1996 m. gruodžio 16 d.

Penkeri metai tarp gynėjų

 

 

Iki 1992 m. balandžio mėnesio kiekvienas Kauno rajono Noreikiškių apylinkės žemės savininkas savo ekonominius interesus gynė individualiai. Pats gynimosi procesas prasidėjo 1991 m. rudenį, susidarius atitinkamoms aplinkybėms. Lig tol mes nuoširdžiai tikėjome Lietuvos Respublikos (LR) Aukščiausios Tarybos (AT) atstovų pažadais: laukite, bus priimti atitinkami įstatymai ir sovietų valdžios nacionalizuota žemė jums bus sugrąžinta. Laukėme ir planavome, kaip laisvoje šalyje, laisvi, kūrybiškai dirbsime savo žemėje, savo ir valstybės gerovei. Dabar dažnas, prisiminęs tuometinį savo naivumą ir patiklumą tik nusišypso…

1991 m. birželio 18 d. LR AT priėmė LR įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Kantrūs ir patiklūs piliečiai į agrarinės reformos tarnybas vietose nunešė pareiškimus žemei atgauti. Štai tuomet ir paaiškėjo, kad minėtas įstatymas nenumato visuotinio žemės grąžinimo. Kad reikia „rūpintis bežemiais”, „rūpintis benamiais”, „sukurti bazę mokslui ir mokymui” ir „našiai ūkininkauti”. Pasirodė, kad našiai ūkininkauti įmanoma tik sumažintuose sovietiniuose kolūkiuose, pavadintuose bendrovėmis, vadovaujant buvusiems „kolūkinio kaimo” specialistams. Paaiškėjo, kad dar 1990 m. kovo mėnesį, iškart po nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo, Kauno rajono liaudies deputatų taryba patvirtino gyvenviečių kūrimo planus toje žemėje, kurią siekė atgauti prieškarinės Nepriklausomos Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių palikuonys. 1990 m. gruodžio 20 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės taryba patvirtino sklypų skyrimą šioje žemėje eilei piliečių ir tų sklypų nematavo! Pradėjo matuoti 1991 m. rudenį – kas ir iššaukė žemės savininkų pasipriešinimą valdžios savivalei. Žiūrint iš istorinės perspektyvos ir peržiūrint autoritetų teiginius, atmetant tai kas prieštarauja tiesai, paaiškėja, kad po 1990 m. kovo 11 d. valdininkų vykdytam sklypų skirstymui – savininkams nuosavybės teise priklausančiose žemėse – nebuvo jokio teisinio pagrindo. 1991 m. priimti LR įstatymai „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” ir „Žemės reformos įstatymas” – kad ir „baltais siūlais siūtą” – tokį pagrindą sudarė. „Baltais siūlais siūtą” – todėl, kad nuosavybės teisė jau buvo atstatyta 1990 m. kovo 11 d. LR Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsnio nuostata. Minėti 1991 m. LR įstatymai atvirai savo teisine esme prieštaravo nepriklausomos Lietuvos Laikinajai Konstitucijai, bei tuo metu galiojusioms LR civilinės ir baudžiamosios teisės normoms nes juose buvo numatyta galimybė įteisinti nekilnojamojo turto negrąžinimą teisėtiems to turto savininkams.

1992 m. pavasarį, „teisėtai” svetimoje žemėje gavę sklypus individualioms statyboms „benamiai” (iš Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) ir iš kitų „vargingų” organizacijų) – pabandė svetimoje žemėje pradėti statybas. To buvo per daug net naiviausiems ir patikliausiems žemės savininkams. Lig šiol pasyvių stebėtojų pozicijos Lietuvos žemės savininkų sąjungos (LŽSS) kassavaitiniuose posėdžiuose laikęsi Noreikiškių apylinkės žemės savininkai, buvo priversti imtis aktyvių gynybinių veiksmų. Prasidėjo Lietuvoje iš spaudos publikacijų ir televizijos laidų žinomas „Kuolų karas”. LŽŪA sklypininkų apie pora metrų sukalti į žemę ir praktiškai lygūs su jos paviršiumi metaliniai ar gelžbetoniniai kuolai naktimis dingdavo be pėdsakų. Beje, šventė netrukdomai kalti riboženklius savininkų žemėse LŽŪA ir kitiems sklypininkams išpuldavo labai retai ir labai trumpai trukdavo. LR AT apie neteisėtus sklypininkų veiksmus žinojo aukščiausiuoju lygiu tačiau tylėjo.

1992 m. balandžio 1 d. Noreikiškių vidurinės mokyklos salėje susirinko Kauno rajono Noreikiškių apylinkės 150 žemės valdų teisėti savininkai ir įkūrė LŽSS skyrių, išsirinkdami tarybą veiksmams koordinuoti. Aš buvau išrinktas šios tarybos pirmininko J. Čepulio pavaduotoju. Maždaug už metų Lietuvos žemės ūkio ministro pavaduotojo Lapės leidimu kuriant Pretendentų žemei atsiimti tarybas (šio pavadinimas – „nuleistas iš viršaus”), buvau išrinktas Kauno rajono Noreikiškių apylinkės Pretendentų žemei atsiimti tarybos pirmininku, tai oficialiai įteisinant LŽSS vadovybės išduotu ir Kauno rajono valdytojo patvirtintu atitinkamu dokumentu. Tuos įgaliojimus ir šiandieną stengiuosi pateisinti konkrečiu darbu.

1992 m. vasarą buvau išrinktas LŽSS Kauno skyriaus pirmininko pavaduotoju, tačiau dėl mano bandymų sukonkretinti ir suaktyvinti nuosavybės teisių gynimo darbą, šį postą praradau. LŽSS vadovų A. Liaugaudo ir E. Raugalo prašymu LR AT pirmininko patarėjai neleido man dalyvauti LR AT Agrarinės komisijos išplėstiniuose posėdžiuose1992 m. vasarą. Tikriausiai todėl kad, dalyvaudamas ankstesniuose – tuometiniams aukščiausiems LR vadovams atvirai uždavinėjau labai nemalonius klausimus.

Netrukus, kaip atstovaujantis Kauno rajone didžiausiai, organizuotai valdžios savivalei besipriešinančių teisėtų žemės savininkų grupei asmuo, vėl buvau išrinktas į LŽSS Kauno skyriaus Tarybą, o vėliau (1995 m.) ir į respublikinę tarybą (kurioje buvau ilgiau kaip metus ir per tą laiką nė karto nebuvau pakviestas į posėdį). LŽSS viską sprendžia „neklystantis” prezidiumas, vadovaujamas E. Raugalo ir darantis pareiškimus visų LR žemės savininkų vardu.

1993 m. pabaigoje buvau LŽSS vadovų deleguotas šios organizacijos atstovu į Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos (LŽTGA) Kauno skyrių. Savo iniciatyva parašiau asmeninį pareiškimą dėl įstojimo į LŽTGA narius. Buvau išrinktas LŽTGA Kauno skyriaus komiteto nariu. Vėliau, 1994 m. birželio 25 d., trečiame LŽTGA suvažiavime, buvau išrinktas LŽTGA respublikinio komiteto nariu. Išplėstiniame šio komiteto posėdyje, dalyvaujant LŽTGA skyrių, veikiančių kituose LR rajonuose atstovams, buvau išrinktas LŽTGA nuosavybės teisių komisijos pirmininku, turinčiu teisę nuosavybės teisių gynimo klausimais Lietuvoje ir užsienyje veikti savarankiškai.

Užbėgdamas į priekį informuoju, kad 1994 m. birželio 25 d. LŽTGA III suvažiavimo priimtus nutarimus LR Teisingumo ministras J. Prapiestis pripažino negaliojančiais. LR Teisingumo ministro nuomone, buvo pažeisti lig tol galioję LŽTGA įstatai, kurių 15 punkte buvo nustatyta: „…visi nutarimai suvažiavime priimami paprasta balsų dauguma ir yra teisėti, jeigu balsuojant dalyvauja daugiau kaip pusė delegatų”. Toliau LR Teisingumo ministras aiškino: „Tačiau nesuprantama, kodėl į 1994 m. birželio 25 d. suvažiavimą buvo sukviesti visi Kauno skyriaus nariai (atvyko 88) o iš 11 miestų skyrių – tik 23 delegatai”.

