laisvės ir pažangos priešu. Jis buvo smerkiamas už tai, kad ieškojo tikro pamato į kurį galėtų remtis valstybės teisė. Jis nepripažino liberalizmo ir moralinio reliatyvumo, pasak propagandos „pažangiausių dalykų“. (Paklauskime savęs: Kas yra pažangu ir kas yra atgyvena?) Tačiau Solženicynas išliko visiškai ramus. Tai sektinas pavyzdys.

Rusų filosofas Aleksandras Zinovjevas stebisi: Vakaruose vyksta evoliucija į viršvalstybę kokia buvo SSSR. Kuomet mane išmetė į Vakarus, pirmiausia mane pribloškė: už ką peikėme Sovietų Sąjungą, Vakaruose  tai buvo ir netgi didesniu laipsniu nei SSSR.

Kitas pavyzdys – katalikas genetikas Jérôme Lejeune, kurį galima laikyti drąsos kovoje už gyvybę pavyzdžiu. Kai 1958 m. J. Lejeune atrado Dauno sindromo priežastį, jo vardas tapo žinomas visame pasaulyje, ir jis buvo pristatomas kaip galimas kandidatas Nobelio premijai gauti. Jo atradimas suteikė viltį, kad baisi liga gali būti išgydoma ir atvėrė visiškai naujus kelius genetikos srityje.

Tuo metu  septintame dešimtmetyje Jungtinės tautos jau buvo pradėjusios vykdyti demografinę politiką skatindama abortus. Iš Jungtinių Tautų konferencijos sveikatos klausimais tribūnos mokslininkas pareiškė, kad „gyvybė yra faktas, o ne mūsų noras ar nenoras “. Pasibaisėjęs JT augančia prieš gyvybę nukreipta ideologija, jis drąsiai metė iššūkį tarptautinio renginio dalyviams sakydamas: „Šiandien čia mes turime galimybę stebėti, kaip sveikatos institutas virsta mirties institutu“. Išsakęs visą tiesą be kompromisų, jis savo žmonai vėliau pripažino: „Šiandien aš praradau savo Nobelio premiją“. Lejeune necenzūravo savęs, bet klausė savo sąžinės, kitaip sakant, gyveno pagal Dievo tvarką..

Mokslinius atradimus siedamas su moralinėmis tiesomis, Lejeune pasipriešino to meto dvasiai. Greitai aplink jį susikūrė nuodinga, nepakanti atmosfera. Jo dukra Klara prisimena pakeliui į mokyklą dviračiu pravažiavusi tėčio universitetą. Sienos buvo aprašinėtos didžiulėmis juodomis raidėmis: „Drebėk, Lejeune! Tave stebi revoliucinis studentų judėjimas!“ bei „Lejeune yra žudikas. Nužudykite Lejeune!“ ir „Lejeune ir jo mažieji pabaisos (vaikai su Dauno sindromu) privalo mirti!“ Susitikimuose jis būdavo puolamas žodžiais, o kartais patirdavo ir fizinį smurtą. Lejeune daugiau nebekvietė į tarptautines konferencijas genetikos klausimais. Buvo atšauktas ir jo mokslinių tyrinėjimų finansavimas. Mokslininkas buvo priverstas išformuoti savo laboratoriją ir tyrimų grupę.

Taigi, būdamas 38 metų amžiaus, Lejeune tapo jauniausiu prancūzų medicinos profesoriumi ir Prancūzijos fundamentaliosios genetikos pirmtaku. Žmogus, kurio laukė puiki ateitis, pilna apdovanojimų, pripažinimo ir galių, pačiame jėgų žydėjime nebeteko bendražygių, finansavimo ir netgi vietos biure. Jį apleido kolegos, smarkiai kritikavo spauda, ir taip Lejeune tapo socialiniu pariju – atstumtuoju. Visa tai jis priėmė labai ramiai ir džiaugėsi nepasidavęs blogiui. Mokslininkas mirė 1994 m.

Taip veikia demokratinė cenzūra – be prievartos, be suėmimų, tardymo, kalėjimų. Ji daug veiksmingesnė už prievartinę cenzūrą nedemokratinėje šalyje, kur sodinama į kalėjimą, kur tampama jei ne herojumi – tai kankiniu. O demokratinės cenzūros metodai paverčia žmogų atstumtuoju, nuo kurio visi nusigręžia. Lejeunas bandymą išlaikė, o mes? Daugumai ir į galvą neateina, kad jie dalyvauja demokratijos egzamine. Kitas pasakys – tai kova už būvį.

Pasaulėjimo pasėkoje vis labiau įsigali teisinis reliatyvizmas (lot. reliatyvus – santykinis) santykinumas arba liberalizmas. Tai reiškia, kad teisėje nėra jokių pastovių apibrėžtų teisės normų linijų. Taip įsigali kažkieno (!) reguliuojama teisinė anarchija.

BRITAIN, November 28, 2006 (LifeSiteNews.com) – Andrew McClintock, iš South Yorkshire Bench, padavė British Department for Constitutional Affairs į teismą už jo religinio tikėjimo diskriminaciją. McClintock sako, kad jis neturi kitos išeities, tik atsistatydinti, nes jam buvo uždrausta atsisakyti įvaikinti vaikus homoseksualų poroms. McClintock sako, kad toks veikimas tiesiogiai prieštarauja jo krikščioniškam tikėjimui, kuris sako, kad homoseksualumas yra amoralus.

Žmonių kurti įstatymai atsižvelgia tik į tam tikros žmonių grupės interesus, kitaip sakant, jie visada yra šališki. Dievo įsakymai – aprėpia visų žmonių interesus ir nėra šališki. Kiekviena atėjusi į valdžią partija kuria savo įstatymus…

Įstatymai išmeta už įstatymo ribų. Nors ir paradoksalus teiginys, bet akivaizdus. Juk įstatymai tam yra ir sukurti, kad vienus įteisintų, o kitus paskelbtų už įstatymo ribų. Būtent taip įstatymas veikia ir demokratinių laisvių sąlygomis. Jei kas mano, kad demokratinės valstybės įstatymai yra visiems vienodai teisingi – gyvena iliuzijoje. JAV ir Europos Sąjungos šalyse jau priimti ir priimami įstatymai, skirti nubausti tuos, kurie išdrįs pasakyti, kad tam tikras elgesys yra netinkamas moraliniu ar religiniu požiūriu. Štai keletas pavyzdžių iš pačių demokratiškiausių valstybių.

