LIETUVOS AUKŠČIAUSIAJAM TEISMUI

Trečiojo asmens: Elzbietos Jurgelevičienės a/k xxxxxxxxxxxx
gyv. Tabariškių kaime Kauno rajone

Civ. byloje Nr.2-0748-358/2006 dėl termino atnaujinimo, įsakymo panaikinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo su:

Atsakovu: Kauno apskrities viršininko administracija,
(į/k 8864448 Sapiegos g. 10, Kaunas

Ieškove: Genovaite Bubliene
a/k xxxxxxxxxxxx
gyv. Pramonės pr. 32-49, Kauno m.

KASACINIS SKUNDAS

2007 m. sausio mėn. 30 d.

2006-09-12 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu patenkintas G. Bublienės ieškinys atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai ir man, trečiajam asmeniui Elzbietai Jurgelevičienei, dėl termino atnaujinimo, įsakymo panaikinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
2006-12-07 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo atmestas mano apeliacinis skundas, o I-os instancijos teismo sprendimas paliktas galioti.
Teismai savo sprendimus motyvavo tokiais argumentais (jie cituojami pagal Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą. (citatos pradžia)):
„Nustatyta, kad ieškovė Genovaitė Bublienė 1992-12-21 pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pretenduoja į buvusio žemės savininko Eišroto Vinco, Mykolo žemės valdą, Ringaudų k., Noreikiškių sen., Kauno rajone – 9, 03 ha ploto /nuosavybės teisių atkūrimo byla psl. 32/. Kaip matyti iš bylos medžiagos, žemės savininkas Eisrotas /Eisrotas/ Vincas nuosavybės teise valdė 9, 03 ha žemės Ringaudų k., Kauno rajone /civilinės bylos 1. 79 – Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma/. Vincas Eisrotas mirė 1937-12-25 /b. 1. 6/. Kaip matyti iš šalių paaiškinimų, nuosavybės teisių atkūrimo bylos, po Vinco Eisroto mirties liko keturi vaikai: Motiejus Aišrotas /ieškovės tėvas/, Ona Aišrotaitė, Elžbieta Aišrotaitė ir Juozas Eisrotas. Juozas Eisrotas vėliau žuvo. Teismas sutinka su ieškovės nurodyta aplinkybe, kad 1937 metais toje vietovėje /Ringaudų k., Kauno rajone/ pagal galiojantį Napoleono civilinį kodeksą, žmona vyro žemės nepaveldėdavo. Todėl konstatuotina, kad po Vinco Eišroto mirties žemę paveldėjo jo vaikai – Motiejus, Ona, Elžbieta /sūnus Juozas žuvo, todėl turto nepaveldėjo/. Todėl pagrįstas ir įrodytas ieškovės reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas Motiejus Eisrotas iki nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 3, 01 ha žemės, esančios Ringaudų k., Kauno rajone. Įvertinant tai, kad įsiteisėjusiu Kauno rajono apylinkės teismo 1995-09-06 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Andrius Miknevičius / dukra Ona Eisrotaitė savo paveldėtą žemės dalį perleido Andriui Miknevičiui/ iki 1940 metų valdė nuosavybės teise 4, 515 ha Vinco Eišroto žemės, ieškovei tenkanti dalis sumažintina iki 2, 44 ha.
Dėl termino atnaujinimo
Ieškovės reikalavimas atnaujinti jai terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo Motiejaus Eišroto žemę, pateikti valdymo faktą patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Motiejaus Eišroto valdytą 3, 01 ha žemės sklypą, esantį Ringaudų k., Kauno rajone tenkintinas visiškai.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatyme nenurodomi kriterijai pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis. Tokiomis priežastimis pripažįstamos konkrečios faktinės aplinkybės, sudariusios kliūtis asmeniui nustatytu terminu atlikti tam tikrus veiksmus. Tokių aplinkybių vertinimas ir pripažinimas svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra teismo diskrecijos teisė, todėl teismas šį klausimą sprendė atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
Kaip minėta, ieškovė yra padavusi prašymą /1992 metais/atkurti jai nuosavybės teisę į buvusio savininko /jos senelio/ Vinco Eišroto žemę. Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija mano, kad ieškovė terminą praleido neesant svarbioms priežastims. Su tokia išvada teismas nesutinka. Kaip matyti iš Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus specialistės 2005-07-15 d pažymos Nr ĮP-492 /b. 1. 18/, valstybės įgaliota institucija daro išvadą, kad pagal pateiktus dokumentus negalima tiksliai nustatyti, kas po Vinco Eišroto mirties 1937 m. paveldėjo likusią žemės dalį 4, 515 /kitą 4, 515 dalį pagal teismo sprendimą nuosavybės teise valdė Andrius Miknevičius/. Atsakovo atstovas teismo posėdyje taip pat pripažino, kad žemė galėjo būti paveldėta testamentu, galėjo apeiti paveldėtojus. Tačiau pripažįsta, kad užtenka duomenų apie tai. kad žemės savininkas Vincas Eisrotas nuosavybės teise valdė 9, 03 ha žemės. Kaip matyti iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos, 2001-09-19 Kauno rajono komisija pretendentams Genovaitei Bublienei ir Elžbietai Jurgelevičienei pasiūlė kreiptis į teismą ar ieškoti papildomų dokumentų. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis pasiūlymas priimtas dėl buvusios žemės savininkės Elžbietos Eišrotienės turėtos 4, 515 ha žemės. 2003-05-05 Kauno apskrities administracija nagrinėjo Elžbietos Jurgelevičienės prašymą dėl žemės grąžinimo natūra /b. 1. 53-54/. Šiame posėdyje dalyvavo ir G. Bublienės įgaliota atstovė R. Bublienė. Kaip matyti iš posėdžio protokolo turinio, konstatuota tik susidariusi situacija tarp pretendenčių, tačiau iki 2005-09-09d /ginčijamas įsakymas dėl nuosavybės teisės neatkūrimo/ ieškovės atžvilgiu individualus sprendimas priimtas nebuvo. Teismas konstatuoja, kad valstybės įgaliota institucija – Kauno apskrities viršininko administracija savo veiksmais / neveikimu /netinkamai įgyvendino ieškovės teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Ir tai laikytina svarbia priežastimi, dėl kurios ieškovė praleido terminą.
Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą teismas taip pat atsižvelgė į prašomo atnaujinti termino paskirtį, šioje byloje į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo nustatytą terminą, su kuriuo yra siejama ieškovės teisė į nacionalizuotą tėvo turtą. Įstatymo 10 straipsnyje nustatytas prašymų bei giminystės ryšį įrodančių dokumentų padavimo terminas buvo iš naikinamojo pakeistas į atnaujinamąjį, rodo įstatymo leidėjo siekį užtikrinti socialinio teisingumo įgyvendinimą, kad maksimaliai visi asmenys galėtų pasinaudoti restitucijos teise. Pabrėžtina, kad ieškovė, prašydama atnaujinti praleistą terminą, siekia apginti pažeistą nuosavybės teisę, kuri yra viena iš pagrindinių žmogaus konstitucinių teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Šiais išsakytais teisiniais argumentais naikintinas ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2005-09-09 įsakymas, kuriuo neatkurta nuosavybės teisė ieškovei.
Dėl trečiojo asmens Elžbietos Jurgelevičienės atsiliepime išdėstytų argumentų teismas nepasisako. Kauno apskrities viršininko administracijos 2005-09-09 įsakymu Nr 02-05-8830 Elzbietai Jurgelevičienei neatkurtos nuosavybės teisės į Vinco Eišroto turėtą žemę. Todėl šis teismo sprendimas E. Jurgelevičienei nesukels teisinių pasekmių“(citatos pabaiga).
Aš nesutinku su Kauno rajono apylinkės ir Kauno apygardos teismų sprendimais ir savo nesutikimą motyvuoju CPK 346 str. antros dalies 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais, t.y., turinčiais esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui Lietuvos Respublikoje materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimais ir – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nesilaikymu. Minėti pažeidimai įtakojo neteisėto Kauno rajono apylinkės teismo sprendimo ir neteisėtos Kauno apygardos teismo nutarties priėmimus.
I. Materialinės teisės normų pažeidimai:
Pirma: negalima sutikti su teismų nuomone apie Napoleono kodekso taikymą ir teismų teiginį, kad 1937 m. mirusio ir (iki savo mirties) nuosavybės teise Kauno rajone Ringaudų kaime turėjusio 9,035 ha žemės valdą Vinco Eisroto (Aišroto) (savininko pavardė taip įrašyta 1993-04-23 Lietuvos Valstybinio Archyvo pažymoje Nr.17-E) našlė Elzbieta Eisrotienė pagal Napoleono kodeksą negalėjo paveldėti lygią dalį žemės su jo vaikais: Uršule Eisrotaite, Motiejumi Eisrotu (ieškovė G. Bublienė yra jo anūkė) Ona Eisrotaite (Miknevičiene), Elzbieta Eisrotaite (manimi – dabar Jurgelevičiene) ir Juozu Eisrotu (Aišrotu). Pagrįsdami savo sprendimus teismai nenurodo ne tik konkretų Napoleono kodekso straipsnį, bet nenurodo ir konkrečią redakciją. Jeigu tokia taisyklė tame kodekse ir buvo – tai ji buvo to kodekso priėmimo metu, apie 1804 metus, o vėliau buvo pakeista. Priimdami savo sprendimus teismai negali vadovautis abstrakčiu įstatymu, nes tai kliudo žmogui ginti savo teises.
Jeigu po savininko V. Eisroto mirties – jo nuosavybės teise turėta žemės valda pagal Napoleono kodeksą būtų buvusi padalinta jo paveldėtojams – tai visi paveldėtojai privalėjo gauti lygias tos žemės dalis. Byloje esantys duomenys tokio padalijimo buvimo faktą visiškai paneigia, nes Ona Eisrotaitė (Miknevičienė) paveldėjo 4,5 ha. Šį faktą yra patvirtinęs Kauno rajono apylinkės teismas.
 Antra – susiję su pirma. Teismai privalėjo išsiaiškinti ir tiksliai nustatyti – kas 1937 m., Vinco Eisroto mirties dieną buvo jo įpėdiniai ir turėjo teisę paveldėti jo turtą. Tai ne mano išsigalvojimas, bet 1997-07-01 Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo Nr.VIII-359 „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo istatymo“ 2 str., reikalavimas. Nuo turinčių teisę paveldėti ir paveldėjusių žemę įpėdinių skaičiaus priklauso žemės sklypo – į kurį kiekvienam iš paveldėtojų atkuriamos nuosavybės teisės, – dydis. Todėl šio įstatymo reikalavimo nesilaikymas – neleidžia atkurti teisingumą konkretaus asmens atžvilgiu.
Teismai nesiaiškino Vinco Eisroto sūnaus, Juozo Eisroto (Aišroto) žuvimo aplinkybių ir laiko bei fakto apie jo teises paveldėti ir nenustatė, kas galėjo po jo mirties paveldėti (ir paveldėjo) jam galėjusią priklausyti žemės dalį.
Teismai taip pat nesiaiškino dėl Vinco Eisroto dukters Uršulės Eisrotaitės (Šiliauskienės) –žemės valdos dalies paveldėjimo. Ji taip pat turėjo teisę paveldėti.
Tai yra akivaizdūs materialinės teisės normų pažeidimai.
