LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTEI,

JOS EKSCELENCIJAI DALIAI GRYBAUSKAITEI

 

 

2009 m. spalio 5 d.

 

Zenono Jurgelevičiaus

gyv. Jaunimo 28 Ringaudai

LT-53336 Kauno r.

 

 

 

ATVIRAS LAIŠKAS – PRAŠYMAS

 

Jūsų Ekscelencija,

 

2009-05-07 13 val. 27 min. E-paštu Jūsų (tuomet – kandidatės į Lietuvos Respublikos Prezidentus) rinkimų štabui: info@grybauskaite2009.lt  ir  Jūsų atstovui spaudai p. L. Balsiui: linas@grybauskaite2009.lt  aš išsiunčiau šį laišką (citatos pradžia):

 

GERBIAMA KANDIDATE,

 

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija artėjančiuose LR prezidento rinkimuose skelbiasi esanti Jūsų kandidatūros rėmėja. Šios politinės grupuotės nariai suklastojo sovietinių teisės aktų teisinę prasmę (išsamiau apie tai: http://zenonas.visokybes.com/wiki/1284/316_KAS_YRA… ir II-IVd.- http://zenonas.visokybes.com/wiki/index ) ir tokiu būdu sukūrė „teisines“ sąlygas posovietiniam neteisėtam piliečių žemės valdų išgrobstymui – kurio metu iš teisėtų žemės savininkų atimamas net jų šeimų prasimaitinimui būtinas žemės minimumas.  Šios politinės partijos politikai teigia (ir šį savo teiginį įtvirtina įstatymuose) kad 1940 metais sovietinė valdžia įvykdė visuotinę Lietuvos piliečiams nuosavybės teise priklausiusių žemės valdų nacionalizaciją. Iš išlikusių sovietinių laikų dokumentų (ir istorinių faktų) akivaizdu – kad tuomet vyko tik žemės reforma ir į valstybinį žemės fondą buvo paimama tik viršnorminė (virš 30 ha) piliečių turima žemė. Kiekvienas tokio viršnorminio žemės ploto paėmimas į valstybinį žemės fondą būdavo įforminamas įstatymų nustatyta tvarka – tuo tikslu surašant atskirą konkretų dokumentą.  Šiuo metu posovietinėje Lietuvoje „teisiškai atkuriamos“ – arba „teisiškai neatkuriamos“ ir iki 30 ha nuosavybės teise valdžiausių piliečių nuosavybės teisės į jų paveldimas žemės valdas (tokių žemės valdų buvo 72 % ir jokio visuotino bei vienalaikio šių žemės valdų savininkų nuosavybės teisių teisinio nutraukimo 1940 m. nebuvo). Posovietinis neteisėtas piliečių žemės valdų atiminėjimas ir perskirstymas vyksta vykdant Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų politikų melo pasėkoje priimtus 1991-06-18 ir 1997-07-01 „piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymus“. Tokios neteisėtos veikos tęsiasi jau devyniolika metų.

 

Klastojančių teisinių aktų teisinę prasmę politikų „parama“ Jums – mane ir kitus LR rinkėjus (prieš pasirenkant ką rinkti artėjančiuose prezidento rinkimuose) verčia pasidomėti: ar būdama išrinkta LR Prezidente Jūs toleruosite tokias atskirų politinių grupuočių neteisėtas veikas – ar kaip Konstitucijos garantas apginsite minėtų politikų itin grubiai pažeidinėjamas LR piliečių žmogaus teises?

 

 Pagarbiai, Zenonas Jurgelevičius,

Lietuvos žmogaus teisių centro narys“ (citatos pabaiga).

 

Į čia pacituotą “Atvirą laišką“ aš jokio atsakymo negavau. Būdama išrinkta ir priėmusi LR Prezidento Įgaliojimus – Jūsų Ekscelencija poną A. Kubilių paskyrėte Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku – ir todėl mano atvirame laiške Jums įvardintų, prieš LR teisėtus žemės savininkus nukreiptų neteisėtų veikų vykdymas yra tęsiamas.

