Autoriaus įžanga ir prisistatymas skaitytojams
Šios knygos autorinės teisės priklauso Zenonui Jurgelevičiui

Svarbiausiu istoriniu XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios įvykiu yra atskirų drąsių  istorikų išaiškinimas: kodėl žmonija niekuomet nieko nepasimoko iš savo istorijos. Atrodo kas gali būti paprasčiau – vieni žmonės suklydo ir dėl to skaudžiai nukentėjo – visa tiesa apie tą suklydimą bei jo pasekmes buvo įrašyta į pasaulio istoriją ir… daugiau niekas niekada tas klaidas nekartoja. Deja, tokia įvykių seka yra tik neįgyvendinama svajonė.

Aštuoniasdešimt keturių (su papildomomis – 96) serijų dokumentinį filmą: „Antrasis pasaulinis – diena po dienos“ sukūrę rusų istorikai argumentuotai išaiškino kodėl mes nesimokome iš istorijos. Minėti istorikai išsiaiškino, kad žmonijos  istorija nėra nei teisinga nei objektyvi – nes ją visuomet rašo nugalėtojai.  Nugalėtojų parašytoje istorijoje paprastai būna įdėta daug nugalėtojų pagyrimų patiems sau,  nepagrįstai sumenkinami nugalėtieji ir… visiškai nutylimi pačių nugalėtojų įvykdyti nedori (kartais net nusikalstami) veiksmai.  Todėl tokia vienpusiška istorija neatitinka tikrovę. Minėti istorikai iš išsakyto  padarė vienintelę galimą teisingą išvadą: iš melagingos istorijos žmonija nieko išmokti negali.  Todėl istorijos eigoje viena ar kita visuomenės grupė nuolat naujai kartoja kažkieno jau ne kartą padarytas klaidas. Tai reiškia, kad žmonės nuolat mokosi iš savo pačių klaidų. Turbūt nereikia papildomai aiškinti, kad protaujantiems žmonėms (homo sapiens biologinės rūšies atstovams) toks mokymosi būdas yra pats primityviausias. Be to toks „mokymosi“ būdas iš viso neleidžia suvokti ir įvertinti istoriją rašančių visuomenės vadų bei vadukų veiksmus.

Sprendžiant iš vakarietiškos  civilizacijos istorijos – vakarietiškas vertybes pripažįstanti visuomenė  yra energinga ir tai nulemia, kad ji nuolat dėl ko nors su kuo nors kovoja. Jeigu nevyksta karai tarp tautų – tai vyksta nuolatinės kovos visuomenės viduje. Anksčiau kovojo prieš liaudies išnaudojimą – dabar kaunasi už žmogaus teises, demokratiją, ekonominį ir mokslinį progresą, visuotinę šviesią ateitį ir t.t. Kadangi yra nuolatinė kova – toje kovoje visuomet yra nugalėtojai ir nugalėtieji. Mes jau išsiaiškinome, kad istoriją visuomet rašo nugalėtojai. Tai reiškia, kad net šalių viduje iš istorijos niekas ir nieko nepasimoko. Todėl vakarietiškas vertybes išpažįstančios pasaulio žmonijos dalies  moralinio tobulėjimo „istorijos ratas“ nuolat ir beviltiškai „buksuoja“. Vėliau šiame tekste mes išsiaiškinsime – kodėl be moralinio tobulėjimo yra neįmanomas joks kitas žmonių visuomenės tobulėjimas…

Aš nusprendžiau bent savo tėvynėje įnešti asmeninį indėlį į minėto „istorijos rato išjudinimą“ ir padaryti tai – ką posovietinėje Lietuvoje dar  niekas nedarė. Nusprendžiau parašyti nedidelio Lietuvos valstybės gyvenimo periodo istoriją tokią – kokia ji yra „žvelgiant nugalėtųjų akimis“ (įvykius vertinant nugalėtųjų požiūriu). Vėliau paaiškinsiu ir tai – kodėl aš save bei didžiąją dalį posovietinės Lietuvos piliečių (brolius ir seseris nelaimėje) priskiriu prie nugalėtųjų.