Trečia: mano požiūriu teismai neteisingai aiškino ir taikė 1940 m. liepos 22 d., sovietinio Liaudies Seimo deklaraciją , kuri yra 1997- 07-01 įstatymo Nr.VIII-359 priėmimo teisiniu pagrindu. Teismai aiškino, kad nuo tos deklaracijos priėmimo momento visa visiems Lietuvos Respublikos piliečiams priklausiusi žemė tapo valstybės nuosavybe. Tačiau toje pačioje deklaracijoje ir jos vykdymą reglamentuojančiuose kituose to laikotarpio sovietiniuos teisės aktuose yra nustatyta, kad iki 30 ha žemės ploto valdžiusių žemės savininkų žemė yra užtvirtinama amžinam jų (ir jų šeimų) naudojimuisi ir tokią padėtį sovietinė valstybė įsipareigoja ginti savo įstatymais: „Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams“. Kaip žinome V. Eisrotas nuosavybės teise valdė tik 9,035 ha. Todėl jo žemės valda pagal 1940 m., sovietinius įstatymus nebuvo nacionalizuota – o liko jo (ir jo šeimai) amžinam naudojimui skirta asmenine nuosavybe. Amžinas teisėto savininko naudojimasis savo žeme ir posovietinių valdininkų vykdomas tos žemės paėmimas ir perskirstymas tiek teisine tiek ekonomine prasmėmis yra visiškai skirtingi dalykai. Iš byloje esančių archyvo pažymų akivaizdu, kad ši konkreti žemės valda 1940 metais nebuvo nacionalizuota ir jos teisėti paveldėtojai ją dirbo (ir valstybei mokėjo žemės mokesčius) iki savanoriško įstojimo į kolektyvinius ūkius (kooperatyvus) 1950 m. Tuo metu V. Eisroto žemės valdoje jau buvo susiformavę 2 atskiri ūkiai po 4,5 ha ploto kiekvienas – iš kurių vieną valdė mano motina Elzbieta Eisrotienė, aš ir mano brolis Juozas (iki jo žūties 1946 m., pavasarį – o kitą – A. Miknevičius. Todėl prieš tolesniam šios žemės valdos likimui nulemti taikant 1997-07-01 LR įstatymą Nr.VIII-359 būtina papildomai įrodyti, kad ne aš – būdama teisėta paveldėtoja – bet Lietuvos valstybė turi teisinį pagrindą disponuoti šią žemės valda. Šioje byloje tai įrodančių dokumentų nėra – todėl ir šiuo atveju teismų priimti sprendimai grindžiami abstrakčiu įstatymo traktavimu.
Savo Atsiliepimo į 2007-02-17 ieškovės G. Bublienes ieškinį Civ. Byloje Nr.2-0748-358/2006 (ketvirtojo puslapio II pastraipoje nuo viršaus) aš nurodžiau faktus, kad mano teises gina LR galiojančios Europos žmogaus teisių Konvencijos 1 protokolo 1 str., teisinės normos:
„Aš nuo 1991m., praktiškai – o nuo1996m., ir juridiškai (kadangi mokėjau valstybės oficialiai paskirtus žemės mokesčius) – iki 1998 m. valdžiau savo paveldėtą žemės valdą. Todėl nuo 1996-11-12 d., – kuomet Kauno apskrities administracija mano (Elzbietos Jurgelevičienės) paveldimą žemę oficialiai priskyrė „grąžinamai žemei“ ir aš (po to priskyrimo) vykdydama valstybės įpareigojimą – valstybei mokėjau žemės mokesčius (žr.: Pridedamas dokumentas Nr.4) – mano nuosavybės teises į šią žemę gina Europos žmogaus teisių Konvencijos 1-ojo Protokolo 1 straipsnio teisinės normos“.
Teismai šių faktų išvis netyrė.
Ši aplinkybė taip pat įrodo, kad mūsų šeimos (iki 1950 m.) valdyta 4,5 ha ploto V. Eisroto žemės valdos dalis – negali būti dalijama lygiomis dalimis tarp kitų V. Eisroto paveldėtojų.
II. Procesinės teisės normų pažeidimai:
Pirma – man nebuvo pranešta apie 2006-09-12 Kauno rajono apylinkės teismo posėdį. Šiais savo veiksmais teismas grubiai pažeidė LR Civilinio Proceso Kodekso 133 str., 1 ir 2 d., reikalavimus, nes teismas kiekvienam byloje dalyvaujančiam asmeniui privalo pranešti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Aš 2006-09-12 Kauno rajono apylinkės teismo posėdyje suprantama ir nedalyvavau – nes apie posėdį nežinojau. CPK 329 str., 3d., 1p.,nustato, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti 2006-09-12 teismo sprendimą, nes šalies nedalyvavimas teismo posėdyje – kuomet tai šaliai apie teismo posėdį nepranešta – yra absoliutus (tame posėdyje priimto) teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.
Antra teismai pažeidė ir atstovavimo man teises. Jeigu teismai laikėsi nuomonės, kad mano sūnus Zenonas Jurgelevičius pagal naujojo CPK nustatytas taisykles negali atstovauti mano interesus, jeigu teismas nenorėjo kad man būtų paskirtas rūpintojas – tai teismas privalėjo pagal Lietuvos valstybės nustatytą teisinės pagalbos suteikimo tvarką paskirti advokatą – kuris šioje byloje būtų atstovavęs mano interesus. Tai padaryta nebuvo.