 

Tikriausiai taip yra todėl, kad aš nepakankamai argumentavau savo 2009-05-07  atvirą laišką. Todėl  Jūsų Ekscelenciją prašau atkreipti dėmesį į šiuos papildomus faktus:

 

I. Pateikiu trijų autoritetingų Lietuvos patriotų patvirtinimas – kad nei 1940 m. nei vėliau sovietinė-okupacinė valdžia jokios visuotinės ir vienalaikės Lietuvos piliečiams nuosavybės teise priklausiusių žemės valdų nacionalizacijos nevykdė:

 

1. Pirmasis patvirtinančios  informacijos šaltinis ir jo pateikiama informacija: 1940 birželio 23 dienos ryte, 9 val. 28 min., per Kauno radiofoną Lietuvių Aktyvistų Fronto vardu Leonas Prapuolenis paskelbė iš 1940-06-15 sovietinės okupacijos išvaduotos nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą ir Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) toje vyriausybėje buvo paskirtas į švietimo ministro postą. Iki pat pastarojo meto mes nedaug težinojome apie to meto įvykius. Per neįtikimai trumpą laiką ginkluotu būdu buvo paimta valdžia ir (bent nominaliai) paskelbtas Nepriklausomos valstybės atstatymas. Buvo suformuota Laikinoji Respublikos Vyriausybė, kurios ministru pirmininku tapo Kazys Škirpa. Pastarajam vokiečiai užkirto kelią grįžti į Kauną ir ministro pirmininko pareigas laikinai vykdė švietimo ministras Juozas Brazaitis.

Laikinoji Lietuvos Vyriausybė padėtį krašte kontroliavo garantuodama socialinę tvarką, būdama tos tvarkos moraliniu ir teisiniu autoritetu. Nominaliai ji egzistavo šešias savaites. Vokietijos Reicho, generalinis komisaras Lietuvoje dr. von Rentelnas 1941 metų rugpjūčio 5 dieną pasikvietė Laikinosios Vyriausybės narius ir pasiūlė J. Brazaičiui tapti jo generaliniu tarėju. J. Brazaitis tuomet atsisakė argumentuodamas – jog jo įgaliojimai siejami tik su nepriklausomos Lietuvos valstybe. Tuo oficiali valstybinė J. Brazaičio ir visos Laikinosios Vyriausybės padėtis buvo baigta. 
1964 metais N. E. Sūduvio slapyvardžiu JAV išleistoje savo knygoje: „Vienų vieni“, 47-48 psl., J. Brazaitis konstatuoja šiuos istorinius faktus (citatos pradžia):

… “liaudies seimo“ deklaracijoje VII.22: “Liaudies seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe“. Seimas nutarė palikti valdyti 30 ha normą, kitas žemes paimti į fondą ir išdalyti bežemiam ir mažažemiam. Deklaracijoje apie kolchozus betgi dar sakoma ir toliau: mėginimai “prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolchozų organizavimą bus griežtai nubausti“.

Žemės fondui iš 28,000 savininkų, kurie turėjo 1, 240,000 ha, paimta 603,589 ha, arba 15% visos žemės.  Liko nepaliesti 61,000 ūkių 20-30 ha ir 40,000 ūkių 15-20 ha… 

…Nepasisekė paimtos žemės išdalyti, kaip buvo numatyta. Dėl to 1940.VIII.29 komisarų taryba vėl įpareigojo neišdalytų ūkių savininkus atlikti rudeninę sėją savo lėšom“ (citatos pabaiga).

 

Išvada neabejotina: 1940 m., sovietinė-okupacinė valdžia jokios visuotinės ir vienalaikės žemės nacionalizacijos Lietuvoje nevykdė.

2. Antroji informacija yra paskelbta filosofijos daktaro, buvusio “Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo“ žinių tarnybos vadovo, buvusio “Laisvosios Europos radijo“ lietuvių tarnybos vadovo (dabar – Lietuvos Katalikų mokslų akademijos akademiko, VU Doc.) Kęstučio Girniaus JAV, Čikaga, Į laisvę fondas. 1987 m. išleistoje knygoje: „Partizanų kovos Lietuvoje“, 145-146 psl. (citatos pradžia):

„…Iki 1946 m. vasario 1 d. truputį daugiau negu milijonas hektarų žemės buvo paimta į valstybinį fondą. Į fondą pateko žemė atimta iš bažnyčių, tariamų hitlerininkų, liaudies priešų, iš be šeimininkų likusių ūkių, repatriantų į Lenkiją ar išsikėlusių iš Klaipėdos krašto bei antnorminė žemė. Iki 1946 m. bene visų hitlerininkų ir bažnyčių bei antnorminė žemė buvo atimta. Vokiečiai taip pat buvo pasitraukę iš Klaipėdos. Taigi po pusantrų metų komunistų valdžios žemės reforma turėjo iš esmės būti baigta. Tačiau nuo 1946 m. pradžios iki 1948 m. lapkričio mėnesio valstybinis žemės fondas padidėjo dar puse milijono hektarų žemės, iš kurios daugiau negu du šimtai tūkstančių (213,844) pateko į fondą 1948 m. nuo kovo iki lapkričio mėn.16 Tai daugiausia ištremtųjų ūkininkų žemė, – nes repatrijavimas į Lenkiją iš esmės baigėsi 1947 m. Apskaičiavus vidutiniško ūkio dydį, galima apytikriai nustatyti ištremtųjų skaičių. Prisimintina, kad įvykdžius žemės reformą retas ūkis turėjo daugiau kaip 20 ha. 1948 m. . sausio 1 d. tik 4.6 nuošimčiai visų valstiečių kiemų buvo didesni (171:87). Tarp ištremtųjų buvo mažažemių ir vidutinių ūkininkų ir šeimų, kurių ūkiai buvo anksčiau sumažinti iki 5 ha, nes kuris nors šeimos vyras buvo partizanas ar tokiu įtariamas. Tad galima apskaičiuoti, kad ištremtųjų ūkis vidutiniškai turėjo ne daugiau 10 ha. Tad 1948 m. kovo-lapkričio mėn. gal 20,000 valstiečių neteko ūkių. Jeigu šeima vidutiniškai turėjo keturis narius, tai galima manyti, kad Šiame laikotarpyje buvo ištremta iš Lietuvos apie 80,000 žmonių.