Liaudies išmintis moko, jog „iš dainos žodį neišmesi“. Todėl posovietinio laikotarpio Lietuvos istoriją aš negaliu dirbtinai ištraukti iš bendros žmonijos istorijos. Tai savo ruožtu reiškia, jog siekdamas pateikti pilną ir teisingą vieno ar kito įvykio, ar visuomenės gyvenimo reiškinio istorinį vaizdą, aš savo darbo apimtį turėsiu išplėsti ir papildyti išoriniais (ne Lietuvos valstybės vidus) istoriniais faktais.

Šios įžangos tekste aš jau konstatavau istorinį faktą, kad vakarietiška civilizacija savo esme yra kovinga civilizacija. Šios civilizacijos šviesiausių protų istoriniu vertinimu po 1990-03-11 įvykusio Lietuvos Valstybės laisvės bei nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalyje nugalėjo demokratija. Todėl posovietiniame laikotarpyje Lietuvoje valdžioje yra pačių tobulinusių iš visų galimų – demokratinių pažiūrų politikai. Demokratija mums yra pristatoma kaip liaudies (t.y., mūsų pačių) valdžia. Demokratinių jėgų pergalę posovietinėje Lietuvoje – oficialūs išsivysčiusios demokratijos šalių vadovai kaip sektiną pavyzdį ne kartą  pristatė toms šalims – kuriose demokratijos dar visiškai (ar beveik) nėra.  Todėl šios istorijos skaitytojams neabejotinai bus įdomu sužinoti tai – ką po demokratijos pergalės patiria posovietinės Lietuvos visuomenė. Jei išsireikšti aiškiai ir konkrečiai – tai šios istorijos skaitytojams bus įdomu sužinoti – ką patiria ir kaip jaučiasi demokratinių jėgų pergalės aukos. Tomis aukomis yra  didžioji dalis eilinių posovietinės Lietuvos gyventojų (visi valdžią turinčiųjų kastai nepriklausantys posovietinės Lietuvos piliečiai) .

Aš, Zenonas Jurgelevičius, esu kilęs iš šeimos, kurios jau trečioji karta nedviprasmiškai gina Lietuvos laisvę. Du mano motinos broliai – Jonas ir Juozas Aisrotai (galima pavardės rašyba: „Eisrotai“) 1918 m. buvo Lietuvos savanoriais ir abu žuvo to meto Lietuvos nepriklausomybės kovose. Vieno iš žuvusiųjų savanorių – Juozo – vardas krikšto metu buvo suteiktas antroje senelio santuokoje gimusiam, jauniausiam sūnui. Šis Juozas Aisrotas (Eisrotas) pokario metais buvo vieno iš žymiausių Lietuvos partizanų vadų – Juozo Lukšos  ryšininku. Jis vienintelis žinojo J. Lukšos  išlikimo slėptuvę – kurioje šis su savo broliais slėpdavosi okupacinės valdžios vykdytų miškų krėtimų metu. Toji slėptuvė buvo mūsų kaimynystėje, brolių Lukšų motinos sesers, A. Kizevičienės šeimos sodybos daržinėje. 1946 m. vėlyvą ir snieguotą pavasarį (kovo mėn.) Juozas Aisrotas nuvažiavo miškan kaimynui parvežti malkas ir pateko į istrebitelių pasalą. Apie tai mūsų šeimą tą pačią dieną informavo suėmimą asmeniškai matęs ir arklius su rogėmis iš miško sugrąžinęs kaimynas Antanas Jonaitis.

Kadangi J. Aisrotas kankinamas nieko neišdavė – tai po dviejų  savaičių buvo atvežtas į Kauno rajono Tabariškių kaimą, priverstas bėgti ir be teismo nušautas kaip „bandantis pabėgti“. Kaip liudija šią žmogžudystę matę liudininkai  – nubėgę prie (jų pačių) nušauto J. Aisroto kūno – istrebiteliai (tuometiniais „įstatymais“ įteisinti kitaminčių žudikai) papildomai iššovė kontrolinį šūvį į galvą (internete esu paviešinęs tų parodymų video įrašus). Tai įrodo  neabejotiną tyčinės žmogžudystės įvykdymo faktą.