WASHINGTON, D.C., February 21, 2007 (LifeSiteNews.com) – Atstovų Rūmams pateiktas įstatymo projektas, pagal kurį seksualinės orientacijos (homoseksualų) teisė įgaus išskirtinę federacinę apsaugą lyginant su religijos, rasės ir kt. teisėmis. Be kitų neigiamų dalykų, toks įstatymas pastūmės į žodžio ir religijos laisvės suvaržymus. Dėl to per pamokslus nebus galima užsiminti apie homoseksualinį elgesį iš neigiamos pusės, o to nepaisančios bažnyčios neteks mokesčių lengvatų. http://www.afa.net/hatecrimes.asp

NEW YORK, February 21, 2007 (LifeSiteNews.com) – JAV Aukščiausias teismas nusprendė neperžiūrėti ieškinio dėl krikščionių diskriminavimo Niujorko mokyklose. Šio miesto viešose mokyklose leidžiama per atitinkamas šventes klases ir mokyklas papuošti žydų menora ar musulmonų žvaigžde, bet visiškai uždrausta per Kalėdas pavaizduoti Prakartėles.  

1997.12.05 Vilniuje vyko šalių, norinčių įstoti į ES, konferencija. Tuometinė? Anglijos ministrė pirmininkė M. Tečer atsiuntė jai savo kreipimąsi, kuriame rašoma:

Šiuo metu susiformavusi ES labai skiriasi nuo tos bendrijos į kurią mes stojome. Vis daugiau nacionalinių parlamentų yra perduodami struktūroms, kurios mažai atsiskaito ar visai neatsiskaito prieš tautas ir kurių tikslas yra sulydyti Europos tautas į federalinę supervalstybę. Centralizuota biurokratija, kurios vis didėjančios galios anuliuoja mūsų parlamentų sprendimus, ir Europos teismas, kuris gali pakeisti mūsų įstatymus, ardo nacionalinį suverenitetą. Be to, pagal Ekonominės ir monetarinės sąjungos planus bus sukurta vieninga valiuta ir įsteigtas naujas Centrinis Europos bankas, ko pasėkoje susilpnės  mūsų suveneri palūkanų normų ir mokesčių politikos kontrolė.

Neseniai susuktame filme: Zeitgeist aiškiai parodytą, kad centrinis bankas pavojingesnis už armiją.

Pernai JAV Masačūsetso valdžia, versdama Bostono arkivyskupijos išlaikomas įvaikinimo tarnybas įvaikinti vaikus ir homoseksualams, pasiekė tai, kad virš 100 metų veikusias agentūras teko uždaryti. Gruodžio mėnesį Blairo vyriausybė išleido potvarkį mokykloms, kad imtųsi  priemonių  homoseksualumo ,,priėmimui“ net religinėse mokyklose. Home Office dokumentas rekomenduoja apie tokius mokytojus, kurie atsisakys homoseksualų ,,teisių“ įtvirtinimo mokyklose, pranešti policijai.

Tokiu būdu už įstatymo ribų lieka moralūs ir dori visuomenės nariai arba jie yra verčiami paklusti neteisingiems, nustatytąją Kūrėjo tvarką ardantiems įstatymams.

EDINBURGH, Scotland, November 22, 2006 (LifeSiteNews.com) – Edinburgo universiteto vadovybė uždraudė studentams drauge su Krikščionių Sąjunga vykdyti 6 savaičių skaistumo kursų programą, pavadintą ‘PURE’ (tyrus). Užkliuvo istorijos tų žmonių, kurie buvo ,,išgydyti“ iš homoseksualumo.  Pasak universiteto pareigūno, kursas prieštaravo ,,mūsų lygybės ir įvairumo veretybėms.“ Edinburgo universiteto Krikščionių Sąjungos viceprezidentė Laura Stirrat sakė: ,,universitetas efektyviai uždarė žodžio laisvę.

Žodžio laisvė yra tarsi lakmuso popierėlis pagal kurį sprendžiama apie šalies demokratiškumą. Kokia padėtis su žodžio laisve yra Vakarų demokratinėse šalyse? Pažvelkime plačiau.

Žodžio laisvė – istoriškai nesenas reiškinys. JAV žodžio laisvė buvo (sakau – buvo) ginama taip kaip jokioje kitoje pasaulio šalyje. Šeštajame šio amžiaus dešimtmetyje, – sakė N. Chomskis, –  JAV Aukščiausiasis Teismas laisvam žodžiui užtikrinti skyrė išskirtinį dėmesį. Aukščiausiojo Teismo požiūriu žodžio laisvė yra absoliuti, išskyrus atvejus, kai ja piktnaudžiaujama nusikalstant. Visais kitais atvejais reikėtų ypač svarbios priežasties tam, kad žodžio laisvė būtų ribojama. Aukščiausiasis Teismas šio principo laikėsi ir pritaikė net Kukluksklano narių naudai. Taip sako N. Chomskis, bet iš tikrųjų, žodžio teisė nebuvo visiems absoliuti.

Tuo tarpu dabar ir ES ir JAV žodžio laisvė yra suteikiama, bet  kartu ją apribojant, t.y. vieniems suteikiant, o kitiems ją ribojant. Kalbant apie žodžio laivę, esminis klausimas yra šis: ar valstybė gali nuspręsti, kokia yra vienokia ar kitokia tiesa, ir bausti tuos, kurie nuo jos nutolsta? Jeigu laikomasi žodžio laisvės principo, tada valstybė negali nustatyti kokia yra vienokia ar kitokia tiesa. O jeigu, valstybė (jos priimti įstatymai) nustato kokia yra tiesa, tada žodžio laisvės nėra.