Šis apskaičiavimas tik apytikris, nes į žemės fondus patekdavo ir neištremtųjų žemės. Pavyzdžiui, tų ūkininkų, kurie paliko savo ūkius, nepajėgdami užmokėti mokesčių ir dėl to bijodami arešto. Nukautų partizanų ūkiai kartais buvo sumažinami iki 5 ha, nors šeima nebuvo tuo metu išvežta. Antra vertus, komunistų aktyvistai ir stribai kartais patys užgrobdavo ištremtųjų kiemus, todėl ši žemė nepatekdavo j valstybės fondą…(citatos pabaiga)“. 

Ir vėl išvada yra neabejotina: jeigu net pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvos teisėtų žemės savininkų žemės valdos buvo paiminėjamos į valstybinį žemės fondą – reiškia 1940 m., jokios vienalaikės ir visuotinės Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų nacionalizacijos nebuvo.

3. Trečioji informacija yra paskelbta 1992 m., Lietuvoje, leidykloje „Mintis“ išleistos paskutiniojo pokario metų Lietuvos rezistencijos (ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupantams) vado (1956 m. spalio mėn., suimto ir 1957-11-29 sušaudyto), A. Ramanausko-Vanago knygos: „Daugel krito sūnų“ 105 psl. (citatos pradžia):

„…Reikia pasakyti, kad registruodavosi partizanai skaudama širdimi. Jų savijauta buvo panaši į tą, kurią patirdavo kiekvienas ūkininkas, kai jį tarybinė valdžia „savanoriškai“ priimdavo į kolūkį (citatos pabaiga). 

Išvada: žemės savininkų įstojimas į sovietinius kooperatyvus būdavo apiforminamas kaip savanoriškas. Tai reiškia, kad po savaiminio tų kooperatinių darinių iširimo 1990 m. – žemės valdos turėjo būti grąžintos teisėtiems tų valdų savininkams – ar (savininkų mirties atveju) jų paveldėtojams.

 

 

II. Po II Pasaulinio karo (II sovietinės okupacijos laikotarpyje) buvo vykdomas atskiriems Lietuvos piliečiams nuosavybės teise priklausiusių žemės valdų paėmimas į valstybinį žemės fondą.  Iš gausių išlikusių dokumentų ir spaudos publikacijų akivaizdu – kad tokiu būdu būdavo baudžiami sovietinės-okupacinės valdžios (kurią sudarė lietuviška sovietinė nomenklatūra) priešai – Lietuvos laisvės gynėjų (Lietuvos partizanų) giminės ir jų rėmėjai. Tą baudimą vykdė minėta lietuviška sovietinė nomenklatūra. 1988 m. žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ Nr.9, straipsnyje: „Lenino kooperacija ir stalininė kolektyvizacija“ yra pateikiami šie faktai apie asmenines lietuviškos sovietinės nomenklatūros vykdytas Tautos naikinimo „iniciatyvas“ (citatos pradžia): „LTSR Finansų ministerijos vadovai ne kartą skundėsi sąjunginei finansų ministerijai, kad nenusavinamo darbo valstiečių turto sąrašas yra per didelis ir tai trukdo įvykdyti mokesčių planą. Sąjungos ministerija į prašymą atsižvelgė ir nuo 1950 m. pavienininkai, išreikalaujant skolas, buvo prilyginti „buožėms“. Nuo tol buvo leista atimti iš jų ūkinius pastatus, taip pat arklį, net paskutinę karvę. Vietos valdžia neretai atimdavo ir tą, ko neleido įstatymas. Pati finansų ministerija 1951 m. konstatavo „šiurkščius“ pažeidimus, o atskirais atvejais savivalę, išreikalaujant nepriemokas ir nusavinant skolininkų turtą“ (citatos pabaiga). Tokia sovietinės nomenklatūros savivalė Tarptautinėje teisėje yra įvardinama: „Totalitarinio režimo nusikaltimais“. Todėl posovietinėje Lietuvoje buvusios sovietinės nomenklatūros tebevykdomas, nuosavybės teisių neatkūrimu maskuojamas, niekuomet teisiškai nenutrūkusių piliečių nuosavybės teisių „neatkūrimas“ yra ne kas kita – kaip sąmoningas minėtų totalitarinio režimo nusikaltimų tęsimas XXI a. nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Kaip tuomet taip ir dabar iš žmonių neteisėtai atimtą turtą valdo ir juo disponuoja „valdžią turintieji“…