Istorinis faktas yra ir tai, kad posovietinės Lietuvos valdžia materialiai  apiplėšia  prieškarinės Lietuvos savanorių ir žuvusių pokario Lietuvos laisvės kovotojų gimines.  Posovietinė valdžia iš mano motinos Elžbietos Jurgelevičienės (tiesioginės paveldėtojos) atėmė ne tik jos ir jos vaikų šeimų prasimaitinimui būtiną žemės minimumą – bet ir po prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, nuosavybės teise  valdytoje žemės valdoje jos tėvo Vinco Aisroto pastatyta (ir išlikusia) sodybą esančią žemę. Ne gana to – totalitariniam režimui tarnavusių žudikų nužudytą Juozą Aisrotą posovietininės Lietuvos valdžia iš viso nepripažįsta savo tėvo nuosavybės teise valdytos žemės valdos dalies paveldėtoju. Toks dabartinės nepriklausomos Lietuvos valdžios jau 20 metų vykdomas Lietuvos laisvės kovose žuvusių Lietuvos laisvės kovų kovotojų nekilnojamojo turto marodieriavimas sveiku protu yra visiškai nesuvokiamas. Šis atviras išsityčiojimas iš teisingumo oficialiai vadinamas „Lietuvos piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu“. Kad tokį nežmonišką ir Lietuvos laisvės idėjai visiškai prieštaraujantį faktą suvokti – būtina atlikti išsamią, teisingą ir svariai argumentuota  istorinę analizę. Minėtos istorinės analizės atlikimas ir yra pagrindinis šios knygos parašymo tikslas.

Nesusipažinusius su teisingais istoriniais faktais skaitytojus trumpai informuoju, kad ne  sovietinė-okupacinė valdžia 1940 metais – bet posovietinės Lietuvos valdžia dabar, posovietiniame laikotarpyje,  neteisėtai atėmė ne tik mūsų – bet ir daugelio kitų Lietuvos savanorių bei Lietuvos laisvės kovotojų paveldėtojų (ir kitų LR piliečių) paveldimą žemę.  Posovietinės LR valdžios ir valdymo bei teisėsaugos institucijų pareigūnai jau dvidešimt metų begėdiškai meluoja, kad 1940 metais sovietinė-okupacinė valdžia įvykdė visuotinę ir vienalaikę visų Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų nacionalizaciją (teisinį piliečių nuosavybės teisių nutraukimą). Dorų žmonių padedamas aš dar 1996 metais iš buvusios Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Mokslų Akademijos bibliotekos gavau 1940-07-22 „Liaudies Seimo“ Deklaracijos bei jos vykdymą reglamentavusių tuometinių poįstatyminių aktų originalius tekstus ir juos paviešinau. Tuo būdu aš įrodžiau visuotinį ir vieningą posovietinės Lietuvos valstybės pareigūnų melą.

Apie tą melą aš ne kartą informavau LR Seimo vadovybę, LR Prezidento instituciją (Prezidentą V. Adamkų – ne tik raštu bet ir asmeniškai),  LR Vyriausybės vadovus ir LR Aukščiausiojo teismo pirmininką V. Greičių.  2006 m.  birželio mėn. 6 d.  dalyvavau Teisėjų Tarybos posėdyje ir apie teisingą teisinę situaciją informavau Teisėjų Tarybą. Taip pat ne kartą informavau dabartinės Lietuvos Respublikos Prezidentės vadovaujamus prezidentūros pareigūnus.  Mano pateikti nenuginčijami masinių teisės pažeidinėjimų faktai visose LR valdžios institucijose, visų valdžios pareigūnų buvo nutylėti (nuslėpti nuo visuomenės).