Trumpai sakant, jei valstybė draudžia sakyti, kad koks nors dalykas yra moralus ar nemoralus, pvz., homoseksualizmas, tada žodžio laisvės nėra.

Valstybė neturėtų manyti galinti nubausti eilinį žmogų, kuris skelbtų, pavyzdžiui, kad Saulė sukasi apie Žemę. Laisvo žodžio principas remiasi labai paprasta tiesa: arba mes jį palaikome, net susidūrę su nuomonėmis, kurių nepakenčiame, arba jo nepalaikome apskritai. Net Hitleris ir Stalinas skatino laisvai reikšti mintis tiems žmonėms, kurie mąstė taip, kaip ir jie. Jeigu manome, kad valstybė gali nuspręsti kokia yra vienokia ar kitokia tiesa, tada žodžio laisvės nėra.

Paklauskime savęs ir pamąstykime ar galima absoliuti žodžio laisvė? Jeigu žmogus gyvena vienas, tada – taip – jis gali kalbėti kas jam tinka. Tačiau visuomenėje kur mano žodžiai liečia kitus asmenis, visada tenka atsižvelgti į kitus ir apriboti savo žodžio laisvę. Jeigu žodžio laisvė būtų absoliuti, tada ir už šmeižtus negalėtume paduoti į teismą. Akivaizdu, kad visuomenėje absoliučios žodžio laisvės nėra ir negali būti. Tačiau labai svarbu kuo remiantis ir kuria kryptimi ribojama žodžio laisvė.

Pastebėkime kaip žodžio laisvė atima žodžio laisvę! Atrodo taip negalėtų būti, tačiau tai eilinis prieštarų pasaulio paradoksas. Kad tai pastebėtume reikia žvelgti plačiau ir pamąstyti. Mąstymas yra bene sunkiausias dalykas, nes tiek mažai mąstančių. Dauguma nesugeba aprėpti prieštarų ir pasitiki ideologija bei propaganda.

Pamąstykime: žodžio laisvė skatina liberalizmą, reliatyvizmą (mes jį vadiname pasaulėjimu), kuris savo ruožtu įsigali įstatymų leidyboje. O liberalizmas įstatymų leidyboje tai reiškia, jog nėra kriterijų pagal kuriuos leidžiami įstatymai. Kriterijus kiekvienu atveju nustato politikai ar naujosios tvarkos kūrėjai, kurie vėl ima riboti laisvę to žodžio, kuris yra priešingas naujai kuriamai pasaulinei tvarkai. Tokiu būdu žodžio laisvė bumerangu sugrįžta atgal ir skatina diktatūros apraiškas, kurios jau gana ryškios vadinamame laisvajame pasaulyje. Per žodžio laisvę griaunama Kūrėjo nustatytoji Tvarka ir keičiama nauja tvarka – pasaulietine tvarka. Pasaulietinėje tvarkoje, žodžio laisvė vėl pamažu prarandama, nes sugrįžta diktatūra, tačiau ne Dievo, bet žmogaus diktatūra.

NORFOLK, England, May 9, 2006 (LifeSiteNews.com) – 74-ių metų Edward Atkinson pasiuntė King  Lynn karalienės Elzbietos ligoninės personalui abortuotų vaikų nuotraukų. Už tai gavo mėnesį kalėjimo ir dar įvairiausių baudų. pvz. išbrauktas iš eilės daryti klubo operaciją, atsakyta jį gydyti išskyrus gyvybės gelbėjimo atvejį. Per teismą Edward Atkinson sakė teisėjui: ,,Nuo 1968 m. septyni milijonai negimusių vaikų buvo brutaliai ir šaltai nužudyti su pilnu valstybės nuolaidžiavimu.“ Advokatų organizacijos Canadian Centre for Bioethical Reform (CCBR) direktorė Stephanie Gray sakė: ,,Tai pats didžiausias netolerancijos atvejis pro-life perspektyvoje, kokį kada tik teko girdėti. Atkinsonui dar bus atskaičiuota iš pensijos £500 už teismo išlaidas. Centre for Bioethical Reform: http://ccbrinfo.ca/index.html

Pamažu su pateisinimais, kad tai mūsų labui, sugrįžta diktatūra. JAV galima daryti kratas be kratos orderio ir netgi legaliai kankinti. Ir tai daroma, atseit, saugant mus nuo teroristų. Pateisinimai visada bus sugalvojami. Tik ar jie tikri?

Volteras, savo laiku kovojo dėl žodžio laisvės. Jam priklauso žodžiai: Aš ginsiu savo nuomonę iki mirties, bet pats paaukosiu gyvybę tam, kad galėtumėte ginti savąsias. Tuo metu jis kovojo prieš religiją prieš Bažnyčią.

Ką reiškia, kovojo prieš Bažnyčią ir religiją? Kovojo prieš esamą tvarką, kovojo už liberalizmą ir tuo pačiu siekė įvesti naują pasaulietinę tvarką. (Nesakau, kad nereikėjo kovoti, kad buvusioji XVIII a. tvarka buvo gera, ne. Noriu tik platesnio žvilgsnio ir pamatyti kitą to paties reiškinio pusę). Tai aiškiai rodo to paties Voltero žodžiai: jei Dievo nebūtų tai liaudžiai reikėtų jį sugalvoti.

Tačiau dabartiniais laikais Voltero pasekėjai atima iš žmonių laisvę. Ar Volteras ir panašūs į jį nėra tie didieji inkvizitoriai, kurie nori užimti Dievo vietą ir vesti žmones į laimę, atimdami iš jų laisvę. Bet veda taip, kad žmonės galvotų, kad yra laisvi ir eina savo noru.