 

III. Jūsų Ekscelencijos dėmesiui čia  pateiksiu sutrumpintą informaciją apie tai – kas ir kada posovietinėje Lietuvoje sukūrė totalitarinio režimo nusikaltimų tęstinumą. Išsamus šios  temos išaiškinimas yra mano straipsnio: „KAS YRA KAS POSOVIETINĖJE LIETUVOJE“ I-III dalyse (I str. dalies citatos pradžia):

 

„Natūraliam nekilnojamojo turto grįžimui į teisėtų savininkų valdymą dirbtinę teisinę užkardą sukūrė LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimto LR įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 2 d. LR Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 punkto nuostata: „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria LR iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“. Šis LR Aukščiausiosios Tarybos deputatų priimtas, akivaizdžiai viršijantis jų iš tautos gautus įgaliojimus sprendimas, savo teisine esme yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu įvykdytas piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių nutraukimas“ (I str. dalies citatos pabaiga).

 1997 m. sausio16 d. LR įstatymu Nr. VIII-76 buvo sustabdytas  1991-06-18  įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir vėlesnių jo pataisymų bei papildymų galiojimas. Ponas A. Kubilius LR Seime vadovavo  darbo grupei – kuri 1997 m. paruošė ir pateikė LR Seimui svarstyti naujo „piliečių nuosavybės teisių atkūrimo“ (tikrovėje – piliečiams nuosavybės teise priklausančios žemės valdų „teisinio“ atėmimo) specialaus  įstatymo   projektą. Šio – 1997-07-01 LR įstatymo Nr.VIII-359 tikrąją paskirtį – jau parvirtino istoriniai faktai.

Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį į tai, kad minėtas 1997 m. sausio16 d. LR įstatymas Nr. VIII-76 sustabdė  ne tik 1991 m. birželio 18 d. įstatymo galiojimą –  bet ir bet kokį to įstatymo taikymo sukeltų pasekmių (net ir įsigaliojusių teismų sprendimų vykdymo) teisinį tęstinumą. Tai reiškia, kad posovietinėje Lietuvoje esant reikalui yra galimas administracinis įsigaliojusių teismų sprendimų  peržiūrėjimas.

Atkreipiu Jūsų Ekscelencijos dėmesį į tai, kad pono A. Kubiliaus vadovaujama darbo  grupė naujam „nuosavybės teisių atkūrimo“ įstatymui ruošti  ir   1997 m. tą įstatymą   priėmęs LR Seimas neatsižvelgė ne tik į šiame „Prašyme“ aptartus sovietinių teisės aktų teisinės prasmės suklastojimo faktus – bet ir pačiu grubiausiu būdu pažeidė tuo metu Lietuvoje jau galiojusias ir aukščiausią  teisinę galią turėjusias Europos Žmogaus Teisių Konvencijos  teisines normas (II str. KYKPL dalies citatos pradžia http://www.straipsniai.lt/jurgeleviciaus_rubrika/i… ):   