Kaip įgaliotas visuomeninės organizacijos atstovas aš daug kartų visų lygių LR teismuose gyniau teisėtų žemės savininkų interesus ir įsitikinau – kad visų lygių LR teismų teisėjai ignoruoja teisingą informaciją apie tai – jog 1940 metais sovietinės armijos okupuotoje Lietuvoje jokios vienalaikės ir visuotinės piliečių žemės valdų nacionalizacijos nebuvo.  Posovietinės Lietuvos teisėsaugos institucijų pareigūnai iš viso netiria turinčias ryškius kriminalinių nusikaltimų požymius konkrečių valdžios pareigūnų veikas. Atskiri teisėjai konkrečių civilinių bylų svarstymo metu tiesiog išsityčioja iš pasaulyje visuotinai priimtų, fundamentalių teisės pagrindų.

2007 m. kovo mėn. 8 d., aš raštu kreipiausi į tuometinės Kauno apskrities vyriausiąjį  prokurorą Kęstutį Betingį. Prašiau ištirti konkrečias neteisėtas valdininkų bei teisėjų veikas, tyčinį jų tiesioginių tarnybinių pareigų neatlikimą ir ištirti tyčinį Juozo Aisroto nužudymą.  2007-04-16 atsakyme Nr. (2-240) 22-998-07  Civilinių bylų skyriaus prokurorė   Arūnė Alimaitė man išaiškino – kad tyčinėje totalitarinio režimo parankinių įvykdytoje žmogžudystėje (kuriai pagal galiojančius LR įstatymus senaties terminai netaikomi) – jokios nusikaltimo sudėties nėra, kad  žuvusių Lietuvos laisvės kovotojų turtą pagal savo pačių suklastotus „teisės aktus“ išgrobstantys posovietinės Lietuvos marodieriai  yra teisūs ir t.t.

Šioje mano rašomos istorijos vietoje aš privalau atkreipti gerbiamų skaitytojų dėmesį į tai, kad aš nesu eilinis posovietiniu „žmogaus teisių gynėju“ besiskelbiantis apsišaukėlis. Nesu toks kaip tie – kurie (prieš tai) per dešimtmečius tiesos ir teisingumo labui nieko nenuveikę – dabar nei iš šio nei iš to kaip „pilypai iš kanapių“ nuolat išlenda iš nežinios ir patys save apsiskelbia pagrindiniais Lietuvos žmogaus teisių gynėjais.

1993 m. pabaigoje – kuomet visuomeninės organizacijos savo skyrius turėjo visoje Lietuvoje ir savo gretose jungė dešimtis tūkstančių narių –  Lietuvos žemės savininkų sąjungos vadovai mane paskyrė LŽSS  atstovu Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijoje (LŽTGA). Savo iniciatyva aš parašiau asmeninį pareiškimą dėl įstojimo į LŽTGA narius. Po įstojimo buvau išrinktas LŽTGA Kauno skyriaus komiteto nariu. Vėliau, 1994 m. birželio 25 d., įvykusiame trečiame LŽTGA suvažiavime, aš buvau išrinktas LŽTGA respublikinio komiteto nariu. Išplėstiniame šio komiteto posėdyje, kuriame dalyvavo kituose LR miestuose ir rajonuose veikiančių LŽTGA skyrių įgalioti atstovai – aš buvau išrinktas LŽTGA Nuosavybės teisių komisijos pirmininku.  Man buvo suteikti įgaliojimai piliečių nuosavybės teisių gynimo klausimais LŽTGA vardu veikti savarankiškai  Lietuvoje ir užsienyje. Tai reiškia, kad konkrečioje žmogaus teisių gynimo srityje aš vadovavau tikrai (o ne valdžią turinčiųjų dirbtinai sukurtai) Lietuvos liaudies opozicijai valdžią turintiesiems.

