Daugumoje spaudoje bei internetinėse svetainėse patalpintų straipsnių, televizijos laidose, vienaip ar kitaip dejuojama dėl blogo gyvenimo, dėl paskutinių visuomenės moralumo likučių sunaikinimo – bet  nuo to valstybėje niekuomet niekas nesikeičia. Pasidomėti – kodėl nesikeičia – dejuojantieji paprasčiausiai pamiršta. Jeigu šį reiškinį apibūdinti vaizdesne kalba – tai panašu į nenugalimos potvynio srovės nešamų nelaimėlių šauksmus: „gelbėkite“. Trumpam suabejokime tos mus gyvenimo kelyje nešančios „nenugalimos srovės“ nenugalimu ir pasidomėkime iš ko ji susideda ir tuomet paaiškės: ar tos jos sudedamosios dalys (o kartu ir pati „srovė“) tikrai yra nenugalimos?

Pats lengviausias (todėl primityviausias ir neduodantis ilgalaikių rezultatų) minėtų problemų sprendimo būdas yra kaltų ieškojimas – arba, kaip priimta sakyti plačiojoje visuomenėje – „iešmininkų nubaudimas“. Tai labai patogus problemų sprendimo būdas – nes visuomet yra kalti tik kiti – o pats kaltintojas „sėdi aukštai virš vykstančio marazmo“ ir įvykių atžvilgiu yra neutralus. Tačiau turiu Jus nuvilti – toks požiūris yra „teisingas“ tik tokio kaltintojo požiūriu  ir egzistuoja tik jo paties sąmonėje.

Jūs, gerbiami šių eilučių skaitytojai, galite mane  visiškai pagrįstai paklausti: jeigu  tikrovė tikrai yra tokia, kokią aš čia „tapau“ – tai kodėl to nepastebi patys protingiausi, vadovaujančius postus visuomenėje užimantys žmonės ir nesiima jokių priemonių kad mus išvesti iš šio klystkelio? Pirmiausiai kaip atsakymą į šį klausimą pakartosiu ne kartą įvairių pakraipų politikų išsakytą  posakį: „kokia visuomenė – tokie ir jai atstovaujantys (tos visuomenės išsirinkti) politikai“. Tokiam politikų nusišalinimui nuo atsakomybės už jų visuomenei padarytą realią žalą – galima labai paprastai paprieštarauti: „o koks velnias  jus neišmanėliai nešė „į tą politikos galerą“, kurioje vietas užimti ir už ATLIKTĄ DARBĄ pinigus gauti  turi savo darbą išmanantys ir savo savanoriškai prisiimtas pareigas atliekantys žmonės?“ Tie iš Jūsų, gerbiami skaitytojai, kurie skaitė ankstesnius mano straipsnius žinote, kad mūsų „politikai“ ne tik nevykdo savo rinkiminius pažadus rinkėjams – bet ir oficialiai teisiškai nuo tų pažadų vykdymo atsiriboja. Apie tai aš rašiau savo straipsnio: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ penktojoje dalyje: „Lietuvos žmonės vis dar įsivaizduoja, kad jie į LR Seimą išsirenka jų interesus atstovaujančius patikėtinius. Tuo galima įsitikinti pasklaidžius laikraščių puslapius ar apsilankius internetinių diskusijų forumuose. Tačiau atsivertę LR Seimo Statuto I dalies, pavadintos: „Seimo nario statusas“, pirmojo skirsnio, pavadinto: „Seimo nario įgaliojimai ir priesaika“, 1 straipsnio „Seimo nario mandatas“ 2 dalį įsitikiname , kad naivūs ir patiklūs Lietuvos žmonės labai apsirinka. Šioje dalyje nustatyta, kad: „Seimo narys, eidamas pareigas, vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomas jokių mandatų“. Seimo EUROVOC žodyne pateikiami keturi žodžio mandatas išaiškinimai:

atstovavimo mandatas   (angl. representative mandate).Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad  tai reiškia: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu“

parlamentaro mandatas   (angl. parliamentary mandate). Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad  tai reiškia tą patį: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu“

 šalies mandatas   (angl. national mandate). Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad  tai reiškia tą patį: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu“

 vietinis mandatas   (angl. local mandate) – paaiškinamas taip pat kaip ir ankstesni.