Totalitariniai režimai yra griaunami ir jie sugrius – žmonija turi pereiti demokratinių tarpsnį, laisvių tarpsnį. Tai būtina tam, kad žmogus patirtų, kad laisvė, kaip ir visi kiti dalykai, yra ir ne tik gėris, bet ir blogis. O kaip kitaip žmogus išmoks naudotis laisve? Tačiau ar pastebime, kad demokratija yra šliaužiantis perversmas, kuris įveda naują totalitarizmą, bet pagrįstą žmonių sugalvota tvarka, kurioje net Dievo sąvoka išbraukiama. Tačiau propaganda veikia taip, kad žmonės manytų, kad jie yra laisvi, kad jie tai patys pasirinko ir kad naujoji tvarka, naujasis totalitarizmas yra jų gerovė.Žmonės nebus verčiami, jie patys „laisvai“ norės naujos tvarkos“ – iš filmo Zeitgeist. Scenarijus toks pat kaip ir F. Dostojevskio legendoje Didysis inkvizitorius.

Nepamirškime, kad demokratijos sąlygomis ideologijai vien prievartos neužtenka – reikalingas pateisinimas. Kai koks nors asmuo – pavyzdžiui, diktatorius, kolonizatorius, biurokratas, sutuoktinis arba darbdavys – imasi valdyti, jam visada reikalinga pateisinanti ideologija, kuri visada ta pati: valdžia uzurpuojama, „norint gero“ pavaldiniams. Kitaip sakant, valdžia visada save pateisina, remdamasi altruizmo, nesavanaudiškumo ir dosnumo argumentais. Karams ar kovai prieš terorizmą taipogi reikalingas pateisinimas. Ir matėme kaip tie pateisinimai surandami kuriant šių laikų mitus.

Demokratinės teisės sparčiai plito (moterų teisė balsuoti, žodžio laisvė ir t.t.). Norint žmogų pavergti, vien prievartos nebeužteko. Todėl buvo atsigręžta į „sutikimo gaminimo“ technologijas. Nuo Antikos laikų propagandos esmė nepakito, bet jos priemonės ištobulėjo. Didžiojoje Britanijoje ir JAV, būtent šiose šalyse 1920 m. užgimė modernioji viešųjų ryšių industrija, kitais žodžiais tariant, – viešosios nuomonės gamykla, arba propaganda. Sutikimas, neprieštaravimas, paklusimas yra viešųjų ryšių industrijos, kontroliuojančios mintis, idėjas ir dvasią, gaminiai. Argi tai ne žingsnis į priekį, palyginti subuvusiomis prievartinėmis? Juk daug maloniau būti reklamos auka, nei atsidurti kankinimų kameroje.

Naudojant minėtas sutikimo gaminimo technologijas, žmogus yra gundomas tomis pačiomis Mato Evangelijoje aprašytais trimis pagundomis; gerove, valdžia ir garbe. Kristus gundymus nesvyruodamas atmetė. Jo atmetimo žodžius Matas taip užrašė: Eik šalin šėtone, negundysi savo Viešpaties Dievo ir jam vienam tetarnausi.  Dostojevskio legendos „Didysis inkvizitorius“ pagrindą sudaro inkvizitoriaus kalba, kurioje jis aiškina tuos tris gundymus: turtais, valdžia ir garbe.

Į kokią padėtį patenka, atseit demokratijos sąlygomis, mąstantis žmogus, rašo gyvenanti Londone katalikų rašytoja ir žurnalistė Joanna Bogle. Pagal “Nuostatus dėl lytinės orientacijos“, kurie iš esmės be diskusijų buvo patvirtinti parlamente (nepaisant atkaklių Lordų Rūmų bandymų juos svarstyti kaip reikia), man taps sudėtinga mokyklose kalbėti apie santuoką ir – net dirbti žurnalistės, rašančios katalikiškomis temomis, darbą. Pagal naujuosius Nuostatus, nebegalėsiu daryti nieko, kas padėtų susiformuoti mokiniams nuostatą, jog polinkis į homoseksualizmą nėra teigiamas dalykas.

Padėtis nepavydėtina, tarsi tarp kūjo ir priekalo. Iš vienos pusės mano sąžinė, o iš kitos – mano gerovė, kuri nukentės, jei gyvensiu pagal sąžinę. Ką pasirinkti? Tai yra, sakant evangelijos žodžiais, gundymas duona, kurį Jėzus atlaikė. O mes? Ko gero, daug kas rinksis gerovę.

1940 metais Lietuvos mokytojai buvo sukviesti į suvažiavimą Kauno sporto salėje. Verčiami dirbti naujai ideologijai, kaip atsakymą, sugiedojo Lietuvos himną – ir buvo ištremti į Sibirą. Jiems buvo lengviau, nes jie buvo visi kartu. Visiems kartu drąsiau. Dabar to nebus – nebus suvažiavimo ir niekas visų iš karto nevers. Apsispręsti turėsime po vieną asmeniškai be prievartos. Būsime gundomi pasirinkti „pažangų“ požiūrį.

Geros valios žmogus rūpinasi ar tai ką jis daro, yra gerai. Apie tai visas šv. Raštas. Piktavalis nesirūpina ar jis elgiasi gerai, jis rūpinasi, kad tai būtų legalu ir jam kažkuria prasme naudinga. O kas legalu ir naudinga, nusprendžia jis pats.

„Tai, kad jūs neteistas, – ne jūsų nuopelnas, o mūsų darbo trūkumas“ – šie F. Džeržinskio žodžiai kabojo Kaune, Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje (Kauno diena 2007.02.20, p.1). Nors tai oficialiai neleistinas darbo metodas, tačiau jį taikyti galima bet kurioje teisinėje sistemoje. Skirtumas tik tas, kad demokratinėse valstybėse tokios teisinės valstybės galimybės yra pridengiamos propagandine gražbylyste.