Būtina atkreipti dėmesį, kad LR Teisingumo ministras savo rašte cituoja ne visą ankstesnių, LR Teisingumo ministerijos 1991 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 152-VO įregistruotų LR Teisingumo ministerijoje, LŽTGA įstatų 15 punktą. Pateikiu jį ištisai: „Aukščiausias Asociacijos valdymo organas yra jos narių (atstovų) suvažiavimas, kuris šaukiamas ne rečiau, kaip kas 2 metai. Asociacijos komiteto nutarimu gali būti šaukiamas ir metinis suvažiavimas. Visi nutarimai suvažiavime priimami paprasta balsų dauguma ir yra teisėti, jeigu balsuojant dalyvauja daugiau kaip pusė delegatų. Balsavimo būdą (atviras ar uždaras) nustato pats suvažiavimas”. Ruošiant šį suvažiavimą ponai A. Dumčius, A. Marcinkevičius ir K. Juočiūnas nusprendė taupyti LŽTGA skyrių narių lėšas ir pasiūlė jiems iš anksto susipažinti su pateiktais suvažiavimui svarstyti dokumentais, o į suvažiavimą siųsti įgaliotus atstovus, turinčius (neskaitant savo balso) po vieną papildomą balsą už kiekvieną jų atstovaujamą skyriaus narį. Kadangi kauniečiams kelionė į suvažiavimą nekainavo, tai jie atvyko visi. Abi grupės salėje susėdo griežtai atskirai. Skaičiuojant balsus, kauniečių balsai buvo skaičiuojami taip: vienas asmuo – vienas balsas, o skaičiuojant skyrių atstovų balsus prie balsuojančiojo skyriaus atstovo asmeninio vieno balso buvo pridedamas jo atstovaujamų skyriaus narių balsų skaičius. Išskyrus daug laiko trunkantį skaičiavimą (kuris įstatų reikalavimų irgi nepažeidžia) – jokių galiojusių įstatų pažeidimų nebuvo. Juk galiojusiuose įstatuose kategoriškai neatribota, kad suvažiavime gali dalyvauti tik nariai arba tik atstovai. Įstatuose prie „narių” skliausteliuose įdėtą patikslinimą (atstovų) „LŽTGA vadovai, ruošiant 1994 m. birželio 25 d. suvažiavimą aiškino taip: „jeigu asociacijos narys negali pats atvykti, tai įgalioja atstovą, kuris šį narį atstovauja”. Kadangi tiek tiesiogiai dalyvavę, tiek kitų – įgaliotų LŽTGA narių atstovaujami, LŽTGA nariai turėjo tik po 1 balsą 1 asmeniui, tai neaišku kuo pagrįstas LR Teisingumo ministro teiginys apie paprastos balsų daugumos pažeidimą balsuojant. Toliau LR Teisingumo ministro rašte teigiama, kad suvažiavimo metu dar nevisiškai buvo sutvarkyti Vilniaus skyriaus dokumentai. Gerai, Vilniaus skyriaus registraciją buvo galima laikinai atidėti, tačiau dėl to nevertėjo atsisakyti registruoti kitų 10 Lietuvos miestų LŽTGA skyrių respublikinio suvažiavimo rezultatus. Šį LŽTGA įstatų perregistravimo klausimą aš išsamiai išaiškinu tam, kad būtų aišku, jog ponas A. Dumčius dar turėjo galimybę bandyti LR Teisingumo ministerijoje ginti suvažiavimo teisėtumą. Pats abejoti šio suvažiavimo teisėtumu – ponas A. Dumčius jokios teisės tikrai neturėjo. Tačiau kaip tik taip ir atsitiko. Ponas A. Dumčius tik mūsų spaudžiamas dar lyg ir bandė aiškintis su LR Teisingumo ministerija, bet tai darė be savos iniciatyvos. Kaip žinome iš liaudies patarlės: „į bažnyčią varu nuvarytasis nesimeldžia”. Taip ir ponas A. Dumčius – ne tik 1994 m. birželio 25 d. LŽTGA III suvažiavimo rezultatų neapgynė LR Teisingumo Ministerijoje, bet – kas svarbiausia – pats nepripažino jų teisėtumo pačios Asociacijos viduje! Tai rodo, kad jau 1994 m. ponui A. Dumčiui aukščiausios LŽTGA teisinės institucijos (suvažiavimo) nutarimai ir galiojusių LŽTGA įstatų nuostatos nieko nereiškė.

Trumpai atpasakosiu 1994 m. birželio 25 d. LŽTGA III suvažiavime atliktus įstatų pakeitimus. 1991 m. rugpjūčio 26 d. LR Teisingumo ministerijoje įregistruotuose Asociacijos įstatuose 2 skyriaus 2 punkte buvo nustatyta, kad siekdama įgyvendinti savo uždavinius Asociacija: „imasi įvairių priemonių, skirtų pažeistoms žmogaus teisėms apginti”. Tai reiškia, kad LŽTGA įstatuose buvo numatytas atskiro konkretaus piliečio pažeistų teisių gynimas. Po III LŽTGA suvažiavimo, 1994 m. liepos 1 d. pono A. Dumčiaus pateiktuose LR Teisingumo ministerijai įregistruoti LŽTGA įstatuose (priėmime užregistruoti Nr. 1137), šio konkretumo dėl pažeistų atskiro piliečio teisių gynimo jau nebėra. Tačiau naujuosiuose įstatuose dar buvo žymių teigiamų pokyčių: panaikintas senuose įstatuose buvęs 7 asmenų prezidiumas (galėjęs visiškai uzurpuoti Asociacijos valdymą) ir panaikinti diktatoriški Asociacijos pirmininko įgaliojimai. Naujuosiuose įstatuose, priimtuose 1994 m. birželio 25 d. Kaune vykusiame III LŽTGA suvažiavime 19 skyriuje buvo nustatyta: „Asociacijos Pirmininkas arba kitas komiteto narys atstovauja Asociaciją šalies viduje ir užsienyje, pasirašo jos vardu visus teisinius dokumentus komiteto įgaliojimų ribose. Apie atstovavimą ir jo rezultatus atsiskaitoma Asociacijos komitetui”. Gal šis Asociacijos demokratizavimas ir nepatiko LŽTGA vadovams? Iškarto po birželio 25 d. LŽTGA suvažiavimo, pirmininkas komitetą paleido atostogauti. (Kadangi „Kuolų karas” dar buvo nepasibaigęs, man ir mano atstovaujamiems žmonėms atostogauti neteko).

Po suvažiavimo praėjus trims mėnesiams, nesulaukdami LŽTGA įstatų pakeitimų įregistravimo LR Teisingumo ministerijoje, pradėjome pono A. Dumčiaus teirautis: kada tai bus atlikta? Kada turėsime LŽTGA teisinį statusą ir jo pagrindu galėsime teisiškai pagrįsti savo veiklą? Ponas A. Dumčius siūlė: „palaukime, kada perregistruos įstatus, tuomet dirbsime”. Kadangi aš asmeniškai buvau (ir esu) manimi pasitikėjusių žmonių atstovas, tai manęs toks delsimas nepatenkino. Pažeistas konkretaus žmogaus teises reikia ginti tuoj pat, o ne neapibrėžtoje ateityje.

LŽTGA dedasi ir kiti nesuprantami įvykiai – pvz.: nežiūrint daugkartinių prašymų – LŽTGA Kauno skyriaus narių sąrašą, iš LŽTGA Kauno skyriaus pirmininko K. Juočiūno aš gavau tik 1995 m. kovo 2 d. 18 val. Visiškai akivaizdu, jog neįmanoma Asociacijos narį įtraukti į Asociacijos veiklą – jeigu nežinai nei jo pavardės, nei jo adreso. 1995 m. liepos 13 d., į LŽTGA narių gretas įstojo 80 Noreikiškių apylinkėje prieškarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje nuosavos žemės valdas turėjusių žemės savininkų iš kurių aš jau buvau suformavęs nuosavybės teisių komisiją.

Asociacijos respublikinio komiteto posėdžių metu pirmininką A. Dumčių nekartą prašiau sukurti visuomeniniais pagrindais dirbančių specialistų grupes konkretiems specifiniams klausimams spręsti. Likau neišgirstas, todėl dabar viską darau pats, Noreikiškių apylinkės žemės savininkams padedant.