Šie nurodyti du procesinės teisės pažeidimai sąlygojo dar vieną pažeidimą. Man sukliudė surinkti ir teismui pateikti įrodymus bei duoti paaiškinimus – kurie turėtų esminės reikšmės šioje byloje priimtam teismo sprendimui. Aš negalėjau teismui pateikti prašymą į teismą iškviesti ir apklausti šiuos liudytojus: Bronę Šilinskienę, Onutę Zaicevičienę, Rimantą Dovydaitį ir Kazimierą Dovydaitį – kurie teisme būtų patvirtinę, kad (priešingai nei teikia ieškovė) V. Eisroto sūnus Juozas Eisrotas niekur nebuvo išvykęs ir visą laiką gyveno savo tėviškėje, Ringaudų kaime Kauno rajone ir 1946 m. kovo mėnesį sovietinių „istrebitelių“ buvo nužudytas. Tuomet jis buvo apie 18 metų amžiaus (visus jo dokumentus paėmė minėti „istrebiteliai“). Liudininkės taip pat būtų patvirtinę, kad Vincas Eisrotas savo žemės valdą vaikams padalino dar būdamas gyvas, maždaug 1932 metais, nes dėl savo senyvo amžiaus nepajėgė tą žemę apdirbti. Liudininkai taip pat būtų patvirtinę, kad apie 1932 m., išdalindamas savo vaikams savo Kauno rajone Ringaudų kaime nuosavybės teise valdytą 9,035 ha ploto žemės valdą – V. Eisrotas (Aišrotas) savo sūnui Motiejui Eisrotui (Aišrotui) ir savo dukrai Uršulei Eisrotaitei (Aišrotaitei) už jų paveldimas tos žemės valdos dalis – (jiems) išmokėjo pinigines kompensacijas. Šie liudininkų parodymai paneigtų bet kokias ieškovės G. Bublienės pretenzijas į V. Eisroto valdytą žemę – nes ji reiškia savo pretenzijas į tai – už ką jos tėvas yra gavęs piniginį atlyginimą. Tai paaiškina faktą – kodėl jokiuose dokumentuose nėra net mažiausios užuominos apie Kauno rajone Ringaudų kaime Motiejaus Eisroto (Aišroto) valdytą žemes valdą.
Pažymime, jog CPK taisyklių pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad Kauno apygardos (apeliacinės instancijos) teismas neargumentuotai (be jokių įrodymų) teigia, jog:
1. trečiasis asmuo E. Jurgelevičienė (t.y., aš) neprašiau teismą mane atleisti iš trečiojo asmens pareigų šioje byloje (žr.: 2006-12-07 Kauno apygardos teismo Nutarties Civ. byloje Nr.2A-1335-343/2006 4 psl., paskutiniąją pastraipą).
Savo Atsiliepimo į 2007-02-17 ieškovės G. Bublienes ieškinį Civ. Byloje Nr.2-0748-358/2006 2 psl., paskutinėje (Nr.2.2.2) pastraipoje aš pateikiau savo motyvus – kodėl šioje byloje negaliu būti trečiojo asmens pareigose.
2. Toje pačioje pastraipoje Kauno apygardos teismas teigia, kad E. Jurgelevičienė: „… nepateikia ir įrodymų, kad ieškovei natūra sugrąžinama dalis trečiojo asmens valdomo žemės sklypo“.
Savo Atsiliepimo į 2007-02-17 ieškovės G. Bublienes ieškinį Civ. byloje Nr.2-0748-358/2006 (ketvirtojo puslapio 2 pastraipoje nuo viršaus) aš nurodžiau faktus, kad po Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo 1990-03-11 aš faktiškai valdžiau savo paveldimą žemės valdą ir todėl mano teises gina LR galiojančios Europos žmogaus teisių Konvencijos 1 protokolo 1 str., teisinės normos (citatos pradžia):
„Aš nuo 1991m., praktiškai – o nuo 1996 m., ir juridiškai (kadangi mokėjau valstybės oficialiai paskirtus žemės mokesčius) – iki 1998 m. valdžiau savo paveldėtą žemės valdą. Todėl nuo 1996-11-12 d., – kuomet Kauno apskrities administracija mano (Elzbietos Jurgelevičienės) paveldimą žemę oficialiai priskyrė „grąžinamai žemei“ ir aš (po to priskyrimo) vykdydama valstybės įpareigojimą – valstybei mokėjau žemės mokesčius (žr.: Pridedamas dokumentas Nr.4) – mano nuosavybės teises į šią žemę gina Europos žmogaus teisių Konvencijos 1-ojo Protokolo 1 straipsnio teisinės normos“ (citatos pabaiga).
LR Konstitucinis teismas 1994-05-27 bylos Nr.12/93 nutarime nustatė, kad:
„…Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Todėl ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“. Po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-03-11 aš iki 1998 m., faktiškai valdžiau mano paveldimos žemės valdą, toje valdoje auginau žemės ūkio produkciją ir – valstybės reikalavimu – už tai valstybei mokėjau (valstybės) nustatyto dydžio žemės mokesčius. Tai (sutinkamai su LR Konstitucinio teismo išaiškinimu 1994-05-27 bylos Nr.12/93 nutarime, kad: piliečių nuosavybės teisės faktiškai yra nenutrūkę) įrodo – jog iki 1998 m., faktiniu (teisiškai nenutrūkusios!) nuosavybės teise man priklausančios žemės valdytoju buvau aš – o ne valstybė. Todėl vėlesnį, tos, man nuosavybės teise priklausančios žemės valdos faktinio valdymo nutraukimą neleidžia man faktiškai valdant savo paveldimą žemę Lietuvos valstybėje galiojusios (ir tebegaliojančios) LR Konstitucijos 23 str., ir tuo metu LR įsigaliojusios Europos žmogaus teisių Konvencijos 1-ojo Protokolo 1 str., teisinės normos (Lietuvos Respublika EŽT Konvencijos 1-ąjį Protokolą ratifikavo 1995 m. gruodžio 7 dieną įstatymu Nr. I-1117. Ratifikacinius raštus Europos Taryboje LR deponavo 1996 m. gegužės 27 dieną).
3. 2006-12-07 Kauno apygardos teismo Nutarties Civ. byloje Nr.2A-1335-343/2006, 5 psl., pirmojoje pastraipoje (nuo psl., viršaus) teigiama, kad (citatos pradžia):
„Kolegija nesutinka su motyvu, kad teismas, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje, neįvykdė LR Civilinio proceso kodekso 300 straipsnio reikalavimų dėl nusikaltimų požymių ištyrimo, nes neiniciavo Juozo Aisroto (Eisroto) žuvimo (tyčinio nužudymo) ištyrimo, bei nerinko įrodymų apie žemės valdos paveldėtojos Uršulės Eisrotaitės (Šiliauskienės) gyvenimą ir jos mirties datą, nes tai nėra susiję su pareikštu ieškiniu. Apeliantė neteisingai aiškina CPK 300 str.. Šis straipsnis numato, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir padaręs išvadą, kad dalyvaujantis byloje asmuo ar kitas asmuo atliko veiksmus, kuriuose yra nusikaltimo požymių, apie tai praneša prokurorui. Duomenų apie tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys ar kiti asmenys padarė veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių, nėra, todėl nebuvo ir apie ką pranešti prokurorui, o juo labiau tirti nusikaltimų požymius ar kokių nors asmenų gyvenimo ir mirties faktus (citatos pabaiga).