„tokie neteisėti „valdžią turinčiųjų“ veiksmai (ir tuos veiksmus reglamentuojantys „teisės“ aktai) atvirai pažeidžia LR galiojančius aukštesnės juridinės galios teisinius aktus – tarp kurių yra ir Lietuvos Respublikos pasirašytos ir ratifikuotos tarptautinės Konvencijos. Nekreipdamas dėmesio į savo paties patvirtintus tarptautinius įsipareigojimus LR Seimas ir po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje naujai priiminėja LR specialiuosius (prieštaraujančius civilinės teisės normoms ir įteisinančius pagal baudžiamosios teisės normas baustiną veiką) įstatymus (1997-07-01 LR įstatymas Nr. VIII-359 ir šio įstatymo vėlesni pataisymai bei papildymai). Šį „įstatymą“ vykdantys valdininkai  iš teisėtų žemės savininkų prievarta atiminėja jų paveldimas žemės valdas (primenu, kad posovietinėje Lietuvoje tai vadinama „nuosavybės teisių atkūrimu“). Lietuvos Respublikos valdžios po  Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos  straipsnių pasirašymo ir ratifikavimo vykdomas „specialiųjų“ įstatymų, skirtų niekuomet teisiškai nenutrūkusioms piliečių nuosavybės teisėms „atkurti“ priėmimas ir vykdymas yra ne kas kita – kaip LR valdžios bandymas vadovaujantis vidaus teise pateisinti prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą. Šalių, prisijungusių prie Konvencijos bandymus remiantis savo vidaus teisės normomis pateisinti tarptautinės sutarties nevykdymą draudžia pacta sunt servanda principas, įtvirtintas 1969 m. „Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės“  (kurios dalyve yra ir LR) 26 straipsnyje. Tai reiškia, kad posovietinėje Lietuvoje atvirai pažeidinėjamos ir šios tarptautinės Konvencijos teisinės normos. Tarptautinių Konvencijų teisės normos nevykdomos  dėl to – kad kažkas  galėtų pasisavinti svetimą nekilnojamąjį  turtą.

Būtina specialiai pabrėžti, kad LR prisijungus prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos tokio turinio įstatymai išvis negalėjo būti priimti nepažeidžiant šios Konvencijos nustatytų teisinių normų. Tai reiškia, kad po prisijungimo prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos Lietuvos Respublikos „valdžią turintieji“ nuolat grubiai pažeidinėja šią ir 1969 m. Vienos Konvencijas ir jie tai daro sąmoningai“ (II str. KYKPL dalies citatos pabaiga).

 

IV. Aktyvų  pono A. Kubiliaus vaidmenį neteisėtų teisės aktų priėmime ir vykdyme patvirtina šios LR Seimo rezoliucijos tekstas (citatos pradžia):

Žin. Nr. 96, 1999 11 16 rcd.   Seimo baze

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO REZOLIUCIJA DĖL ŽEMĖS REFORMOS

1999 m. birželio 22 d. Vilnius

Lietuvos  Respublikos  Seimas, atsižvelgdamas į Lietuvos įsipareigojimą Europos Komisijai iki 2001 metų atkurti piliečiams nuosavybės teises į žemę, domėdamasis, kaip vyksta žemės reforma, gaudamas iš piliečių ir žemės reformos vykdytojų daug informacijos, pažymi, kad:

nemažai Lietuvos piliečių tebeieško archyvinių dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę į žemę. Šiuo reikalu mažai padeda rajonų žemės reformos ekspertų komisijos, nepateisinamai vilkinamas išvadų parengimas piliečiams, pareiškusiems norą gauti lygiaverčius žemės sklypus  prie gyvenamosios vietos;

daugumos kadastrinių vietovių žemėtvarkos projektai rengiami nekompleksiškai, paliekami nesutvarkyti namų valdų ir asmeninio ūkio žemės sklypai ir dėl to užtruks žemės reformos darbai bei bus eikvojamos papildomos valstybės biudžeto lėšos; piliečiai, ne dėl savo kaltės negalėję pateikti būtinų dokumentų, neįtraukiami į tvirtinamus projektus ir paliekami tolesniam etapui – tuo pažeidžiamos jų lygios teisės pasirinkti žemės sklypą iš laisvos žemės fondo;

iki šiol dar nenustatytos žemėtvarkos specialisto, matininko teisės, pareigos ir atsakomybė, neatliekama inžinerinė reformos darbų kontrolė;

nepradėtas žemės grąžinimas miestuose, tenkinamasi tik žemės sklypų dalijimu;

nepateisinamai pabrango žemės reformos darbai: iki 1997 m. 1 ha žemės sugrąžinimo išlaidos nesiekė 20 litų, šiuo metu 1 ha žemės sugrąžinimas kainuoja apie 500 litų,

ir siūlo Vyriausybei:                                                                                                                 

1) iki 1999 m. rugsėjo 1 d. parengti ir priimti žemės reformai reikalingus teisės aktus: pramoninių sodų sodinių išpirkimo,  vertybinių popierių išleidimo ir naudojimo;

2) spartinti miestų teritorijose  esančios žemės grąžinimą, kompensavimą ir nuosavybės
dokumentų išdavimą;

3) iki 1999 m. rugsėjo 1 d.:                              

įkurti žemės reformos tarnybas miestuose,               

sustiprinti žemės reformos vykdymo kontrolę;

4) išnagrinėti žemės grąžinimo darbų spartinimo galimybes Lietuvos rytų ir pietryčių rajonuose;

5)     per mėnesį išanalizuoti, kokia yra žemės grąžinimo būklė, sudaryti žemės grąžinimo iki 2000 m. spalio 1 d. grafiką ir paskirti už šio grafiko laikymąsi atsakingus pareigūnus;

6)     kas ketvirtį apie žemės grąžinimo vykdymą informuoti Seimą;

7) žemės reformos įvykdymą  iki 2000 m. spalio 1 d. laikyti nacionalinės svarbos uždaviniu.