Antraštė iš Kauno dienos: Vašingtono planus sukurti teisinę valstybę Afganistane gali sužlugdyti atsigavę talibai. (2008.01.31). Talibai buvo išnaikinę narkotikų verslą – aguonų auginimą. Kauno dienos apžvalgininkas (2008.02.02) rašo: Sąmokslo teorijos šalininkai tvirtina, kad tai buvo viena iš karo Afganistane priežasčių pasauliui pritruko narkotikų. Štai jums ir teisinė valstybė, kurioje klesti narkotikų verslas. Klesti, todėl, kad kažkam tai naudinga.  

 

Tarp Dievo ir žmogaus įstatymų dažnai būna konfliktas (žr. Apie teises ir pareigas). Amoralus žmogus konflikto nepastebi, tačiau moralus jį jaučia, o kartais ir labai stipriai. Jis nuolat turi spręsti klausimą: ar aš vadovaudamasis žmonių įstatymais nenuskalsiu Dievo įsakymams. Jausdamas vidinį konfliktą, žmogus ugdo asmeninę moralę (žr. Apie etiką ir moralę).

Demokratinėmis sąlygomis, jei nenori legaliai, pagal įstatymus degraduoti su visa teisine, bet amoralia demokratija, asmeninė moralė arba ryšys su Kūrėju tampa būtinas.

Teisiniuose reikaluose visada susiduria įstatymas ir moralė. Įstatymus kuria racionalus, skaldantis, kitaip sakant, egoistinis protas. Moralė kyla iš vienijančios širdies. Įstatymas, teisė užgrobia moralę. Ir tam kas neturi savo širdyje, Dievo įsakymais pagrįstos asmeninės moralės, pasaulietinės visuomenės įstatymas leidžia pasirinkti neteisingą, amoralų sprendimą. Ne tik leidžia, bet ir verčia. Pvz., Kauno Dienoje 2007.09.12 rašoma: Europos žmogaus teisių teismas įpareigojo Lietuvą per pusmetį priimti lyties keitimo įstatymą.

Pasaulietinėje visuomenėje arba teisinėje valstybėje nebėra teisingo ir neteisingo veiksmo – yra tik legalūs – įstatymo leidžiami veiksmai ir nelegalūs – įstatymo draudžiami veiksmai.

Bet didžiausias paradoksas yra tas, kad teisinė valstybė, kuri atmeta Kūrėjo nustatytą tvarką ir Jo įsakymus, praranda nepriklausomybę ir tampa privatizuota. O tai kas privatu – galima panaikinti. Vėl eilinis paradoksas: teisinės valstybės liberalioji teisė sunaikina ją pačią. Teisinę valstybę nusavina Centrinis bankas ir transnacionalinės kompanijos, pasinaudodamas valstybės išleistais įstatymais, kurie griauna nustatytąją Dievo tvarką. Eilinį kartą pasitvirtina šv. Rašto žodžiai: kas griauna Dievo tvarką sugriauna ne ją, bet pats save.

Štai ką apie tai sako N. Chomskis: Tironiškiausios institucijos yra didžiosios įmonės – transnacionalinės kompanijos. Joms visai nereikia duoti ataskaitų žmonėms ar visuomenei, jų elgesys panašus į grobuonių, kurių aukos yra kitos įmonės. Vienintelis būdas nuo jų apsiginti yra valstybė. Deja, šis būdas nėra labai veiksmingas, nes valstybė savo ruožtu dažnai yra susijusi su grobuonimis. Be abejo, tarp jų išlieka vienas skirtumas: valstybė, priešingai nei, pavyzdžiui, General Motors, kartais turi pateikti savo veiksmų ataskaitą. Transnacionalinės kompanijos nepateikia visuomenei ataskaitos.

Sociologas Z. Baumanas savo knygos Globalizacija vieną skyrių pavadino: „Naujasis nusavinimas: šįkart valstybės“. Trumpa citata iš šio skyriaus: „Naujai pasaulio tvarkai nepaprastai naudingos „silpnos valstybės“ – valstybės, kurios yra silpnos, tačiau tebėra valstybės. Išankstinė, nuolankiai išpildoma sąlyga norint gauti pasaulio bankų ir valiutos fondų finansinę paramą – kuo plačiau atverti vartus ir išmesti iš galvos visas mintis apie savarankišką ekonominę politiką. Silpnos valstybės ir yra tai, ko reikia Naujajai pasaulio tvarkai, kuri pernelyg dažnai įtartinai panaši į naują pasaulio sumaištį, kad galėtų save palaikyti ir stiprinti. Silpnas kvazivalstybes nesunku priversti vaidinti (naudingą) vietinių policijos nuovadų vaidmenį; jos užtikrina truputį tvarkos, kuri reikalinga verslo reikalams tvarkyti, tačiau nereikia bijoti, kad jos pajėgs kaip nors veiksmingai apriboti globalinių kompanijų laisvę“.  

Toje pačioje knygoje Z. Baumanas cituoja straipsnį iš valstiečių sukilimo 1997 m. Meksikoje spaudos: „Globalizacijos kabarete valstybė atlieka striptizą ir pasirodymo pabaigoje paliekama vien tik su pačiais būtiniausiais dalykais – su savomis represinėmis galiomis. Materialinis pagrindas suardytas, suverenitetas ir nepriklausomybė panaikinta, politinė klasė išbraukta – tad nacionalinė valstybė tampa paprasta megakompanijų apsaugos tarnyba… Naujiesiems pasaulio šeimininkams nebėra reikalo tiesiogiai valdyti. Nacionalinės vyriausybės įpareigojamos valdyti jų naudai“.

Teisinės valstybės liberalioji teisė sunaikina ją pačią. Liberalioji teisė yra žmonių sugalvota tvarka. Dar kartą matome šventraščio žodžių: Kas griauna Dievo tvarką – sugriauna pats save, išsipildymą.

 

Globalizacijoje žmonija tampa ne vystymosi subjektu, bet valdymo objektu, – A. Neklesa (Konec epocho bolšovo moderna, 2001). Į įstatymus žvelgiama ne kaip į kažką, kas turėtų būti teisinga, o kaip į socialinės inžinerijos priemonę arba į tai, kas galėtų pateisinti pasiekusiųjų valdžią įnorius. Socialinė inžinerija – kas tai? Lyties revoliucija yra viena iš socialinės inžinerijos apraiškų. Ir ji vykdoma pasitelkus teisinės valstybės įstatymus.