Šiame Kasaciniame skunde, kaip vieną iš savo nesutikimo su teismų sprendimais motyvų jau (žr.: II materialinės teisės normų pažeidimą) nurodėme, kad (citatos pradžia): „Teismai privalėjo išsiaiškinti ir tiksliai nustatyti – kas 1937 m., Vinco Eisroto mirties dieną buvo jo įpėdiniai ir turėjo teisę paveldėti jo turtą. Tai ne mano išsigalvojimas, bet 1997-07-01 Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo Nr.VIII-359 „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ 2 str., reikalavimas. Nuo turinčių teisę paveldėti ir paveldėjusių žemę įpėdinių skaičiaus priklauso žemės sklypo – į kurį kiekvienam iš paveldėtojų atkuriamos nuosavybės teisės, – dydis (citatos pabaiga).
Tokius pačius reikalavimus yra suformavusi ir jų pagrįstumą teisiškai argumentavusi LAT suformuota teismų praktika (žr.: šio Kasacinio skundo III dalį).
4. Sekančioje Nutarties pastraipoje Kauno apygardos teismas teigia, kad (citatos pradžia):
„Kolegija nesutinka su motyvu, kad LR CPK 56 straipsnis savo teisine prasme prieštarauja imperatyvioms LR Konstitucijos 25 str. ir CK 1.5 str. teisinėms normoms ir sutinkamai su galiojančios LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 d. teisine nuostata – išvis negali būti taikomas, nes Konstitucinio teismo sprendimo šiuo klausimu nėra, kreiptis į Konstitucinį teismą apeliantė neprašė, o kolegijai klausimo dėl šio straipsnio neatitikimo konstitucijai nekyla. Apeliantės procesinės teisės nebuvo apribotos, kadangi ji galėjo savo nuožiūra pasirinkti atstovą, atitinkantį CPK 56 str. reikalavimus“ (citatos pabaiga).
Sutinkamai su LR Konstitucijos 1; 2; 3; 4; 5 ir 6 str., imperatyvioms teisinėms normomis Lietuvos valstybę kuria Tauta, todėl suverenitetas priklauso Tautai ir kuomet demokratiškai išrinkti Tautos atstovai netinkamai atlieka savo pareigas – pvz.: pamiršta esantys tik Tautos atstovai, pamiršta, kad jų galias riboja Konstitucija ir kad jie (patys) privalo tarnauti savo rinkėjams – tuomet Tauta (t.y., LR piliečiai) gali praktiškai realizuoti Konstitucijoje įtvirtintą savo teisę patiems spręsti kas prieštarauja Konstitucijai ir tuo būdu savo suverenias galias vykdyti tiesiogiai (LR Konstitucijos 4 str.). CPK 56 str., LR piliečiams uždraudžia elgtis protingai (sutinkamai su CK 1.5 str., teisinėmis normomis) ir vadovautis visame pasaulyje vieningais civilinės teisės pagrindais. Taikydami CPK 56 str., teismai paneigia LR Konstitucijos 2 str., teisinę nuostatą, kad: Lietuvos Respublikoje suverenitetas priklauso Tautai.
Vienas iš teisinių kiekvieno Tautos nario aukščiausios suverenios galios praktinio realizavimo būdų – yra teisė kreiptis į teismą ir taip įgyvendinti savo teisėtus lūkesčius. LAT yra ne kartą pabrėžęs, kad: „asmens subjektinė teisė yra reali, o ne deklaratyvi tik tuo atveju, jeigu asmuo turi teisę ją realizuoti“. Šiuo konkrečiu atveju teismai man net neleidžia turėti savo asmeninę nuomonę apie mano konstitucines teises ir tą nuomonę ginti teisme. Todėl tos mano „konstitucinės teisės“ išvis neegzistuoja.
5. 2006-12-07 Kauno apygardos teismo Nutarties Civ. byloje Nr.2A-1335-343/2006, 5 psl., ketvirtoje pastraipoje (nuo psl., viršaus) teigiama, kad (citatos pradžia):
„Apeliantė nurodo, kad iki Kauno rajono apylinkės teismui priimant 2006-09-12 sprendimą, tiek ieškovės G. Bublienės, tiek trečiojo asmens E. Jurgelevičienės teisinė padėtis nuosavybės teisių atkūrimo srityje buvo vienoda: Kauno apskrities viršininkas 2005-09-09 įsakymais Nr.02-05-8829 ir Nr.02-05-8830 abiem atsisakė atkurti nuosavybės teises. Kolegija su šiuo teiginiu sutinka“(citatos pabaiga).