LIETUVOS RESPUBLIKOS

SEIMO PIRMININKO

PIRMASIS PAVADUOTO JAS                                     ANDRIUS  KUBILIUS“

(citatos pabaiga).

 

Viena iš šio dokumento frazių nusako visą  posovietinės “žemės reformos“ ir posovietinio „nuosavybės teisių atkūrimo“ tikrąją esmę: „…iki šiol dar nenustatytos žemėtvarkos specialisto, matininko teisės, pareigos ir atsakomybė, neatliekama inžinerinė reformos darbų kontrolė…“  Tai reiškia, kad Lietuvos teisėti žemės savininkai yra visiškai  atiduoti posovietinius „specialiuosius įstatymus“ vykdančių, aukštesnės valdžios skiriamų  valdininkų  savivalei – nes: „iki šiol dar nenustatytos žemėtvarkos specialisto, matininko teisės, pareigos ir atsakomybė, neatliekama inžinerinė reformos darbų kontrolė“. Tai savo teisine esme yra ne kas kita – kaip XX amžiaus pabaigos teisinės indulgencijos valdininkams pavyzdys: „naikinkite Lietuvos teisėtus žemės savininkus kaip tik sugalvosite – už jūsų neteisėtas veikas jus niekas nebaus“.  Kadangi galiojančio Civilinio Kodekso 1.5 straipsnyje teisingumo ir protingumo kriterijai vieni su kitais yra neatsiejamai susieti – tai ši „indulgencija“ posovietinius  valdininkus atleidžia ir nuo kiekvienam žmogui būtinos savybės: „elgtis protingai“…

 

V. Prašau Jūsų Ekscelenciją leisti atkreipti Jūsų dėmesį į šiame  mano prašyme įvardintos „valdžią turinčių“ asmenų savivalės pasekmes tos savivalės aukoms. Tai taip pat yra spaudoje ir internete viešai paskelbta informacija (citatos iš straipsnio: „Kokį poveikį posovietinė „žemės reforma“ turi šios reformos aukų gyvenimams?“ publ.: „Karštas komentaras“ gegužės 15-29 2009 pradžia):

Išsiaiškinkime: kaip nuolatinis aštrus emocinis stresas kenkia LR pareigūnų savivalės aukų sveikatai?

 Pasaulinėje teisės praktikoje analogišku atveju naudojamasi medicinos ekspertų paslaugomis. Norint išsiaiškinti mums rūpimą klausimą – reikėtų atlikti labai aukšto lygio, brangius ir ilgai trunkančius medicininius mokslinius tyrimus. Kadangi posovietinė Lietuvos Respublika yra neturtinga valstybė – su šiuo savo siekiu mes patenkame į padėtį – kuri iš pirmo žvilgsnio lyg ir yra be išeities. Tačiau dar yra galimybė – kad kitose šalyse tokie medicininiai tyrimai jau buvo atlikti ir net viešai paskelbti. 1986 m. spalio mėn. (Nr. 10) rusų kalboje leisto žurnalo „Znanie – syla“  7 puslapyje, skyriuje pavadintame „Mokslo ir technikos kurjeris“ yra straipsnis „Брешь в крепостной стене мозга“ (Spraga smegenų tvirtovės sienoje). Jame skelbiami (ir išsamiai išaiškinami) mums reikalingi duomenys. Mus dominančius tyrimus vykdė dabar jau buvusios Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Medicinos mokslų akademijai priklausęs P. K. Anochino Normaliosios fiziologijos institutas – vedantysis (visoje buvusioje TSRS) emocinio streso sukeliamų medicininių-biologinių problemų tyrimo srityje. Darbo vadove buvo biologijos mokslų daktarė T. J. Belova.

Žinant buvusios TSRS Medicinos mokslų akademijos konservatyvumą ir atsargumą pripažįstant naujoves – galima visiškai neabejoti pateiktos informacijos patikimumu. Abejojančius žurnalas tame pat straipsnyje informuoja, kad minėtus mokslinius tyrimus kartu su buvusios TSRS MMA atliko Švedijos Karališkosios Mokslų Akademijos darbuotojai iš Stokholmo Karolinska instituto. Iš švedų pusės darbams vadovavo profesorius J. Junsonas. (Žr.: literatūros sąraše:  http://www.ncbi.nlm.nih.gov/sites/entrez?db=pubmed… ).