Štai pavyzdys: Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Tomas Hambergas 2007 metais atsiuntė Lietuvai laišką dėl homoseksualų teisių pagal ES žmogaus teisių nuostatas. Cituoju: Neturi būti diskriminacijos nustatant amžių sutikimui seksualiai santykiauti. Nesutiksi – negausi valiutos fondų ar dar kažko… Taip per pilvą valdoma save pardavusi, atsisakiusi nuo Kūrėjo tvarkos žmonija.

Įdomi žmogaus mąstymo savybė. Jeigu mes kalbame apie teisę, tai mums savaime atrodo suprantama, kad toji teisė yra teisinga, t.y. atnešanti mums gėrį ir, kad tos teisės išpildymas jau yra garantuotas. Tai sako jau pats žodis, per kurį reiškiasi kalbos magija (žr. Apie tikrovės kūrimą ir įvardijimo galią). Taip yra dar ir todėl, kad kiekvienas žmogus teisingumą nustato arba bent nori nustatyti pagal save. Pasaulietinėje visuomenėje, kurioje nėra į ką atsiremti, kurioje viskas sąlygina ir liberalu, visi nori nustatyti teisingumą, tačiau nustato tie, kurie yra valdžioje. Teisinės valstybės žadamas teisingumas, yra viena iš daugelio žemiškojo gyvenimo iliuzijų. Ir ją reikia atpažinti.

Visų pirma reikia klausti ar toji teisė neardo Kūrėjo nustatytos tvarkos (žr. Apie antropinį visatos principą. Tvarka ir tvirkinimas)? Jeigu teisė yra pagrįsta žmonių sugalvota tvarka, t.y. tokia, kokia yra pagrįsti dauguma demokratinių valstybių įstatymų, tai naudojantis jos teikiamomis teisėmis (teisė į lyties keitimą, į tos pačios lyties vedybas, teisė į abortą, teisė į dirbtinį apvaisinimą, teisė parduoti savo ar pirkti kito kūną ir t.t.) kenkiame savo sveikatai, likimui ir griauname Kūrėjo nustatytąją tvarką. Tokios ir panašios teisės ne tik leidžia laisvai pasireikšti amoraliems žmogaus instinktams, bet ir juos skatina. Taip pamažu degraduoja žmogus, o kartu su juo ir visa visuomenė.

ROME, Italy, December 11, 2006 (LifeSiteNews.com) – Vatikanas šeštadienį pasmerkė Italijos kairiųjų valdžią, kuri ketina legalizuoti homoseksualų ir nevedusiųjų heteroseksualų poras. Įstatymas bus parengtas sausio pabaigai. Premjeras Romano Prodi palaikė Senato žingsnius, juos įvardindamas kaip ,,žingsnį pirmyn.“

Pirmyn tai pirmyn, tačiau kur tas „pirmyn“ veda?

WARSAW, March 19, 2008 (LifeSiteNews.com) – Lenkijos valstybės prezidentas Lech Kaczynski sunervino Lenkijos homoseksualų aktyvistus ir jų draugus Lenkijos vyriausybėje ir ES, kai per televiziją prakalbo apie naujos ES Pagrindinių teisių chartijos keliamus pavojus. Kadangi Chartija neapibrėžia santuokos kaip ryšio tarp vieno vyro ir vienos moters, tai kelia grėsmę legalizuoti homoseksualų santuokas suverenioje valstybėje, pasitelkiant visą ES įstatymų jėgą. ES ir kitos ES struktūros ypač puola Lenkijos konstituciją, kuri gina natūralią santuoką ir negimusius vaikus. Jei opozicinei prezidento Teisė ir teisingumas partijai pavyks blokuoti Lisabonos sutartį, ministras pirmininkas Tusk darys referendumą. Prezidentas Kaczynski sakė, kad ne viskas ES yra gera Lenkijai.  

Dabar Lietuvoje ruošiamasi priimti įstatymą, kuris atims iš tėvų teisę drausminti vaikus. Galima sakyti: uždraus tėvams vartoti prievartą prieš vaikus. Skirtingi pavadinimai skirtinga prasmė. Todėl už šį įstatymą pasisako dalis žmonių – labai humaniškas įstatymas, rūpinimasis vaikų gerove. Tačiau viskas kas per daug yra blogis.

Toks įstatymas pažeidžia tėvų teises, (bet apie jas spauda nekalba), o svarbiausia jis yra socialinės inžinerijos įstatymas, nes jis yra nukreiptas ugdyti demoralizuotą visuomenę, kuria lengvai būtų galima manipuliouti. Visiška laisvė ir visiška nelaisvė, tam tikru požiūriu, yra tas pats. Žmogus ugdytas visiškoje laisvėje negalės pasipriešinti vergovei, nes neturės nei valios, nei sugebėjimų. Be to, tokiu būdu vaikų auklėjimą vis labiau perims valstybė ir auklės savo nuožiūra.

Paprastai įstatymai priimami politiškai įtemptoje atmosferoje ir vadovaujantis politiniais norais. O politika yra amorali. Kai vienam politikui, berods meksikiečiui, buvo priminta moralė, jis paklausė: „Moralė, o kas tai yra?“. Dažniausia įstatymų leidimą veikia pinigai, ypatingi interesai, šališki politikai ir procedūrinės gudrybės. Dabar į įstatymų leidybą žiūrima kaip į socialinės inžinerijos priemonę – ne į kažką, kas turi būti teisinga, o į tai, kas galėtų pateisinti esančių valdžioje įnorius.