Nežiūrint visų kliūčių (kaip vėliau matysite jų yra tikrai daug, ir jos dažniausiai atsiranda iš „gynėjaujančių“ kolegų malonės) – visą laiką gyniau ir ginu teisėtų žemės savininkų interesus teismuose. Taip pat laikas nuo laiko, papildau naujai paaiškėjusiais faktais ar teisinėmis nuostatomis ir paruošiu tuo metu turimas žinias atitinkančią, LR vykstančios žemės reformos neteisėtumą įrodančią – teisinę šio proceso analizę. Šis dokumentas pasižymi labai unikalia savybe – tiek LR valdžios ir valdymo struktūrų, tiek LR teisėsaugos institucijų darbuotojai šio teksto nemato.

1994 m. lapkričio 8 d. garsiojoje Tarpžinybinėje komisijoje kovai su ekonominiais nusikaltimais (prie LR Prezidento), Nr. 147 įregistravau virš 200 puslapių apimties bylą, prašydamas išaiškinti, ar Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje (o tuo pačiu ir visoje Lietuvoje) vykstanti žemės reforma neturi organizuoto ekonominio nusikaltimo požymių. Tokius suradus – prašiau žemės reformos procesą sustabdyti, jo pasekmes panaikinti ir pilnai atstatyti teisingumą. Netrukus Lietuvos žemės ūkio ministerijoje lig tol buvęs žemės tvarkymo departamentas „persikrikštijo” į Valstybinę žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą, komisija prie LR Prezidento pavirto į konsultacinę tarybą kovai su ekonominiais nusikaltimais prie LR Prezidento (neliko nei kaltų, nei komisijos statuso – leidžiančio tuos kaltus išaiškinti). Tik po šių virsmų 1995 m. sausio 20 d. buvau pakviestas į Konsultacinės tarybos kovai su ekonominiais nusikaltimais prie LR Prezidento posėdį (žurnalisto iš „Respublikos” laikraščio neleido). Tai komisijai vadovavęs tuometinis LR Vidaus reikalų ministras R. Vaitekūnas, maloniai šypsodamasis, mandagiai linkčiojant galvomis likusiems šios komisijos nariams, apgailestaudamas man išaiškino, kad jų komisijos teisinis statusas neleidžia aiškintis ar aš teisus ar ne. Iš šios komisijos esu gavęs du raštus. Pirmajame, 1995 m. vasario 15 d. rašte Nr. 12/128 pats ponas R. Vaitekūnas stebisi žemės reformos vykdytojų veikla: „Iš pateiktos medžiagos susidarė įspūdis, kad valstybinės institucijos nevykdo Vyriausybės pavedimų, vilkina šio klausimo sprendimą ir tuo tik gilina konfliktą tarp buvusių žemės savininkų, pageidaujančių atstatyti nuosavybės teisę į žemę ir faktiškai ją disponuojančių”. Kitoje šio rašto dalyje LR vidaus reikalų ministras prašo LR žemės ūkio ministeriją pateikti papildomą informaciją. Iš antrojo rašto galima suprasti, jog ši konsultacinė taryba jau užėmė aiškią ir nedviprasmišką poziciją. 1995 m. kovo 20 d. man adresuotame rašte Nr. 12/1-52 šios komisijos sekretorius R. Pukanasis atpasakoja man senai žinomas „tiesas”. Kaip žemės reformuotojų teisumo įrodymą papildomai prideda LR žemės ūkio ministerijos 1995 m. birželio 15 d. rašto Nr. 1110-J-917, adresuoto LR Vyriausybei kopiją. Turiu pabrėžti, kad aš savo ruožtu, prie 1994 m. lapkričio 8 d., Komisijai kovai su ekonominiais nusikalstamumais Nr. 147 užregistruotos bylos, buvau pridėjęs šio žemės ūkio ministerijos rašto kopiją – kaip akivaizdžiai nusikalstamos veiklos dokumentinį įrodymą. LR yra priimtas įstatymas dėl atlyginimo už piliečių ar pareigūnų garbės ir orumo įžeidimą. Akivaizdu, kad jeigu aš būčiau nors truputį teisiškai suklydęs ir panaudojęs teisiškai nepagrįstus argumentus, tai tuoj būčiau buvęs nubaustas už valdžios atstovų „garbės ir orumo” įžeidimą. Dabar gi – valdžios institucijos mano veiklą visiškai nutyli.

1994 m. spalio mėnesyje LŽTGA iš LR Teisingumo ministerijos gavome jau minėtą atsisakymą perregistruoti 1994 m. birželio 25 d. LŽTGA III suvažiavime pakeistus įstatus. Ponai A. Dumčius ir A. Marcinkevičius remdamiesi 1994 m. spalio 17 d. LR Teisingumo ministerijos raštu, išreiškė iniciatyvą, kad jokie 1994 m. birželio 25 d. LŽTGA III suvažiavimo nutarimai negalioja ir todėl būtina sukviesti senąjį LŽTGA komitetą, kad jis vėl iš naujo organizuotų III LŽTGA suvažiavimą. Primenu, kad anksčiau galiojusių LŽTGA įstatų 15 punktas, o 1994 m. birželio 25 d. suvažiavime pataisytų LŽTGA įstatų 14 punktas aukščiausią LŽTGA valdymo ir sprendimų priėmimų teisę pripažino LŽTGA narių (atstovų) suvažiavimui. Kadangi LŽTGA yra visuomeninė organizacija, turinti savo skyrius daugelyje LR miestų ir savo veikla apima visą LR teritoriją, tai gal ponui A. Dumčiui reikėjo sukviesti visų skyrių atstovus ir atsiklausti jų nuomonės, o ne akivaizdžiai savivaliauti be LŽTGA komiteto žinios šį komitetą paleidžiant? Kadangi 1995 m. sausio 28 d. planuojamame pakartotiniame LŽTGA III suvažiavime pono A. Dumčiaus asmenine iniciatyva turėjo būti renkamas naujas Asociacijos komitetas, tai skyriuose prieš tai turėjo būti pravestos ataskaitinės konferencijos ir pasiūlyti kandidatai į naująjį komitetą.

1994 m., po trijų mėnesių atostogų atsiradęs Kauno skyriaus pirmininkas K. Juočiūnas neprotestavo dėl A. Dumčiaus saviveiklos. Kandidatų į naująjį komitetą Kauno skyriaus konferencijoje neišrinko. Jau suvažiavimo metu, 1995 m. sausio 28 d., naują LŽTGA respublikinio komiteto sudėtį iš nežinia kieno sudaryto sąrašo pasiūlė ponas A. Dumčius. Eilinį kartą buvo pažeistos LŽTGA įstatų nuostatos. Būsimo LŽTGA komiteto narius (jeigu jau toks buvo naujai renkamas) privalėjo pasiūlyti esantys salėje suvažiavimo dalyviai. Tačiau jie į LŽTGA pirmininko įvykdytą akivaizdų Asociacijos įstatų pažeidimą kažkodėl nesureagavo.

1995 m. sausio 28 dienos suvažiavimo dienotvarkėje LŽTGA komiteto narių ir teminių komisijų pirmininkų ataskaita nebuvo numatyta, nors mano vadovaujamai nuosavybės teisių komisijai suvažiavimo lygiu spręstinų problemų tikrai netrūko. Kadangi kitos LŽTGA teminės komisijos egzistavo tik dėl „paukštelio” popieriuje ir visiškai nieko laikotarpyje tarp šių suvažiavimų nenuveikė, todėl nebuvo ir jų ataskaitų apie nuveiktą darbą. (Jos net nebuvo suformuotos). Akivaizdu – kuomet neturi ką pasakyti – geriau iš vis patylėti.

1995 m. sausio 28 d. LŽTGA suvažiavime revizijos komisijos ataskaitą pristatė ne revizijos komisijos nariai, o 1994 m. birželio 25 d. rinkto LŽTGA komiteto nariai.

1995 m. sausio 28 d. Kaune vykusiame LŽTGA pakartotiniame III LŽTGA suvažiavime pono A. Dumčiaus ir kelių artimiausių jo bendražygių iniciatyva vėl buvo patvirtinti iki 1994 m. birželio 25 d. galioję LŽTGA įstatai.

Įdomi šio suvažiavimo dienotvarkė. Prieš pasisakymus, iš kurių daugumai vienas kito nepažįstančių narių paaiškėtų kas yra kas (nes kaip minėjau nuveikto darbo ataskaitos išvis nebuvo) – įvyko LŽTGA naujojo komiteto rinkimai (primenu – pagal A. Dumčiaus perskaitytą sąrašą). Kandidatų žmogaus teisių gynimui atitikimo kriterijai buvo nieko bendro su žmogaus teisių gynimu neturintys, pono A. Dumčiaus pasiūlytų asmenų turimi sovietinių laikų moksliniai ar kitokie titulai, darbovietėse užimamos pareigos ar šių asmenų senelių ir tėvų nuo sovietinės valdžios patirtos nuoskriaudos. (Tai patvirtina spaudos publikacijos).