Kadangi tiesiogiai su žmonėmis tokie bandymai nevykdomi – buvo tiriama kaip „neatreaguotų afektų“ situacijos atsiliepia bandomųjų gyvūnų smegenų veiklai. Modeliuotos bandymo sąlygos atitiko situaciją, kai žmogaus gyvenimas dirbtinai stabdomas – o poveikio objektas niekaip negali pakeisti esamą savo situaciją. Moksliškai tai ir yra vadinama neatreaguotų afektų situacija. Bandymų metu išaiškėjo, kad priverstinio gyvenimo iniciatyvos stabdymo atveju bandomojo gyvūno (arba mūsų atveju – valdininkų savivalės aukos) smegenyse įvyksta daug mikroinsultų. Jie daugelyje vietų pažeidžia hematoencefalinį barjerą. Tai kraujotakos sistemą ir smegenų struktūras skiriantis barjeras. Jis ypatingai pažeidžiamas retikulo-endotelinės sistemos srityje.

To pažeidimo pasėkoje yra pažeidžiami arba žūna šią smegenų sritį sudarantys neuronai. Ši smegenų struktūra valdo organizmo imunitetą ir todėl ją pažeidus susilpnėja arba prarandamas viso organizmo imunitetas. Tai reiškia, kad organizmas nustoja prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų ir kovoti su svetimais mikrobais, baltymais ir t.t. Minėtų pažeidimų pasekmės  labai panašios į „AIDS“ viruso poveikį. Esant tokiai situacijai bet koks išorinis poveikis baigiasi sunkia neatreaguotų afektų aukos liga arba net tos aukos mirtimi.  Pats ilgalaikis pačių neatreaguotų afektų situacijų  poveikis  (to poveikio aukai) iššaukia  virškinimo trakto ar širdies bei kraujagyslių ligas – o (pagal vėliausius duomenis) – net susirgimą tam tikromis vėžio formomis. Visa tai pasireiškia vėliau, kaip ilgalaikio nenutrūkstamo streso pasekmė. Pradžioje veikiant stresui žmogus praranda apetitą, jį pradeda kankinti nemiga, pasireiškia nuolatinė bloga nuotaika, depresija. Galimi ir atvirkštiniai – padidinto jautrumo pasireiškimai ir net “tikrovės neatitinkantis“ aplinkos suvokimas (jeigu ta „tikrovė“  vykdo ir įteisina  prievartą – tai (civilizuotame pasaulyje) žmogaus pasipiktinimas tą prievarta yra laikomas visiškai normaliu – Z. J., pastaba).

Daktaras Joe Herbert Kembridžo universitete vadovauja tyrinėjimo grupei, užsiimančiai eksperimentiniu neuropeptidų studijavimu, bei klinikinėmis hormonų ir afektinių sutrikimų studijomis. Jis teigia, kad žmogui esant depresijos būsenoje organizme išsiskiria didelis kiekis kortizolio (ginančiojo hormono), kuris savo ruožtu sukelia kitus organizmo pakitimus. Tai reiškia – kad dirbtinai sukelto ilgalaikio streso poveikio  mechanizmas jau išaiškintas.

Akivaizdu, kad blogo įstatymo taikymo pasėkoje žmogui padaroma reali žala, kuri nuo to įstatymo pavadinimo pakeitimo, LR Seimo, Konstitucinio Teismo, ar kitų LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų paaiškinimo, kad tai, atseit, yra gėris – nepasikeičia ir neišnyksta. Tai leidžia spręsti, kad dirbtinis žmonių gyvenimo ir tobulėjimo  apribojimas tiesiogiai kenkia šio poveikio objektų fizinei bei psichikai sveikatai. Posovietinės „žemės reformos“ atveju – apiplėšimo ir zombinimo  objektais (aukomis) yra didžioji Lietuvos teisėtų žemės savininkų dalis.

Į tai būtina atsižvelgti ne tik nustatant galimas valstybės valdžios  veiklos ribas ir tos veiklos teisėtumą – bet ir nustatant valdžioje esančių piliečių atsakomybę – už (“valdžią turinčiųjų““ laisva valia įvykdytas (ir tebevykdomas) neteisėtas veikas. Šiuo konkrečiu atveju valdžios atstovų veikos pasėkoje atsirandančios pasekmės atitinka Jungtinių Tautų Organizacijos 1948 m. gruodžio 9 d. Generalinėje Asamblėjoje priimtos Konvencijos 260A III rezoliucijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį II straipsnio „b“ punkte pateikiamą genocido apibrėžimą: „rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų padarymas tokios grupės nariams“ – o tokią veiką vykdančių valdžios atstovų atsakomybė nustatyta tos pačios Konvencijos IV straipsnyje: „Asmenys, vykdantys genocidą ar kokią nors kitą III straipsnyje nurodytą veiką, baudžiami nepriklausomai nuo to ar jie yra pagal Konstituciją atsakingi valdytojai, valstybės pareigūnai, ar privatūs asmenys“.