Visa tai mūsų parlamentarus niekuo neįpareigoja. Tai reiškia, kad posovietinėje Lietuvoje į valdžią renkame ne savo atstovus, o savivaldžius ponus. Šie ponai patys save pasivadina politikais ir pasinaudodami valdžių atskyrimo principu bei remiami jų pačių pasiskirtų „nepriklausomų“ teisėjų nevykdo net pagrindinių (LR piliečių teises ginančių) imperatyvių LR Konstitucijos teisinių normų reikalavimų (citatos pabaiga).  Paaiškinu savo iš pirmo žvilgsnio nesuprantamo elgesio – savęs citavimo prasmę. Savo straipsnio dalį citatos pavidale pateikiau todėl, kad straipsnis buvo ne tik parašyta bet ir išspausdintas. Penktoji straipsnio „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ dalis: „Teismai.   Kodėl posovietinei Lietuvai gyvybiškai  būtinas prisiekusiųjų teismas?“ – buvo išspausdinta Lietuvos  valstybės laikraštyje „Lietuvos Aidas“ 2005-11-14 Nr.264 (9753) 4 psl; 2005-11-15 Nr.265 (9754) 4 psl; 2005-11-16 Nr.266 (9755) 4 psl; ir 2005-11-17 Nr.267 (9756) 4 psl. Teisine prasme tai reiškia, kad nuo informacijos paviešinimo spaudoje  momento posovietinės Lietuvos valdžia žino apie savo veikų neteisėtumą – tačiau ir toliau jas SĄMONINGAI vykdo.

 Apie patį didžiausią visoje  Lietuvos istorijoje nusikaltimą – valstybės mastu valdžią turinčiųjų posovietiniame laikotarpyje  (jų pačių melo pagrindu) organizuotą Lietuvos piliečių paveldimų žemės valdų išgrobstymą – posovietinės Lietuvos valdžią turintieji  buvo informuoti 1996 m. pabaigoje. Tos informacijos poveikyje Lietuvos Respublikos Seimas 1997 m. sausio16 d. LR įstatymu Nr. VIII-76 sustabdė ne tik piliečių žemės valdų išgrobstymui skirto,  LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio pasirašyto 1991-06-18 LR įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimą – bet ir taikant  tą  „įstatymą“ priimtų ir įsigaliojusių visų lygių LR teismų sprendimų vykdymą. Kad įsivaizduotumėte ką reiškia toks drastiškas teisinis valdžią turinčiųjų veiksmas – Jus kviečiu susipažinti su straipsnio „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ II dalies: „““Teisėtos“ bet neteisingos teisės sistemos sukūrimas posovietinėje Lietuvoje“ – turiniu. Valstybės laikraštyje „Lietuvos Aidas“ ši antroji straipsnio dalis buvo išspausdinta 2005-09-26  Nr.223 (9712) 1-2 psl.;  2005-09-27  Nr.224 (9713) 1-2 psl.; ir 2005-09-28  Nr.225 (9714) 1-2 psl. Mano straipsniai taip pat yra paskelbti internete, laisvame informaciniame portale straipsniai.lt esančioje mano asmeninėje rubrikoje ir (vėliau) – mano asmeninėje internetinėje svetainėje: „Žmogaus teisės posovietinėje Lietuvoje“:  http://zenonas.visokybes.com/  .

Kadangi labai pergyvenantys dėl blogo gyvenimo ir dėl paskutinių visuomenės moralumo likučių sunaikinimo visuomenės aktyvistai supažindinti su šią informacija tylėjo 1997 m., ir dabar tebetyli – tai, pačiu grubiausiu būdu  pažeisdami tuo metu posovietinėje Lietuvoje jau galiojusių net kelių Tarptautinių Konvencijų teisines normas pono A. Kubiliaus vadovaujama LR Seimo darbo grupė paruošė, o pono V. Landsbergio vadovaujamas LR Seimas 1997-07-01 priėmė naują  „piliečių nuosavybės teisių teisinį atkūrimą“ reglamentuojantį  specialųjį LR įstatymą Nr. VIII-359. Kadangi ir šio „įstatymo“ priėmimo priežastimi buvo 1940 m., sovietinės -okupacinės valdžios įvykdytos visuotinės ir vienalaikės visiems Lietuvos piliečiams nuosavybės teise priklausiusių žemės valdų nacionalizacijos teisinių pasekmių panaikinimas ir teisingumo atstatymas – tai reiškia kad minėti ponai ir jų parankiniai pakartotinai į oficialius dokumentus įrašė ir patvirtino žinomai neteisingus duomenis (Istorinis faktas: 1940 metais jokios visuotinės ir vienalaikės Lietuvos piliečiams nuosavybės teise priklausiusių žemės valdų nacionalizacijos sovietinė valdžia nevykdė).  Tam tikrame laikotarpyje galiojęs LR Baudžiamojo Kodekso 289 straipsnis tokias veikas įvardino kaip baustinas:

   „289 straipsnis. Tarnybinis suklastojimas

 Valstybės pareigūno ar valstybės tarnautojo įrašymas į oficialų dokumentą žinomai melagingų žinių arba surašymas ar išdavimas suklastoto dokumento, arba žinomai suklastoto dokumento patvirtinimas antspaudu (spaudu) ir (ar) parašu, arba kitoks oficialaus dokumento suklastojimas – baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų arba bauda su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla iki penkerių metų ar be tokios teisės atėmimo.