1995 m. sausio 28 d. LŽTGA III suvažiavimo dalyvių balsavimu „už pagrindą” buvo priimta mano paruošta šio suvažiavimo rezoliucija „Dėl nuosavybės”. Už savaitės po LŽTGA suvažiavimo įvykusiame komiteto posėdyje – man buvo uždrausta šią rezoliuciją platinti ir buvo bandoma ją iš esmės perrašyti. Aš su tuo kategoriškai nesutikau. Tuomet A. Dumčius, A. Marcinkevičius ir M. Kantas, kartu su Lietuvos Respublikos namų ir sklypų savininkų sąjungos pirmininku M. Vitkausku (pastarąjį aš atsitiktinai užtikau LR Seime platinant naująjį „dokumentą”) – slaptai paruošė ir bandė slaptai išdalinti LR Seimo nariams savo paruoštą rezoliucijos tekstą vietoje suvažiavime priimto. Savame rezoliucijos tekste jie sąmoningai nutylėjo žemės reformos neteisėtumo įrodymus, ir suvažiavimo dalyvių kreipimąsi į LR Konstitucinį Teismą dėl neteisinių argumentų panaudojimo sprendžiant nuosavybės teisėtumo bylas LR Konstituciniame Teisme.

Po 1995 m. sausio 28 d. LŽTGA suvažiavimo, pateikusio LR Teisingumo ministerijai perregistruoti senus LŽTGA įstatus ponas A. Dumčius primygtinai teigė, kad Asociacija neperregistruota ir neturi teisinio pagrindo savo veiklai. Argumentavo, kad LŽTGA įstatų nuostatus būtina priderinti prie naujo LR visuomeninių organizacijų įstatymo keliamų reikalavimų, todėl neperregistruojama. Čia ponas A. Dumčius atvirai dezinformavo LŽTGA komiteto narius. LR visuomeninių organizacijų įstatymas numatė ilgą laikotarpį įstatų ir įstatymo nuostatų suderinimui bei suderintų įstatų perregistravimui LR Teisingumo ministerijoje. Iki to laikotarpio pabaigos LŽTGA įstatų priderinimui dar turėjo virš metų laiko, ir tuo laikotarpiu savo veikloje, galėjo vadovautis senaisiais įstatais, (kuriuos LR Teisingumo ministerija perregistravo) išskyrus tas jų vietas, kurios prieštaravo LR visuomeninių organizacijų įstatymo nuostatoms. Kodėl ponas A. Dumčius dirbtinai stabdė visą LŽTGA veiklą?

Tuo metu mano atstovaujami Kauno rajono Noreikiškių apylinkės teisėti žemės savininkai, Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyriaus iniciatyva buvo neteisėtai apmokestinti padidintais pabaudiniais mokesčiais, kuriuos jie atsisakė mokėti. Mokesčių inspekcijos valdininkai, netikrindami iš Kauno rajono Alšėnų – Noreikiškių agrarinės reformos tarnybos vadovo A. Lelio ir Noreikiškių apylinkės viršaičio A. Jakubausko gaunamos informacijos teisinio pagrįstumo, neteisingai taikydami LR AT 1992 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. I-2676 punktą Nr.5, ne tik neteisėtai apmokestino žemės savininkus, bet ir su savivale nesutinkantiems piliečiams iškėlė civilinius ieškinius Kauno apylinkės teisme. Alšėnų ir Noreikiškių apylinkėse 49 teisėti žemės savininkai buvo apkaltinti savavališku valstybinės žemės užgrobimu, nes nesulaukę agrarinės reformos paslaugų – patys atsimatavo ir dirbo iš tėvų paveldimą žemę. Čia verta priminti, kad pagal pirmą, 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” redakciją, apylinkių agrarinės tarnybos pirmininkai žemės grąžinimo klausimus turėjo išspręsti per 3 mėnesių laikotarpį nuo įstatymo įsigaliojimo dienos. Kauno apylinkės teismas irgi netikrino teisinio ieškinių pagrįstumo. Užtat aktyviai priteisinėjo pabaudinius mokesčius ir delspinigius teisėtiems žemės savininkams. Bylas krovė į paketus, jungė į bendrą ir teisė, priteisinėjo… Reikia atskirai paminėti viršaičio A. Jakubausko „nuopelnus”, kuris aktyviai slopino teisės mokslų neišmanančių kaimo žmonių pasipriešinimą remdamasis neteisiniais argumentais ir visu valdžios piramidės autoritetu.

Štai tuomet, prieš su niekuo nesiskaitančius ir akiplėšiškai meluojančius valdininkus, bei ne visuomet pilnai savo nuomonę leidžiančius išsakyti Kauno apylinkės teismo teisėjus, aš laikiau savo teisės žinių egzaminą. Tik tuomet, kai LR Aukščiausiajame Teisme pralaimėta žemės savininko V.Jaro byla mano asmenine iniciatyva vėl buvo peržiūrėta LR Aukščiausiajame teisme ir ankstesni Kauno apylinkės teismo bei LR Aukščiausiojo Teismo sprendimai panaikinti – šiose bylose įvyko persilaužimas. Užbėgdamas į priekį informuoju, kad visi su manimi likusieji, neišsigandusieji beveik fiziškai jaučiamo moralinio spaudimo ir nesumokėję neteisėtų mokesčių žemės savininkai savo bylas laimėjo. Mokesčių inspekcija labai nenoromis bet atsitraukė. Tie, kurie išsigando ir neteisėtus mokesčius sumokėjo – savo pinigų neatgauna lig šiol, nes mokesčių inspekcijos valdininkai tokiu būdu stengiasi nutylėti savo dalyvavimą teisminiame susidorojime su žemės savininkais.

Šiose teisminėse batalijose vienintelis teisinis, visuomeninio gynėjo statusą man suteikiantis dokumentas buvo 1994 m. vasario 16 d. išduotas Lietuvos Jungtinių Tautų Asociacijos pažymėjimas Nr. 71. Jo antroje pusėje buvo tokio turinio įgaliojimo tekstas: „Sutinkamai su LJTA įstatais (1.1 punktas), įregistruotais 1993 m. liepos 27 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 162 VO, Zenonui Jurgelevičiui pavedama visose valdžios, valdymo teismo, prokuratūros, policijos, suėmimo, įkalinimo įstaigose ir kitose organizacijose ginti žmogaus teises ir laisves, susitikti su suimtaisiais ir nuteistaisiais, naudotis visomis visuomeninės organizacijos atstovo ir gynėjo procesinėmis teisėmis. Įgaliojimas galioja iki 1999 m. gruodžio 31 d. LJTA Prezidentas A.Geniušas”.

Tuo metu tik šios visuomeninės organizacijos teisinė bazė buvo tinkamai teisiškai sutvarkyta ir leido ginti konkretaus asmens pažeistas teises. Tikriausiai mano mėgėjiški teisiniai pasiekimai profesionalios teisės baruose kažkam ne itin patiko, todėl prasidėjo mano turimų įgaliojimų dirbtinės korekcijos. Šias korekcijas aktyviai vykdė LŽTGA, LŽSS, LJTA vadovai, t.y. kolegos žmogaus teisių gynimo baruose!

Toliau įvykiai keitėsi kaip vaizdai sukamame kaleidoskope. Tačiau prieš juos pateikiant, būtina susipažinti su gynėjiškų organizacijų tarpusavio ryšiais, bei jų vadovų dalyvavimu giminingų organizacijų veikloje. LŽTGA pirmininku tuo metu buvo ponas A. Dumčius, pavaduotojais – ponai R. Baltrušis, M. Kantas, komiteto nariu – A. Marcinkevičius. LJTA prezidentu – A. Geniušas, viceprezidentu – A.Dumčius, nuosavybės teisių komisijos pirmininku – E.Raugalas, komiteto nariais – M. Vitkauskas, A. Marcinkevičius ir kt. LŽSS pirmininku – E. Raugalas. Lietuvos Respublikos namų ir sklypų savininkų sąjungos – pirmininku – M. Vitkauskas. (Tai 1995 m. rudens duomenys, kurie kito laiko eigoje).