Pateisindamas žmonių man išreikštą pasitikėjimą aš iki šio momento aktyviai ginu teisėtų žemės savininkų nuosavybės teises – nes jos yra žmogaus laisvės ir nepriklausomybės pagrindas. Kad suprastume kas dabar vyksta posovietinėje Lietuvoje – prisiminkime kad pokario Lietuvos laisvės kovotojų pasipriešinimas galutinai buvo palaužtas tik sunaikinus Lietuvos kaimų žmonių materialinės nepriklausomybės pagrindus (galimybę patiems pragyventi iš savo darbo nuosavoje žemės valdoje ir pačių pagamintais maisto produktais paremti Lietuvos laisvės kovotojus). Todėl neteisėtai atimdama piliečių paveldimas žemės valdas posovietinės Lietuvos valdžia nieko naujo neišranda. Ji tik kartoja po 1917 m., spalio perversmo Rusijoje Lenino išrastus ir Rusijos liaudies pavergimui panaudotus poveikio metodus. Tokius pačius poveikio metodus „šviesios sovietinės ateities nešėjai“ pokario metais pritaikė Lietuvos liaudies pavergimui ir jie pilnai  pasiteisino. Posovietiniame laikotarpyje  visas valstybės bei piliečių paveldimas asmeninis turtas taip pat pateko į „turinčių teisę“ tą turtą savo nuožiūra perskirstyti asmenų grupės rankas…

Atkreipiu gerbiamų skaitytojų dėmesį į tai, kad posovietinės Lietuvos žemėtvarkoje keletą metų iš teisingumo pasityčioję žemėtvarkininkai tampa nepakeičiamais specialistais. Kadangi aš jau 20 metų dirbu žmogaus teisių gynime – tai save priskiriu prie praktinę patirtį turinčių žmogaus teisių gynimo specialistų.

Aš jau minėjau, kad savo giminėje esu trečioji karta kuri daro viską kas įmanoma,  kad valdžią turinčiųjų vykdomos neteisėtos veikos būtų nutrauktos ir būtų atkurtas teisingumas (kad Lietuvos žmonės tikrai būtų laisvi). Iš šioje istorinėje apžvalgoje viešinamų faktų gerbiami skaitytojai asmeniškai įsitikins – kad šių faktų  (teisinių įrodymų) pilnai užtenka neteisėtoms valdžią turinčiųjų veikoms įrodyti ir pažeistam teisingumui atkurti. Gerbiamus skaitytojus neturėtų stebinti, kad kaip  neteisėtų veikų pavyzdžius prieš konkrečius asmenis – aš panaudoju valdžią turinčiųjų įvykdytą „teisinį“ išsityčiojimą iš mūsų šeimos. Aš būčiau labai prastas žmogaus teisių gynėjas – jeigu nesugebėčiau argumentuotai įrodyti savo paties teisumą. Be to, konkrečiu susidorojimo su mūsų šeima atveju, susidurdami su pastoviu teisiniu  pasipriešinimu, valdžią turintieji ir jų parankiniai savo tikrąjį elgesį atskleidė žymiai ryškiau  nei tais atvejais – kuomet  tokio teisiškai argumentuoto pasipriešinimo nebūdavo.  Tikiuosi, kad gerbiami skaitytojai save paklaus: jei valdžią turintieji taip elgiasi su sugebančiais teisiškai argumentuotai pasipriešinti asmenimis – tai kaip jie elgiasi su tais piliečiais – kurie patys teisiškai argumentuotai pasipriešinti nesugeba?

Gerbiamus skaitytojus informuoju, kad esu kilęs iš ilgaamžių šeimos, kad jaučiuosi visiškai sveikas ir per gatves vaikštau tik pėsčiųjų perėjose, tik degant žaliam šviesoforo signalui (ir tai labai atsargiai). Todėl be laiko numirti  man jokių objektyvių priežasčių nėra. Jeigu nebaigęs rašyti šią knygą aš be laiko numirčiau – tuomet būkite tikri – kad „tai padaryti“ man kažkas sąmoningai „padėjo“.

Laukite tęsinio.

Reklama