Kolegijos sutikimas su apeliantės teiginiu dėl ieškovės G. Bublienės ir trečiojo asmens E. Jurgelevičienės teisinė padėtis nuosavybės teisių atkūrimo srityje vienodumo – turėjo sąlygoti tai, kad Kauno rajono apygardos teismas abiejų šioje Civ. byloje dalyvaujančių šalių atžvilgiu vienodai taikytų LR įstatymus ir vienodai atsižvelgtų į LAT suformuotą (tokio tipo bylų sprendimo) teismų praktiką (žr., šio Kasacinio skundo III dalį). Kaip matosi iš žemiau pareikiamos citatos – teismai nagrinėjo ir patenkino tik ieškovės G. Bublienės reikalavimus (citatos pradžia):

„Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas privalėjo ištirti: 1) Ar ieškovė R. Bublienė ir trečiasis asmuo E. Jurgelevičienė turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą? 2) Ar LR Vyriausybės įgaliotos atkurti piliečių nuosavybės teises institucijos priimtas sprendimas yra teisėtas? 3) Priimti galutinį sprendimą dėl piliečio teisės, t.y. ar turi jis teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, tačiau to nepadarė, todėl yra teisinis pagrindas tokį sprendimą panaikinti (CPK 329 str. 2 d. 7 p.), t.y. apylinkės teismas išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus. Su tokia pozicija kolegija nesutinka, kadangi byloje buvo pareikšti trys reikalavimai, t.y. panaikinti įsakymą, atnaujinti terminą, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, kad sprendimas priimtas dėl visų reikalavimų: panaikintas įsakymas, nustatytas juridinę reikšmę turtintis faktas, atnaujintas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti (b.l. 1-2, 86-90)“(citatos pabaiga).
6. Apeliacinės instancijos (Kauno apygardos teismas) taip pat teigia, kad (citatos pradžia):
„Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvu, kad ieškovė ne naujai nustatinėja juridinę reikšmę turintį faktą, bet ne instancine tvarka bando pakeisti kito Kauno rajono apylinkės teismo priimtą ir įsigaliojusį teismo sprendimą byloje, kurioje nustatomas tos pačios žemės valdos valdymo nuosavybės teise juridinis faktas, kadangi tam patvirtinti nepateikti jokie įrodymai, o juo labiau minimas sprendimas“(citatos pabaiga).
Trečiojo asmens E. Jurgelevičienės (mano) Atsiliepimo į 2006-02-17 ieškovės G. Bublienės ieškinį 2.3 dalyje yra išsamiai išaiškintas faktas, kad ieškovė į Kauno rajono apylinkės teismą kreipėsi dėl pakartotinio juridinę reikšmę turinčio fakto: dėl V. Eisroto (Aišroto) žemės valdos paveldėtojų nustatymo – jau esant įsigaliojusiam to paties teismo sprendimui dėl šio fakto nustatymo. Tai patvirtino prie mano Atsiliepimo pridėtas dokumentas (rašytinis įrodymas) Nr.5: 1995-09-06 Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimas Civ. byloje Nr.2-910/95 „Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo“.
7. Kauno apygardos teismo teiginys, kad (citatos pradžia):
„Apeliantė nurodo, jog CPK 443 str. 9 d. nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylas ypatingąja teisena, neturi teisės priimti sprendimo už akių, tačiau Kauno rajono apylinkės teismas šioje byloje ne tik juridinę reikšmę turintį faktą nustatė nedalyvaujant Elžbietos Jurgelevičienės atstovui, bet neleido byloje dalyvauti jos atstovui ir neleido paskirti rūpintoją. Su šiais motyvais kolegija taip pat nesutinka, nes sprendimas šioje byloje nebuvo priimtas už akių. Tretysis asmuo E.Jurgelevičienė žinojo apie teismo posėdį galėjo jame dalyvauti pati arba bylą vesti per atstovą“ (citatos pabaiga).
Savo 2006 m. spalio 8 d. Apeliacinio skundo dalyje Nr. 2.5 „dėl pranešimo apie teismo posėdį“ aš konstatavau faktą – kad: „Kauno rajono apylinkės teismas man išvis nepranešė apie 2006 m. rugsėjo 12 d., teismo posėdį Civ. byloje Nr.2-0748-358/2006. Tai yra absoliutus pagrindas tame teismo posėdyje priimto Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimo panaikinimui (CPK 329 str., 3.1) d.)“. CPK 329 str., 3.1 d., yra kalbama tik apie konkretų nepranešimą apie konkrečią dieną įvyksiantį teismo posėdį. Kadangi Kauno apygardos teismas neturi teisinių galių savo nuožiūra pataisyti LR įstatymus – tai šioje Civ. byloje minėto teismo įvykdyti CPK 329 str. 3.1., papildomi išaiškinimai yra teisiškai nepagrįsti.
8. 2006-12-07 Kauno apygardos teismo Nutarties Civ. byloje Nr.2A-1335-343/2006, 6 psl., trečiojoje pastraipoje (nuo psl., viršaus) teigiama, kad (citatos pradžia):
„Kolegija nesutinka su motyvu, kad Kauno rajono apylinkės teismas Napoleono kodeksą taiko nepagrįstai, nes yra visuotinai žinoma, jog Lietuvoje pagal teritoriją iki nepriklausomybės praradimo buvo taikomas būtent Napoleono kodeksas. Nagrinėjamoje byloje pagal teritoriją ir buvo taikomas Napoleono kodeksas. Proceso kalbos taisyklės nebuvo pažeistos, nes iš į bylą pateiktų įrodymų, protokolų matyti jog teismo procesas vyko valstybine kalba, niekas iš dalyvaujančių procese asmenų neprašė vertėjo paslaugų (CPK 1 lstr.)“ (citatos pabaiga).
Papildydama tai, kas dėl Napoleono kodekso taikymo nepagrįstumo jau išsakyta šio Kasacinio skundo pirmos dalies 1 punkte atkreipiu LAT teisėjų Kolegijos dėmesį į tai, kad Napoleono kodeksas į Lietuvių kalbą dar neišverstas – todėl jo taikymas teisinėje praktikoje pažeidžia proceso kalbos taisykles.
9. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija teigia, kad (citatos pradžia):
„Kolegija nesutinka ir su motyvu, kad 2006-09-12 Kauno rajono apylinkės teismo sprendimas yra visiškai teisiškai nemotyvuotas (be motyvų) ir kad tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str, 2 d. 4 p,). Iš paminėto sprendimo (b.l. 86-90) matyti, kad jis visiškai atitinka CPK 270str. reikalavimus, nes jame yra nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; įstatymai ir kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi“ (citatos pabaiga).