Kaip matysime iš konkrečios veiklos, mano išvardintų organizacijų vadovai glaudžiai bendradarbiavo ir aktyviai vienas kitam talkino:

1. 1995 m. spalio 18 d. Vilniuje LJTA iniciatyva Žinijos draugijos salėje buvo suruoštas Jungtinių Tautų Organizacijos 50-mečio minėjimas. Dalyvavo JTO atstovas Lietuvoje K. Kleinas, Nepriklausomų žurnalistų sąjungos atstovė A. Charles, kurie… visiškai nesuprato lietuviškai. Prieš pat posėdžio pradžią jo dalyviai buvo informuoti, kad bus keičiami LJTA įstatai. Pagal tuo metu galiojusių LJTA įstatų nuostatas tokią informaciją posėdžio dalyviai turėjo gauti nemažiau kaip prieš mėnesį iki Generalinės Asamblėjos dienos. Šioje Generalinėje Asamblėjoje dalyvavo mažiau kaip pusė LJTA narių. Tai reiškė, kad nebuvo kvorumo ir priimti nutarimai neturės juridinės galios. Į tai niekas nekreipė jokio dėmesio. Ponui K. Kleinui ir profesoriui V. Landsbergiui po iškilmingosios dalies apleidus salę, prasidėjo LJTA įstatų keitimo procedūra. Buvo pakeistas LJTA įstatų 1.1 punktas, ir LJTA iš „visuomeninės organizacijos” tapo „savarankišku asmenų susivienijimu”. Tai reiškė, kad vienintelis pažymėjimas, suteikiantis man realų teisinį pagrindą ginti konkretaus asmens pažeistas teises, nustojo galioti. Mano įgaliojimai žuvo nelygioje kovoje prieš akivaizdžią neteisybę, o mano balsas jų palaikymui – liko neišgirstu balsu tyruose. Nors nevisai. Tuometinis LJTA viceprezidentas A. Dumčius pasiūlė nepergyventi, nes analogiškus įgaliojimus suteiks jo vadovaujama LŽTGA. Poną A. Dumčių palaikė ponai M. Vitkauskas, A. Marcinkevičius, o likusieji kukliai patylėjo.

Maždaug po savaitės Kauno apygardos teisme dalyvavau atidėtos bylos svarstyme. Mano LJTA pažymėjimas lig tol toje byloje dalyvaujančiai teisėjų kolegijai nekėlė jokių įtarimų, jo duomenys buvo užfiksuoti bylos medžiagoje. Nelabai nustebau, kuomet iš naujo buvau paprašytas patvirtinti savo įgaliojimus. Tam reikalui su atstovaujamu žemės savininku notarinėje kontoroje jau buvau pasiruošęs individualų įgaliojimą…

2. JTO penkiasdešimtmečio minėjimui sklandžiai pavykus Vilniuje – kodėl nepabandyti Kaune?

1995 m. spalio 6 d. LŽTGA vadovybė suruošė iškilmingą JTO 50-mečio minėjimą Kaune (bent jau taip buvo numatyta kvietimuose). Prieš pat prasidedant konferencijai ponas A. Dumčius sukvietė šios Asociacijos komiteto ekstra posėdį ir pasiūlė patvirtinti nežinia kieno paruoštą darbo tvarką. Šį siurprizą verta pateikti visą ištisai:

Lietuvos žmogaus teisių gynimo Asociacijos

Darbotvarkė

1.         Pirmininkai:       prof. A. Dumčius

                                                prof. R. Baltrušis

2.         Sekretoriato,

            balsų skaičiavimo komisijos,

            mandatų komisijos rinkimai.

3.         Pirmininko ataskaita.

4.         Įstatų redakcinės komisijos rinkimai.

5.         Revizijos komisijos ataskaita.

6.         Įstatų pakeitimų svarstymas (pirm. prof. R. Baltrušis).

7.         Komiteto rinkimai.

8.         Revizijos komisijos rinkimai.

9.         Diskusijos.

10.       Etikos komisijos rinkimai.

 

Pagrindiniam LŽTGA narių susiėjimo tikslui – JTO 50-mečiui vietos šioje darbotvarkėje taip ir neliko. Užtat priešingai JTO principams, žmogaus teisių gynėjai eilinį kartą neatsilaikė prieš pono A. Dumčiaus savivalę. Be jau įprastų jos apsireiškimų, žinomų iš šio teksto, buvo ir unikalaus mėgavimosi valdžia prieš bejėgę gynėjų minią: nei iš šio nei iš to, nebuvęs net LŽTGA nariu į respublikinį komitetą išrenkamas… pulkininkas Algimantas Vaitkaitis. Gynėjai klusniai prabalsuoja „už” (tikriausiai visi dar buvo neatsigavę iš šoko būsenos, kurią sukėlė darbotvarkėje pateikta žinia, kad konferencijai pirmininkaus net du žmogaus teisių gynimo srities profesoriai). Kiti šio LŽGTA suvažiavimo įvykiai palyginus su jau minėtais – mažareikšmiai. Nebent verta paminėti, kad į LŽTGA komitetą, prieš tai nepriėmus į LŽTGA narius – buvo išrinktas ponas E. Raugalas (eilinį kartą nekreipiant dėmesio į mano kelis kartus pareikštą viešą protestą dėl galiojančių LŽTGA įstatų pažeidimo).

Šiame suvažiavime LŽTGA įstatuose, jo dalyvių balsavimu buvo įtvirtintas punktas 3.4.7 – reglamentuojantis konkretaus asmens pažeistų teisių gynimą. Tai LŽTGA narių teisės: „nevaržomai gauti neįslaptintą informaciją visose valdžios valdymo, teismo, prokuratūros, policijos, suėmimo, įkalinimo įstaigose ir kitose organizacijose, naudotis visuomeninės organizacijos atstovo ir gynėjo procesinėmis teisėmis”.

Šis JTO 50-mečio paminėjimo renginys vėliau buvo įvardintas IV LŽTGA suvažiavimu. Jame, 1995 m. spalio 6 d., prie 1995 m. kovo 2 d. LR Visuomeninių organizacijų įstatymo Nr. I-784 nuostatų priderinti LŽTGA įstatai, 1996 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 29-V buvo sėkmingai įregistruoti LR Teisingumo ministerijoje. Tačiau LŽTGA narių džiaugsmas truko neilgai. Atvertus „sėkmingai įregistruotų” LŽTGA įstatų antrąjį puslapį ir pažvelgus į 3-čią skyrių „Asociacijos nariai, jų teisės ir pareigos” paaiškėjo, kad ponui A. Dumčiui beregistruojant įstatus iš jų dingo LŽTGA IV suvažiavime visuotinu dalyvių balsavimu šiuose įstatuose įtvirtinto punkto 3.4.7 tekstas, su kuriuo jus jau supažindinau. „Sėkmingai” LR teisingumo ministerijoje įsakymu Nr. 29-V įregistruotų LŽTGA įstatų variante punkto 3.4.7 naujame tekste skaitome: „Kreiptis į etikos komisiją dėl šiurkščių įstatų pažeidimų”. Tikrai linksmi žmonės savavališkai pakeitė LŽTGA IV suvažiavime priimto šios Asociacijos pagrindinio dokumento turinį. Net pajuokauti nepamiršo.

Kadangi tiek mano, tiek mano atstovaujamų žmonių gyvenimai nėra begaliniai – mes nenusiteikę savo turimą gyvenimo laiką švaistyti pagal panašių „pokštininkų” užgaidas. Todėl nusprendėme ištirti, kas yra kas – tarp žmogaus teisių gynėjų. „Pokštininkų” patarimu nesivadovausime, nes jeigu LŽTGA veiktų etikos komisija arba komitetas būtų kada nors nagrinėjęs jau mano paminėtus LŽTGA įstatų pažeidimus – tai panašių „pokštų” nebūtų.