1968 m. lapkričio 26 d. JTO Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai, I straipsnyje nustatyta: „Jokie senaties terminai netaikomi šiems nusikaltimams nepriklausomai nuo jų įvykdymo laiko:…

b) nusikaltimams žmonijai nepriklausomai nuo to ar būtų įvykdyti karo ar taikos metu, kai jie… taip pat genocido nusikaltimui, apibrėžtam 1948 m. Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, netgi jei tokiais veiksmais nėra pažeidžiami valstybės, kurioje jie buvo įvykdyti, vidaus įstatymai“ (citatos iš straipsnio: „Kokį poveikį posovietinė „žemės reforma“ turi šios reformos aukų gyvenimams?“ pabaiga).  

VI. Taupydamas Jūsų Ekscelencijos brangų laiką šiame savo „Prašyme“ apie atvirą LR  Teismų (teisėjų) dalyvavimą  piliečių žemės valdų išgrobstymo procese rašysiu labai trumpai. Dviejų  atviro tyčinio teisminio susidorojimo su teisėtais žemės savininkais bylų pagrindiniai dokumentai yra paviešinti mano asmeninėje internetinėje svetainėje: http://zenonas.visokybes.com/wiki/1285/329_KASACIN… ir http://zenonas.visokybes.com/wiki/1284/651_KOD%C4%…  .

Besigindami nuo teismų savivalės mes susidūrėme su galimu Europos žmogaus teisių sprendimų klastojimu. Informacija apie tai yra paviešinta „Karšto komentaro“ internetinėje svetainėje http://www.hotcommentary.com/index.php?id=1207 paskelbtame  straipsnyje: „Teisėta, bet neteisinga posovietinės Lietuvos teisė“.

 

VII. Susipažinusi su šią informacija Jūsų Ekscelencija gali pasidomėti – kodėl tokius grubius žmogaus teisių pažeidimus nutyli kitos žmogaus teisių gynimo organizacijos. Atkreipiu Jūsų dėmesį į tai, kad dalis tų žmogaus teisių gynimo organizacijų savo praktinėje veikloje ne tik nieko negina – bet ir atvirai veikia prieš bandančius savo pažeistas teises apsiginti LR piliečius – tų organizacijų narius: http://www.straipsniai.lt/jurgeleviciaus_rubrika/i… . Vėliau tokius „žmogaus teisių gynėjus“ globojančios politinės partijos tų organizacijų vadovams atsilygina vietomis LR Seime ir pan. Minėtos, žmogaus teisių gynimą imituojančios ir sąmoningai stabdančios „visuomeninės“ organizacijos posovietinėje Lietuvoje atlieka dar vieną labai svarbų vaidmenį. Pasinaudojant tų „visuomeninių“  organizacijų vardu sukuriamas įvaizdis – kad patys piliečiai LR Seimą prašo priimti tokius teisiškai luošus LR „įstatymus“ – kaip mano šiame tekste jau paminėti tariamo nuosavybės teisių atkūrimo „įstatymai“…

 

  Šiame „Prašyme“ ir jame  nurodomuose viešuose šaltiniuose pateikiamos informacijos   pagrindu Jūsų ekscelenciją, KAIP LR KONSTITUCIJOS VYKDYMO GARANTĘ, prašau:  

 

  1. Sustabdyti akivaizdžią visuose LR valdžios  lygiuose valdžia piktnaudžiaujančių  pareigūnų savivalę. Tokio sustabdymo galimumo teisiniu pavyzdžiu yra  1997 m. sausio16 d. LR įstatymas Nr. VIII-76; 
  2. Inicijuoti teisinį ištyrimą: ar minėtos neteisėtos posovietinio piliečiams nuosavybės teise priklausančių  žemės valdų išgrobstymo veikos neturi organizuoto nusikaltimo požymių;
  3. Inicijuoti dėl 19 metų trunkančio LR teisėtų žemės savininkų genocido kaltų asmenų patraukimą teisinėn atsakomybėn;
  4. Inicijuoti LR piliečių nekilnojamojo turto restituciją.

 

Pastaba: esant reikalui, esu pasiruošęs į LR Prezidentūrą atvežti konkrečius valstybės  pareigūnų  piktnaudžiavimo teise faktus patvirtinančią papildomą informaciją.

 

Pagarbiai:                                       Zenonas Jurgelevičius.

Lietuvos žmogaus teisių centro narys (nuo pat šio centro įkūrimo).

Reklama