2006-09-12 svarstydamas Civ. bylą Nr. 2-0748-358/2006 Kauno rajono apylinkės teismas nusprendė, kad (citatos pradžia):
„Dėl trečiojo asmens Elžbietos Jurgelevičienės atsiliepime išdėstytų argumentų teismas nepasisako. Kauno apskrities viršininko administracijos 2005-09-09 įsakymu Nr 02-05-8830 Elzbietai Jurgelevičienei neatkurtos nuosavybės teisės į Vinco Eišroto turėtą žemę. Todėl šis teismo sprendimas E. Jurgelevičienei nesukels teisinių pasekmių“(citatos pabaiga).
Ši citata iš Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimo įrodo, kad šiame Kasacinio skundo punkte pacituotas Kauno apygardos teismo nesutikimas su Civ. byloje Nr.2-0748-358/2006 savarankiškus reikalavimus pareiškusio (ir esančio lygiateise proceso šalimi) trečiojo asmens (CPK 46 str., 2d.) išsakytais teisiniais argumentais taip pat yra nemotyvuotas (be įrodymų). Šį mano teiginį papildomai išaiškinu šio Kasacinio skundo trečiojoje dalyje.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir Europos žmogaus teisių Konvencijos teisinių reikalavimų nevykdymas. 
CPK 4 str., teisinės normos nustato, kad: “ Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“. Taip teismų praktikoje įtvirtinami teisingumo ir lygiateisiškumo principai, kurie reikalauja, kad panašios civilinės bylos būtų sprendžiamos vienodai. Todėl esant tokioms pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normas būtina aiškinti ir taikyti vienodai. Teismui nagrinėjant bylą faktiniu požiūriu identišką kitai, ankstesnei civilinei bylai, kur buvo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, ir naujoje byloje privalu ta teisės aiškinimo ir taikymo taisykle vadovautis. Ši nuostata išreiškia teismo precedento doktrinos esmę. Tačiau teismo precedentą galima taikyti tik jeigu ankstesnės civilinės bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas) sutampa su nagrinėjamos bylos ratio decidendi, t. y. jeigu abi bylos faktiniu atžvilgiu yra tokios panašios, kad nagrinėjamoje byloje lygiateisiškumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai reikalauja remtis teismo sprendimu, priimtu ankstesnėje byloje.
Todėl 2006 m. rugsėjo 12 d., Kauno rajono apylinkės teismui pradedant nagrinėti Civ. bylą Nr.2-0748-358/2006 tiek ieškovės G. Bublienės, tiek trečiojo asmens E. Jurgelevičienės (t.y., mano) teisės į paveldimą žemės valdą turėjo būti ginamos pagal LR jau susiformavusią tokių bylų sprendimo praktiką. Ginčų, susijusių su nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, žinybingumą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra išaiškinęs Civilinėje byloje Nr.3K-3-384/1999 m.(citatos pradžia):
„Civilinių bylų žinybingumas yra teismo kompetencija nagrinėti ir spręsti ginčus dėl teisės. Žinybingumo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos apimties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad “asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”. Ieškovė P.Roževičienė, kaip buvusio savininko teisių perėmėja, kreipėsi į teismą prašydama apginti pažeistą nuosavybės teisę neteisėtai nacionalizuojant turtą (nuosavybės teisė yra viena pagrindinių žmogaus konstitucinių teisių, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.). Bet kokios teisės, taip pat ir nuosavybės teisės realumas, priklauso nuo galimybės ją apginti efektyviais gynimo būdais. Pripažinus, kad pažeistos nuosavybės teisės negalima ginti teismine tvarka, kiltų abejonių, ar įstatymo pripažinta teisė atkurti pažeistą nuosavybės teisę yra reali.
Tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Ir Lietuvos CK (606 str.), ir CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą. Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ji tapo sudėtine Lietuvos teisės sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti ir taikyti šios Konvencijos kontekste ir, esant vidaus teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms.
Nagrinėjamos bylos aspektu svarbios yra dvi Konvencijos normos. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad nustatant kiekvieno asmens civilines teises ir pareigas, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Europos Žmogaus Teisių Teismas daugelyje savo sprendimų konstatavo, kad ši Konvencijos norma įtvirtina ne tik procesines garantijas nagrinėjant bylą teisme, bet ir teisę kreiptis į teismą. Šio Teismo požiūriu, teisė kreiptis į teismą yra vienas iš teisinės valstybės kriterijų, todėl galimybės kreiptis į teismą nebuvimas keltų abejonių, ar valstybė, kurioje ši teisė ribojama ar nepripažįstama, yra teisinė. Vadinasi, demokratinėje ir teisinėje valstybėje bet koks ginčas dėl teisės, juo labiau ginčas dėl vienos pagrindinių žmogaus teisių – nuosavybės teisės – turi būti žinybingas teismui. Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, kurį jis nuosekliai nuolat patvirtina, principas, kad bet kuris civilinis ginčas gali būti perduotas nagrinėti ir spręsti teismui, yra vienas iš visuotinai pripažintų fundamentalių teisės principų (1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder v. United Kingdom byloje; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas The Holy Monasteries v. Greece byloje; 1998 m. gegužės 22 d. sprendimas Vasilescu v. Romania byloje ir kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį, nurodė, kad asmeniui, net ir neturinčiam fizinės galimybės naudotis ar disponuoti jam anksčiau priklausiusiu daiktu, turi būti suteikta teisė kreiptis į teismą dėl savo nuosavybės teisės į tą daiktą gynimo ir įgyvendinimo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Vasilescu v.Romania byloje, kuriame Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjo turtas prieš keletą dešimtmečių buvo de facto konfiskuotas, neatėmė iš jo teisės ginti savo pažeistą nuosavybės teisę, o nuosavybės teisė, kaip viena pagrindinių civilinių teisių, turi būti ginama teismine tvarka).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią asmens teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, 1997 m. spalio 1 d. nutarime nurodė, kad “neginamos žmogaus teisės ir laisvės taptų beprasmės, jeigu nebūtų atsižvelgiama į visuotinę taisyklę ubi jus ibi remedium: jei įstatymas suteikia teisę, jis duoda ir priemonę jai apginti […]. Viena pagrindinių žmogaus teisių gynimo garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą. Šios teisės įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos. Niekas negali kliudyti jam kreiptis į teismą. Kreipimasis į teismą yra subjektyvi procesinė Konstitucijos garantuota asmens teisė.”