3. 1995 m. spalio 10 d. vėlavau į LŽTGA respublikinio komiteto posėdį. Atėjęs paėmiau pas sekretorę ir perskaičiau posėdžio protokolą, (kad susipažinčiau – ką man nesant nuveikė kolegos). O kolegos pasistengė mane nustebinti: protokole nebuvo nei užuominos apie Z. Jurgelevičiaus atleidimą iš LŽTGA nuosavybės teisių komisijos pirmininko pareigų, užtat buvo užfiksuoti naujo LŽTGA nuosavybės teisių komisijos pirmininko rinkimai. Juo buvo išrinktas taip ir neįstojęs į LŽTGA narius ponas E. Raugalas. Svarbiausia siurprizo dalis buvo tai, kad kolegos balsavo vienbalsiai! Tai ponai A. Dumčius, M. Kantas, R. Baltrušis, R. Dūda, B. Mockapetrytė, B. Kaulakytė, A. Krinickienė, L. Lilienė, K. Juočiūnas, M. Vitkauskas. Prie jų prisidėjo ne respublikinio komiteto narys E. Kairaitis ir visiškai ne LŽTGA narys – E. Raugalas. Nori nenori man teko paklausti poną E.Raugalą, ar jo vadovaujama LŽSS jau įvykdė visus Lietuvos Žemės savininkų sąjungos nariams duotus įsipareigojimus ir ar visi šia organizacija pasitikėję piliečiai jau atgavo savo žemę, jeigu ponui E. Raugalui reikalingos papildomos visuomeninės pareigos?

4. Sekančiame 1995 m. spalio 30 d. LŽTGA komiteto posėdyje, ponas E. Raugalas, pasiskundęs kolegiškumo stoka, iš savo naujų, LŽTGA nuosavybės teisių komiteto pirmininko pareigų atsistatydino. Išties nežinomi viešpaties keliai! Už šio prašymo patenkinimą kolegos ramiai prabalsavo. Čia jau aiškiai buvo pažeistos mano, kaip Nepriklausomos LR piliečio konstitucinės teisės. Šiuo metu LR galiojančios, 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame LR piliečių referendume priimtos Lietuvos Respublikos 29 konstitucijos straipsnio 2 dalis draudžia bet kam teikti išskirtines privilegijas. Jeigu poną E. Raugalą iš LŽTGA nuosavybės teisių komisijos pirmininko pareigų kolegos gynėjai atleido balsuodami, tai ir mane iš tų pačių pareigų turėjo pašalinti balsuodami! Negražu ponams gynėjams patiems pažeidinėti LR Konstituciją. Be to savo sprendimą būtina kažkuo argumentuotai pagrįsti.

Ponui E. Raugalui atsisakius vadovauti LŽTGA nuosavybės teisių komisijai, kolegos pasiūlė 3 naujus kandidatus į LŽTGA nuosavybės Teisių komisijos pirmininko pareigas (taip ir neatstatę teisingumo dėl mano pažeistų konstitucinių teisių – oficialiai manęs neišmetę iš tų pačių LŽTGA nuosavybės teisių komisijos pirmininko pareigų). Toliau vadovaukimės 1995 m. spalio 30 d. LŽTGA komiteto posėdžio protokolu, kuriame užfiksuota: „Komisijos pirmininkais siūlomi: B. Kaulakytė, M. Vitkauskas, Z. Jurgelevičius. B. Kaulakytė – atsisako.

Balsuojama:

            1. už Z. Jurgelevičių: – 3;           prieš – 2;          susilaikę – 6

            2. už M. Vitkauską: – 5;           prieš – nėra;     susilaikę – 5

Pirmininku išrinktas M. Vitkauskas”.

Taip teigia protokolas, o aš, kaip įvykio liudininkas, papildau: už M. Vitkauską balsavo ne LŽTGA narys, t.y. pašalinis, balsavimo teisės neturintis pilietis E. Raugalas ir jo balsas buvo įskaitytas į tuos 5 balsus už M. Vitkauską. Aš visuose šiuose balsavimuose susilaikiau.

Tikriausiai ponas A. Dumčius ne kartą gailėjosi, kad 1995 m. spalio 6 d. JTO 50-mečio minėjime „netikėtai” pavirtusiame į IV LŽTGA suvažiavimą, oficialiai nepaleido ir neperrinko LŽTGA komiteto, o tik papildė jį naujais nariais, nes vėliau suorganizuotas mano pašalinimas iš nuosavybės teisių komisijos pirmininkų yra visiškai nesuprantamas ir nepaaiškinamas. Kaip šį pašalinimą bevertinsi – peršasi nedviprasmiška išvada: besigarsinantys gynėjais, tačiau konkretaus darbo nedirbantys ponai – atvirai neleido dirbti konkretų darbą dirbančiam kolegai.

5. Būtina išsiaiškinti: kuo kolegoms gynėjams aš taip „prasikaltau”, kad šie net nesiteikė oficialiai, nustatyta tvarka, mane atleisti iš LŽTGA nuosavybės teisės komisijos pirmininko pareigų?

1995 m. liepos 2 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės teisėtų žemės savininkų susirinkime, kuriame asmeniškai dalyvavo ir LŽSS pirmininkas E. Raugalas, nutarėme kreiptis į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos teisės reikalų ir žmogaus teisių komisiją, nes Lietuvoje surasti teisybę tapo neįmanoma. Ponas E. Raugalas tuomet ne tik neprieštaravo tam kreipimuisi, bet ir pats davė Dž. Frundos adresą. Jam dalyvaujant Kauno rajono Noreikiškių apylinkės žemės savininkai nutarė kreiptis į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos teisės reikalų ir žmogaus teisių komiteto atstovą Dž. Frundą. Be to E. Raugalo akivaizdoje patys žemės savininkai surinko šio plano įgyvendinimui reikalingus pinigus. Šio projekto vykdyme viskas vyko sklandžiai, iki aš vietoje nedidelio padejavimo dėl žemės negrąžinimo neparuošiau išsamią į anglų kalbą išverstą bylą. Prie jos pridėjau LR įstatymus anglų kalba. LR vykstantį, žemės reforma pavadintą procesą, įvardijau kaip organizuotą ekonominį nusikaltimą. Kai kurias gynėjiškos pakraipos organizacijas viešai apkaltinau talkininkavimu šio nusikaltimo vykdyme, teisingos informacijos slėpimu nuo LR piliečių ir t.t.

6. Kad atskirų „gynėjiškų” organizacijų vadovai tikrai ir iš esmės nenori užsiimti žmogaus teisių gynimo veikla, rodo jų visų bendras nenoras nuo pat 1992 m. išsamiai teisiškai nagrinėti mano paruoštą nuosavybės teisės apžvalgą, o tai reiškia, kad „gynėjai” nesugeba išsiaiškinti kuo konkrečiai bloga posovietinė žemės reforma, t.y. lig šiol neskiria gėrio nuo blogio.

1996 m. kovo 14 d. LŽTGA Kauno skyriaus valdyba parašo šį raštą:

„LŽTGA Komiteto Pirmininkui

Gerb. A. Dumčiui

Remdamiesi LŽTGA Kauno skyriaus Valdybos sprendimu 1996 m. kovo 14 d., prašome Jūsų vadovaujamame komitete teisiškai įvertinti Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos teisės reikalų ir žmogaus teisių komiteto atstovui p. Dž. Frundai p. Z.Jurgelevičiaus paruoštą ir išsiųstą LR vykstančios žemės reformos Teisinę apžvalgą, kuri yra pateikta I priede (18 puslapių apimties aiškinamasis raštas). Prašome įvertinimą pateikti raštiška forma, nurodant galimas ginčytinas vietas ir tai teisiškai argumentuojant.

1996 03 14 LŽTGA Kauno skyriaus

pirmininkas K. Juočiūnas”

Šis raštas „gimė”, man griežtai pažadėjus viešai per spaudą paklausti, kodėl LŽTGA Kauno skyriaus valdybos narių dauguma visiškai nieko neveikia. 1996 m. kovo 18 d. ponas A. Dumčius ant šio rašto ir ant man liekančios jo kopijos užrašė šią rezoliuciją: „Teisiniam įvertinimui pateikiama nuosavybės komisijai iki 1996 m. balandžio 2 d.”, ir pasirašė. Kaip žinome nuosavybės teisių komisiją pas poną  A. Dumčių dabar sudaro ponai M. Vitkauskas, E. Raugalas bei B. Kaulakytė. Aš su savo atstovaujamais žmonėmis, ankstesnius, šiame straipsnyje įvardintus kai kurių gynėjų atliktus neteisinius veiksmus ir toliau laikau neteisėtais – todėl nuosavybės teisės ir konkrečių piliečių pažeistų teisių gynimo klausimais dirbame atskirai. Į čia pateiktą LŽTGA Kauno skyriaus valdybos raštą atsakymo lig šiol nėra.