Štai pavyzdys iš teisinių peripetijų Lietuvoje. Štai seimo narė Ramunė Visockytė straipsnyje Heteroseksualūs žmonės taip pat turi ginti savo teises rašo: Iš pokalbio su laidos „Jeigu“ vedėju supratau, kad dalyvauti laidoje buvo kviečiami ir homoseksualūs žmonės, tačiau norinčiųjų neatsirado. Tad visi laidos dalyviai buvo heteroseksualios orientacijos žmonės. Laidoje pasigirdę teiginiai, kad jie nesmerkia homoseksualų, bet patys renkasi gyvenimą tradicinėje šeimoje, laidos rėmėjams ir koordinatoriams pasirodė netinkami. Rėmimo projekto koordinatorė J. Puidienė laidą uždraudė pati jos nemačiusi. Galima klausti kodėl? Pamąstykime ir atsakykime patys.

Dabartinis švietimas augina vartotojų visuomenei patogius žmones (bukinimas). Žmonės įtraukiami į įvairias pramogas ir linksmybes, kad nesuvoktų kas vyksta. Gyvename Blindparke. O linksmybės yra daugiau ar mažiau amoralios, žadinačios žmoguje gyvuliškumą. Gyvulius lengviau valdyti nei žmones.

Pagal BNS ir delfi.lt 2006 08 06 Organizacijos “Marie Stopes International“ ir “Terrence Higgins Trust“ šeštadienį Klerkenvelyje, Londono centre organizavo masturbavimosi varžybas. Jeigu naujasis renginys bus sėkmingas, kitais metais, pasak “Marie Stopes“ atstovės, jis galėtų įvykti kur nors Europos žemyninėje dalyje.

Morališkai degraduojanti visuomenė labai pažeidžia Kūrėjo nustatytą tvarką, kurios laikantis geriausiai gali gyvuoti toks trapus reiškinys kaip gyvybė. Kaip tiktai baltosios rasės žmogus, taip ir priklausomybininkas. Vis daugėja žmonių kurie priklauso nuo alkoholio, tabako, narkotikų, sekso, kompiuterių, pirkimo, vaistų, sėkmės, žvaigždžių manijos, pinigų, valdžios, lošimo. Lietuvoje 500 žmonių parašė pareiškimus, kad jiems neleistų lošti… Organizmas ar visuomenė, kuris kariauja pats su savimi, yra pasmerktas. (D. Andrejevas Pasaulio rožė…)

Romėnų teisė yra mūsų teisinės sistemos pagrindas. Tų pačių romėnų, kurių moraliai pakrikusią imperiją sugriovė vadinamieji barbarai. Romėnų teisė nesuteikė laisvės vergams. Įteisinti, kaip šiandien akivaizdžiai matome, teisinėje Europos Sąjungoje, galima bet ką. Barbarai neturėjo teisinės valstybės, nebuvo civilizuoti, tačiau gyveno pagal papročius, kurie žymiai daugiau atitiko moralę arba Kūrėjo nustatytąją tvarką, nei romėnų teisė. Ar ne todėl jie ir sugriovė Romos imperiją?

JAV ir ES, kurios didžiuojasi demokratinėmis laisvėmis ir įstatymais, yra ne tik moraliai supuvusios, bet ir platina (dažnai prievarta) Kūrėjo nustatytąją tvarką griaunantį gyvenimo būdą. Jos taipogi susiduria su priešprieša – šiuolaikiniais barbarais, kuriuos vadiname fundamentaliuoju islamu. Mes mažėjame, o jų sparčiai daugėja, nes jie gyvena pagal Dievo nustatytąją tvarką ir ją palaiko savo įstatymais, kurie mums atrodo žiaurūs ir nedemokratiški, tačiau teisingesni už mūsų. Jų įstatymai nepataikauja gyvuliškiems žmogaus polinkiams, bet apsaugo silpniausius ir rūpinasi visos visuomenės gerove.

Ar yra galimybė, kad teisinėje ir demokratinėje valstybėje bus apsaugotos tų visuomenės narių, kurie jų nereikalauja ar nepajėgia reikalauti? ??? Imkime kaip pavyzdį abortų klausimą. Neturinčio balso žmogučio nužudymas pateisinamas remiantis pasirinkimo laisve. Įstatymai abortų klausimu yra gryniausia demografinė politika, atitinkanti naujos pasaulinės tvarkos interesus. Laisvė vieniems tampa represijos ir prievartos įrankiu kitiems. Ir čia vėlgi ypatinga vaidmenį vaidina kalbos magija. Juk abortų šalininkai reikalauja ne teisės žudyti, bet pasirinkimo teisės.

Delfi.lt Irano parlamentas trečiadienį nubalsavo už įstatymo projektą, kurio asmenims, dirbantiems pornografinių filmų leidybos srityje, gali būti skiriama mirties bausmė. Parlamentas, kurį sudaro 290 narių, patvirtino, kad „pornografinių filmų kūrėjai ir pagrindiniai jų dalyviai laikomi pasaulio tvirkintojais ir todėl gali būti teisiami skiriant jiems mirties bausmę“, praneša CNN. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=1350938…

ELTA 2007-03-28 Antradienį per 20 merginų iš Pakistano sostinėje Islamabade esančios religinės mokyklos įsiveržė į viešnamį, reikalaudamos jį uždaryti, ir pagrobė jo šeimininkę, pranešė BBC. Studentės pareiškė, kad pagal islamo įstatymus jos turi teisę sustabdyti amoralią veiklą.

Gal musulmonai ir Europoje su viešnamiais pasielgs panašiai? Musulmonai, nori gyventi pagal Dievo tvarką ir už tai kovoja. Mes piktinamės, kad musulmonai už teisę moraliai gyventi kovoja teroristiniais metodais aukodami save, o demokratinės valstybės lengva ranka pasirašo amoralius įstatymus, leidžiančius žudyti pačius silpniausius savo visuomenės narius ir išduoda licenzijas eksperimentams su jais atlikti.