Išdėstyti argumentai leidžia teigti, kad šiandien civilinių bylų žinybingumo teismui klausimą reikia spręsti remiantis pirmiausia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Ta aplinkybė, kad 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 17 – 19 straipsniai nustato, jog piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima Vyriausybės įgaliotos institucijos, o teismas nagrinėja tik skundus dėl šių institucijų priimtų sprendimų, negali būti pakankamas teisinis pagrindas teigti, kad bylos dėl nuosavybės teisės atkūrimo teismui nežinybingos. Įstatymo 17-18 straipsniuose nustatyta administracinė piliečių prašymų nagrinėjimo tvarka vertintina kaip išankstinė neteisminė nuosavybės teisės atkūrimo klausimų sprendimo procedūra (CPK 150 str. 2d. 2p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje Mykolas Jankauskas v. Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius byloje, konstatavo, kad pagal 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 17-19 straipsnius reikalavimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo gali būti nagrinėjamas teismine tvarka tik po to, kai suinteresuotas asmuo yra pasinaudojęs neteismine šio klausimo sprendimo tvarka.
Teismas, nagrinėdamas piliečio skundą dėl Vyriausybės įgaliotos institucijos priimto sprendimo 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 19 straipsnio tvarka sprendžia ne tik šio sprendimo teisėtumo klausimą, bet kartu nagrinėja ir klausimą dėl piliečio teisės atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas gali pripažinti institucijos sprendimą atsisakyti atkurti nuosavybės teisę neteisėtu tik tuo atveju, jeigu jis konstatuoja, kad pilietis turi teisę atkurti nuosavybės teisę. Taigi administracinės institucijos sprendimo neteisėtumo konstatavimas yra antrinis, nes galimas tik konstatavus piliečio teisę į nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Pripažinus, kad bylos dėl nuosavybės teisės atkūrimo teismui apskritai nežinybingos, pagrindinės žmogaus konstitucinės teisės – nuosavybės teisės – gynimas priklausytų išimtinai nuo viešosios administracijos, kas prieštarautų tiek Konstitucijos 30 straipsniui, tiek ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui ir šios Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniui. Netgi teismui pripažinus institucijos veiksmus neteisėtais ir įpareigojus ją atkurti nuosavybės teisę, žmogaus teisė nebūtų apginta, jeigu ši institucija atsisakytų vykdyti teismo sprendimą. Ikiteisminė nuosavybės teisės atkūrimo klausimų sprendimo tvarka nustatyta siekiant operatyviau spręsti šiuos klausimus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad faktiniu grąžintino nekilnojamojo turto valdytoju ir naudotoju yra valstybė. Kilus ginčui tarp pretenduojančiojo ir valstybės dėl nuosavybės teisės atkūrimo, šį ginčą sprendžia teismas, kuris turi išspręsti ne tik valstybės institucijos veiksmų teisėtumo klausimą, bet ir priimti galutinį sprendimą dėl piliečio teisės – ar turi jis teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Pilietis tokiu atveju savo teisę gali ginti remdamasis teismo sprendimu (citatos pabaiga).
Tai įrodo, kad abu teismai privalėjo ištirti mano išsakytus argumentus ir mano pateiktus įrodymus.
Posovietinėje Lietuvoje (tikrovėje niekuomet teisiškai nenutrūkusios) piliečių nuosavybės teises atkuriamos pagal 1997- 07-01 Lietuvos Respublikos Seimo priimtą „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą” Nr.VIII-359. Šio įstatymo taikymo metu nesąžiningiems asmenims atsiranda galimybės pakartotinai pareikšti teises į turto dalį – kurią jau kartą jie buvo gavę ir pardavė giminaičiams, arba už kurią jiems jau buvo išmokėta tiesioginė piniginė kompensacija. Taip yra todėl, kad šiuo įstatymu neginama piliečių teisė į realiai valdytą turtą – o „teisiškai atkuriamos“ niekuomet teisiškai nenutrūkusios piliečių nuosavybės teisės. Kam tos teisės atkuriamos – reglamentuoja šis įstatymas. Tai savo ruožtu reiškia, kad šiuo įstatymu teisiškai nepagrįstai išplečiamas pretendentų į konkretų turtą kiekis ir tuo būdu pakeičiama praeityje buvusi faktinė to turto valdymo situacija. Teisės teorijoje neabejojama, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t.y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Šios Civ. bylos turinys įrodo, kad praktiškai taikant 1997- 07-01 LR įstatymą Nr.VIII-359. minėta taisyklė gali būti pažeidžiama.
Šiame Kasaciniame skunde pateikti argumentai patvirtina, kad teismai neteisingai išaiškino ir taikė galiojančius materialinės teisės įstatymus, pažeidė CPK taisykles ir mano procesines teises bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Todėl teismų sprendimai yra naikintini.

Remiantis tuo, kas parašyta, prašau Jūsų:

1. 2006-09-12 d., Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimą ir 2006-12-07 d., Kauno apygardos teismo nutartį panaikinti;
2. 2006-02-17 ieškovės Genovaitės Bublienės ieškinį atmesti kaip teisiškai nepagrįstą.

Priedai:
1. Žyminio mokesčio kvitas.
2. 2006-09-12 d., Kauno rajono apylinkės teismo Sprendimo kopija.
3. 2006-12-07 d., Kauno apygardos teismo nutarties kopija.
4. Atstovavimo sutartis.

Kasacinį skundą surašė ir pasirašė advokatas                      Pagarbiai, E. Jurgelevičienė. Parašas
Šarūnas Vilčinskas. Parašas

Reklama