7. 1996 m. spalio 17 d. aš, Zenonas Jurgelevičius – LŽTGA Kauno skyriaus valdybos pirmininko pavaduotojas – raštiškai kreipiausi į LŽTGA Kauno skyriaus valdybą klausdamas: ar etiška ketvirtadieniais priiminėti žmones, besikreipiančius dėl konkrečios pagalbos, jeigu iš LŽTGA įstatų pašalintas punktas, leidžiantis LŽTGA nariui valdžios įstaigose ir institucijose naudotis visuomeninės organizacijos atstovo ir visuomeninio gynėjo teisėmis? Kiekvienas valdininkas iš LŽTGA nario gali pareikalauti parodyti Asociacijos įstatus ir paprašyti jų nuostatomis pagrįsti šiuo metu pono A. Dumčiaus LŽTGA nariams išduodamų įgaliojimų teisėtumą. Kadangi įstatuose tų įgaliojimų nėra, tai bandantys remtis šiais įgaliojimais žmonės tik apsijuoks ir niekuo nepadės nukentėjusiajam.

Antrame šio savo kreipimosi punkte prašiau LŽTGA Kauno skyriaus valdybą atlikti oficialų tyrimą: – kas kaltas dėl neteisėto LŽTGA įstatų pakeitimo?

Šį mano pareiškimą 1996 m. spalio 17 d. Nr. 270 į LŽTGA Kauno skyriaus gaunamų pareiškimų registracijos knygą įregistravo tądien budėjęs LŽTGA Kauno skyriaus narys p. R. Kizevičius. Atsakymo lig šiol nėra.

8. 1996 m. birželio 12–14 d. „Europoje” Nr. 36(208) 2 psl., buvo išspausdintas mano straipsnis „Fariziejiškas žmogaus teisių gynimas”. Šį straipsnį „Europos” redakcijos darbuotojai savavališkai dviem trečdaliais sutrumpino ir įvėlė tris esmines klaidas. 1966 m. liepos 31 d. – rugpjūčio 6 d. „Europoje” Nr. 44(216) 2 psl. buvo išspausdintas ponų A. Dumčiaus, E. Raugalo ir M. Vitkausko interviu „Europos” korespondentui V. Razmai. Vėliau aš kreipiausi į „Europos” vyriausiąjį redaktorių ir remdamasis dokumentais prašiau paneigti neteisingus šio interviu teiginius, tačiau ponas J. Banevičius atsisakė tai padaryti. Kadangi mane palaikančių Kauno rajono Noreikiškių apylinkės žemės savininkų kolektyvinis laiškas, paneigiantis minėtame interviu išspausdintą neteisingą informaciją liko neišspausdintas, todėl aš čia siūlau palyginti keletą minėto interviu ir mane ginančio žemės savininkų laiško teiginių:

1. „Zenonas labai rezultatyviai dirbo žemutiniame lygmenyje, konkrečiose srityse, ypač gindamas Ringaudų gyvenvietės sklypų savininkų interesus”, pasakoja profesorius A. Dumčius. Virš 50 kolektyvinį laišką pasirašiusių Kauno rajono Noreikiškių apylinkės teisėtų žemės savininkų šiuo klausimu turi savo nuomonę: „Šių metų „Europos” Nr. 44(220) straipsnyje „Žmogaus teisių Asociacija – jėga, su kuria pradedama skaitytis” aštriai kritikuojamas Z. Jurgelevičius: nusikalbama iki tokio lygio – būk jis gynė Ringaudų gyvenvietės sklypininkų interesus. Tai melas! Mes, žemės savininkai žinome, kad jis gina mūsų, t.y. žemės savininkų interesus”. Mano pastaba: labai įdomu koks tas aukštutinis lygis, kuriam (sprendžiant iš interviu teksto) – priklauso ponas A. Dumčius? Kiek suprantu iš to paties teksto – šiame lygmenyje konkretus darbas nedirbamas, nes šio lygmens gyventojai su žemuoju lygmeniu, kuriame vyksta konkretus darbas neturi nieko bendro, kadangi akivaizdžiai nežino ar žemutiniame lygmenyje ginami nusikaltimo bendrininkai ar jų aukos. Sprendžiant iš teksto – aukštutinis lygmuo skirtas valdyti žemutinį. Kokioje pasakų šalyje suteikiami tokie įgaliojimai?

2. Šiame interviu vos ne per pusantros skilties skaitytojas dviprasmiškom užuominom įtikinėjamas, kad nesveiki mano nervai. Šį įtikinėjimą užbaigia šis pono A. Dumčiaus padaryto pareiškimo persakymas: „A. Dumčius, pagal profesiją gydytojas kardiochirurgas, teigė jog Z. Jurgelevičius kartą jam skundėsi savo sveikatos būkle. A. Dumčius spėja, kad šie sveikatos sutrikimai gali būti nervinio išsekimo požymis”. Štai kokios nuomonės tuo klausimu savo kolektyviniame laiške prisilaiko žemės savininkai: „Minėtame straipsnyje kardiochirurgas prof. A. Dumčius nustato diagnozę ne pagal savo specialybę ir neapžiūrėjęs „ligonio” teigia kad nesveiki Z. Jurgelevičiaus nervai. Ar tai neprimena sovietinių medikų diagnozės R. Kalantai? Kaip tai suderinama su medicinos darbuotojo etika?”

3. Toliau V. Razma savo interviu aiškina, kad: „Jie taip pat piktinasi, kad Z. Jurgelevičius savavališkai parengė ir išsiuntė Europos sąjungos žmogaus teisių komisijos pirmininkui G. Frundai 240 psl. memorandumą apie žmogaus nuosavybės teisių pažeidimus Lietuvoje”. Čia ir be žemės savininkų laiško, iš jau mano pateiktos medžiagos akivaizdu, kad apie mano Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos teisės reikalų ir žmogaus teisių komiteto atstovui G. Frundai adresuoto dokumento ruošimą „aukštieji gynėjiškieji lygmenys” žinojo nuo pat pradžios. Negalėdami nuneigti akivaizdžių tiesų – šie ponai ėmėsi neetiškų ir neteisinių priemonių mano ir mano atstovaujamų žemės savininkų veiklai stabdyti.

4. Interviu teigiama: „Z. Jurgelevičius surinko iš pretendentų į žemės sklypus 2 tūkstančius litų, reikalingų memorandumui parengti ir išsiųsti. Dabar, kai tenka paaiškinti kur investuoti tie pinigai, Z. Jurgelevičius kaltina kolegas, sakydamas: aš darau ką galiu, bet va, jie man trukdo – taip spėja A. Dumčius”. Žemės savininkai savo kolektyviniame laiške nespėlioja – jie konstatuoja:

„…O kas link surinktų pinigų, minimų straipsnyje, tai akivaizdus melas, nes Z. Jurgelevičius ėmė pinigus ne iš pretendentų į žemės sklypus, bet mes žemės savininkai patys davėme išlaidoms padengti. Ponas E. Raugalas turėtų prisiminti, nes jis pats dalyvavo tame pasitarime prie Noreikiškių vidurinės mokyklos”.

Turbūt neverta toliau papunkčiui paneiginėti akivaizdžią netiesą. Jeigu kas panorės asmeniškai išmokti prasilenkinėti su tiesa „aukštutiniu lygmeniu”, tai medžiagos tokiai pamokai, šioje „gynėjiškos” veiklos apžvalgoje yra užtektinai.

Pabaigai pateikiu pačias naujausias žinias iš LŽTGA „žemutiniu lygmeniu”:

1. Ponas A. Dumčius ankstesnį savo teiginį, kad 1995 m. spalio 6 d. LŽTGA IV suvažiavime priimtų įstatų punktą 3.4.7 apie konkretaus žmogaus teisių gynimą jam liepęs pakeisti pats tuometinis LR Teisingumo ministras J. Prapiestis, pakeitė kitu aiškinimu, kad liepė kažkuris LR Teisingumo ministro pavaduotojų. Konkretaus asmens nenurodo.

2. 1996 m. spalio 3 d. LŽTGA Kauno skyriaus valdybos narių posėdžio protokole užfiksuota: „Nuosavybės teisių koncepcija nebuvo svarstoma, nes pirmininkas K. Juočiūnas nedaleido šio klausimo svarstyti”. LŽTGA Kauno skyriaus valdybos pirmininkas – taip pasielgia jau ne pirmą kartą.