Popiežiškos gyvybės akademijos prezidentas vyskupas Elija Sgrečia, komentuodamas ES priimtą įstatymą  nuo 2007 iki 2013 metų 40% padidinti lėšas tyrimams su žmogaus embrionais sakė: Į besivienijančią Europą nebegalima žiūrėti kaip į darinį, besiremiantį Žmogaus teisių deklaracija.

 Jei musulmonai atsilaikys prieš tvirkinimo bangą, sklindančią iš JAV ir Europos, jie, ko gero, be didelio karo „suvirškins“ Europą, apsigyvendami amoralios, visiškai Kūrėjo nustatytąją tvarką pažeidusios ir todėl išmirštančios civilizacijos vietoje.

Istorija kartojasi. Teisinės, t.y. pagrįstos asmeniniais interesais ir amoralios valstybės ar sąjungos išnyksta, užleisdamos vietą, mūsų supratimu, neteisinėms, tačiau moralioms ir pagal Dievo įsakymus gyvenančioms tautoms.

Pavyzdžiams naudota medžiaga iš: PRO VITA http://www3.vdu.lt/life/

Portugalų rašytojas Jose Samarago: Šiandien daug kalbama apie demokratiją, bet demokratijos, kaip tokios, nėra. Juk negalima kalbėti apie demokratiją, kai reali valdžia yra ne piliečių išrinktos vyriausybės, o tarptautinių monopolijų, rankose.

Viskas tampa absurdiška. Mes kalbame apie demokratiją, kaip apie kažką apčiuopiamą. O tereikia tiesiog pasižiūrėti aplink ir pamėginti suprasti, kas vyksta, ir iškart suvoki, kad šiandien kalbėti apie demokratiją yra tiesiog nepadoru. Valdžia pasaulyje yra nedemokratiška. Ir ekonominė valdžia taip pat nedemokratinė, nes niekas nerinko didžiųjų tarptautinių kompanijų valdžios. Štai čia ir yra visa drama.

 Kas išties svarbu – tai faktai. O faktai tokie, kokius matome ir žinome. Šių faktai sako, kad  yra žmonių, gyvenančių pakankamai gerai, kurie gali optimistiškai žiūrėti į tuos pačius faktus. Tačiau mes žinome ir tai, kad šiandien pasaulyje daugiau kaip 3 mlrd. žmonių gyvena mažiau nei už 2 dolerius per dieną, o pusantro milijardo gyvena už mažiau nei 1 dolerį. Šiandien pasaulyje kaip niekad daug skurdo. Tuo tarpu politikai žongliruoja žodžiais ir apsimeta, kad tai netiesa. Tad kyla klausimas – ką mes galime padaryti? Tiesą sakant, labai mažai ką. Visuomenėje įsitvirtinusi asmeninės sėkmės bei triumfo idėja – juk kiekvienas daugiau ar mažiau esame egoistai. O ir pati visuomenė nuolatos mums mėgina įpiršti: „netikėk ir niekuo nepasitikėk“, „siek asmeninės naudos“, „iškovok savo pergales, net jei tektų lipti per kitų galvas“…Šios moralės įstatymais mes ir gyvename, o visuomenės informavimo priemonės tam tik padeda plisti.

 

Ir pabaigai A. Endriukaičio parašyta pasaka, kuri nepastebimai jau beveik tapo tikrove.

Liūdna pasaka

Kiek daug ponų ir kokie jie visi gražūs! Per savo gerai apmokamus godžius ir paklusnius bernus spaudoje, radijuje, televizijoje ir visur kitur reikalaujama be svyravimų paklusti, o Ezopo kalba – toleruoti viską, atvirai atsisakant savasties: atsiklaupti, pripažinti savo kaltę, sutikti, kad kiekvienas pinigingas prašalaitis turi konstitucinę teisę tave už nosies vedžioti. Antraip parodysi blogą skonį, tapsi nusikaltėliu, marginalu, gal dar blogesniu.

Šio modernizmo sąlyga: niekuo netikėti, nieko neturėti ir neginti: Tėvynės, vėliavos, savo žemės, piliakalnių, upių, ežerų, miškų, namų, istorijos, protėvių darbų, kapų, kalbos ir tikėjimo. Kasdien nuo ryto iki vakaro brukamos anoniminių megamonopolijų nustatytos elgesio taisyklės, verčiančios tapti tik rinkos elementu, jų tarnu ir pripažinti gudrybių gudrybę – su protu gali ir tėvą pasikinkęs arti. Apie nepriklausomybę kalbėti jau nekorektiška. Reitinguose nugali apsisprendimai: eižėti, išsiformuoti, nusiginkluoti ir negrįžtamai giliai integruotis į naująją pasaulio tvarką, kuriamą aukšto intelekto eruditų ir intelektualų vedančių į šviesų žmonijos rytojų.

Gyvenimas su burtininko įtaigumu piešiamas kaip nesibaigiantis žvaigždžių kūrimas, blizgėjimas, heloviniškas pramogavimas ir be perstojo byrantys loterijos laimėjimai, tai yra visa, ką turime geriausio. Apie viską pagalvota!

Bet kokį padorumą griaunantis liberalizmas pučia miglas ir girdo kokteiliu teigiančiu, kad viskas yra tarsi prekė rinkoje. Atneštinės, įgrūstos, žmones tvirkinančios antivertybės yra lygiavertės Lietuvos valstybės sudedamosios dalys. Jas privalu išpažinti, joms privalu nusilenkti, jos turi pirmumo teisę prieš pasenusias ir naftalinu atsiduodančias žmoniško padorumo vertybes.

Siūlydami tvirkinančias prekes modernieji, pridengdami nedorą savo širdį, čiulba paukščių kalba, kad labiau įtikėtume ir uoliau atsisakytume turėtos išminties, gerumo, pasiaukojimo, atsakomybės bei savigarbos jausmo. Greitai auga naujos tvarkos pilietis, dosniai maitinamas bet kokį padorumą atmetančios ir žmogų pavergiančios ideologijos bei propagandos maistu.

Ir tribunoluos išdidžiai… Ponai, ar nematėte mano Lietuvos?

Reklama