3. Paskutiniuose penkiuose LŽTGA Kauno skyriaus valdybos narių posėdžiuose (vykstančiuose kas dvi savaitės) K. Juočiūnas ir dar keletas narių sąmoningai nedalyvauja – tuo žlugdydami kvorumą, o tuo pačiu ir visą veiklą.

4. Analogišką čia išdėstytai medžiagą su patvirtinančių dokumentų kopijomis likus daugiau kaip mėnesiui iki pirmojo 1996 m. LR Seimo rinkimų turo, aš perdaviau „Kauno dienos” redkolegijos nariui ponui L. Žaliui. Lig šiol nespausdina.

5. „Aukštutiniame lygmenyje” ponas A. Dumčius man liepia paruošti LŽTGA veiklos nuosavybės teisių koncepciją 1 (vieno) puslapio apimtyje, tuomet jai bus pritarta…

6. Dėl pono A. Dumčiaus veiklos respublikinis LŽTGA komitetas santūriai tyli. Iš tos tylos matosi, kad „aukštutiniame lygmenyje” tikrai yra kolegiškumas.

7. Man nepaliaujant „Kauno dienos” vyr. redaktorę atakuoti klausimu: kodėl nespausdinama mano pateikta, teisiškai argumentuota medžiaga apie „gynėjus” – keičiasi situacija LŽTGA. 1996 m. lapkričio 25 d. Kaune, Šv. Gertrūdos 8a, 18 val. įvykusiame išplėstiniame LŽTGA respublikinio komiteto posėdyje buvo išklausyta ir aptarta mano paruošta Lietuvoje vykstančios žemės reformos teisinė analizė (1996 m. lapkričio 10 d. dokumento variantas). Visi posėdžio dalyviai, balsuodami rankų pakėlimu (vienbalsiai) pritarė šios apžvalgos pagrindiniams teisiniams teiginiams. Pritarė ir kreipimuisi į LR Seimo Pirmininką poną V. Landsbergį su prašymu, kad šios problemos nedelsiant būtų sprendžiamos LR Seime. 1996 m. lapkričio 11 d. LŽTGA komiteto pirmininkas prof. A. Dumčius parašė LR Seimo Pirmininkui prof. V.Landsbergiui raštą A-32: „Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos komitetas išklausė Zenono Jurgelevičiaus pranešimą „Posovietinės žemės reformos Lietuvoje teisinė analizė”. Prašome įvertinti šiame darbe keliamas problemas ir spęsti kaip jas įgyvendinti. Laukiame atsakymo”. Šiame rašte nutylėtas LŽTGA komiteto balsavimo būdu išreikštas teigiamas šios teisinės analizės įvertinimas. Tikriausiai tai reikia suprasti, kad mano įvardintais teisiniais argumentais LŽTGA savo darbe ir toliau nesivadovaus. Antra įdomi A. Dumčiaus rašto A-32 detalė yra prašymas LR Seimo pirmininkui, mano darbe iškeltas negatyvias LR gyvenimo problemas: – „įgyvendinti”. Nei pridėsi nei atimsi – išsireikšta tikrai „aukštutiniame” lygmenyje.

8. 1996 m. lapkričio 29 d., Kaune, Donelaičio g. Nr. 2 įvyko LŽSS respublikinė konferencija. Kaip ir į lig šiol vykusias šios organizacijos respublikinės tarybos posėdžius (esu jos narys), taip ir į šią konferenciją nebuvau pakviestas. Nuvykau savo iniciatyva ir sužinojau, kad esu pašalintas iš LŽSS narių. LŽSS prezidiumo pirmininkas ponas E. Raugalas ir jo pavaduotoja ponia A. Venckūnienė mane informavo, kad esu pašalintas už nario mokesčio nesumokėjimą (5 Lt). Įdomus argumentas, žinant tai, kad turiu dokumentus patvirtinančius, jog paskutinių metų bėgyje žemės savininkų gynimui išleidau beveik 2500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus) savų lėšų. Dar aiškino, kad blogai lankau susirinkimus, nedalyvauju veikloje. Atsiprašau, bet persiplėšti į dvi dalis aš nesugebu, kaip nesugebu paprastus kaimo žmones klaidinti valdininkų sugalvotose „pilkose”, „žaliose” ir kitokiose zonose, nes aš jau 1992 m. teisiškai argumentuotai įrodžiau, jog visos šios „zonos” yra atskirų valdininkų vykdomo organizuoto ekonominio nusikaltimo sudėtinės dalys. Todėl LŽSS susirinkimuose, kurių metu uoliai svarstoma kaip iš „pilkos” ar „žalios” zonos žemę grąžinti savininkui, tačiau visiškai nutylima jog pačių „zonų” sudarymas yra neteisėtas – aš neturiu ką veikti. Dar prieš 4 tūkstančius metų Babilonijos karaliaus Hamurabio teisiniame kodekse buvo nustatyta: „tas, kas mato vykstant nusikaltimą ir neprotestuoja – laikomas to nusikaltimo bendrininku”. Ši teisinė nuostata teisiniuose kodeksuose mažai pakito iki šios dienos. Todėl aš nenoriu prisidėti prie tų – kurie mato vykstant nusikaltimą ir tyli. Galima suprasti (tačiau negalima pateisinti) ribotos pasaulėžiūros savanaudį pilietį, pasigviešusį svetimo turto. Tačiau kaip suprasti kolegas žmogaus teisių gynėjus iš Lietuvos žemės savininkų sąjungos (LŽSS), Lietuvos žmogaus teisių gynimo Asociacijos (LŽTGA), bei Lietuvos Jungtinių Tautų Asociacijos (LJTA)? Nežiūrint primygtinių mano reikalavimų, šie ponai mano ir mano atstovaujamų žmonių veiklą nutyli! Kuomet šiems „gynėjams” neišeina tylėti – jie atvirai veikia prieš pažeistų žmogaus teisių gynimą. Sunku patikėti, kad ponas A. Dumčius, būdamas medicinos profesoriumi (ir kiti jo gynėjiškieji kolegos – profesoriai) nėra girdėję apie tai, kad žmogus prieš pradėdamas svaigintis alkoholiu, narkotikais ar net nusižudydamas – pirmiausiai praranda viltį. Kadangi į žmogaus teisių gynėjus žmogus kreipiasi paskutinėje eilėje, kuomet jau išbandė visus galimus kelius ir nerado jokios išeities – tai ar „gynimas aukštutiniu lygmeniu” nėra tos paskutinės vilties palaidojimas?

Šį tekstą skaitančiajam gali būti neaišku: kodėl Noreikiškių apylinkės teisėti žemės savininkai ir aš asmeniškai – dalyvaujame šiame tekste paminėtų visuomeninių organizacijų veikloje? Tuo labiau, jeigu jos ne tik nepadeda, bet dar ir kenkia konkrečiam pažeistų žmogaus teisių gynimo darbui? Atsakau: tiek LR Seime, tiek LR Vyriausybėje, įsiklausoma tik į daugumos, t.y., visus LR piliečius, ar bent jau didumą jų atstovaujančių – visuomeninių organizacijų balsą. (Nors dauguma iš jų jau seniai tokiomis nėra. Norint tai išsiaiškinti – verta pasidomėti jų narių skaičiumi, bei kada tie nariai buvo visuotinai susirinkę, tuo patvirtindami savo dalyvavimą konkrečios organizacijos ar jos skyriaus veikloje).

Jeigu aš ir mano atstovaujami žemės savininkai nedalyvausime visuomeninių organizacijų veikloje, tai LR valdžios ir valdymo institucijose mūsų paprasčiausiai nepastebės.

Visus taškus ant „i” „gynėjų aukštutiniu lygmeniu” veikloje, sudeda 1940 m. liepos 22 d. tuometinio Liaudies Seimo priimtos deklaracijos dėl žemės nacionalizavimo teksto dalis, kurioje nustatomas tolimesnis teisinis žemės statusas:

„Reikšdamas visų dirbančiųjų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba.

Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30 – ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių virš normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.

Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o lygiai ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams.”

Iš šio teksto akivaizdu, kad dabartinė LR valdininkija, talkinama apsišaukėlių gynėjų bando praktiškai įgyvendinti tai – ką padaryti 1940 m. Lietuvoje nesiryžo okupacinė valdžia: apiplėšti net mažažemius, turinčius iki 30 ha žemės teisėtus žemės savininkus ir šią nusikalstamą veiką įforminti dokumentuose kaip teisėtą.

 

Lietuvos Žmogaus Teisių Centro narys

Z. Jurgelevičius

Reklama