Tos pačios veikos, padarytos muitinės deklaracijos, mokesčio sumokėjimą patvirtinančio arba kito itin svarbaus oficialaus dokumento atžvilgiu arba sukėlusios didelę žalą valstybės interesams, – baudžiamos laisvės atėmimu nuo trejų iki šešerių metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla iki penkerių metų.

Nr. VIII-617, 98.02.03, Žin., 1998, Nr.17-397 (98.02.19)“(Posovietinėje Lietuvoje galiojusių Tarptautinės Teisės Konvencijų teisinių normų pažeidimai turi būti tiriami ir teisiškai vertinami atskirai, kaip ir į teisėtų žemės savininkų genocidą labai panašios minėtų, melo pagrindu priimtų, „įstatymų“ vykdymo pasekmės). Kuomet atstovaudamas teisėtus žemės savininkus teismuose, konkrečių  civilinių bylų svarstymų metu aš pradėjau reikalauti kad piktnaudžiaujantiems teise valdininkams būtų taikomas šio BK straipsnio teisinės normos – LR Seimas tokią jo redakciją skubiai panaikino.

Įtikėję savo visagališkumu ir nebaudžiamumu posovietinės Lietuvos valdžią turintieji ir jų talkininkai ir toliau tęsia Lietuvos žmonių pavertinėjimą visiškai beteisiais vergais. Paskutiniu tokių valdžią turinčiųjų naujų neteisėtų veikų pavyzdžiu yra privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokėjimas – t.y., ĮSTATYMU ĮTEISINTA PRIEVARTA PIRKTI KAŽKIENO „PASLAUGAS“. Pirmiausiai konservatorių partija suklastojo sovietinių teisės aktų teisinę prasmę ir primelavusi apie tariamai 1940 m. buvusią visuotinę ir vienalaikę visiems piliečiams nuosavybės teise priklausiusių žemės valdų nacionalizaciją pasisavino teisę disponuoti Lietuvos žmonėms priklausančia žeme ir tuo būdu sunaikino jų galimybę savarankiškai pragyventi. Po to įvykdė sovietmečiu buvusio valstybės turto pavertimą į beverčius čekius ir tuo būdu sukūrė pagrindus prichvatizacijai. Dabar tuos „iki siūlo galo“ apvogtus Lietuvos piliečius atgaline data apkaltina priverstinės paslaugos nepirkimu – ir turbūt ruošiasi mus, kaip neišsimokančius skolininkus – oficialiai padaryti vergais. Kadangi tai daro jau įvykdę visą eilę itin grubių neteisėtų veikų politikai – todėl Lietuvos žmonėms yra pats laikas išsiaiškinti tų politikų tikslus ir jei tie jų tikslai neatitinka visuomenės tikslus – iš viso atsisakyti politikų paslaugų. Tiems, kurie abejoja tokios galimybės realumu primenu – kad ne tik estrados žvaigždės bet ir mes patys galime sukurti savo politinę partiją ir ta politinė partija savo narių gausumu gali kelis kartus viršyti visas kartu sudėtas esamas politines partijas. Kad tai įvykdyti – reikia burtis ne apie jau apsimelavusius buvusius politikus – o skubiai kurti savo pačių (nuo nieko nepriklausomą)  organizaciją. Galima būtų apsiriboti nepriklausoma visuomenine žmogaus teisių gynimo organizacija – bet tuomet įsiveltume į nesibaigiančius ginčus su piktnaudžiaujančiais valdžia politikais.

Liaudžiai atstovaujančios politinės partijos kūrimą aš matau tik kaip LR Konstitucijos 4 straipsnyje  įtvirtintos Tautos teisės į Aukščiausią suverenią galią praktinį realizavimą.  Tuo tikslu būsimos partijos programoje turi būti aiškiai įvardinti jos atėjimo į valdžią tikslai ir įtvirtintas neišvengiamo tų tikslų realizavimo mechanizmas. Tai leis ateityje apsidrausti nuo  esamos politikų savivalės pasikartojimo. Kaip jau įsitikinome iš šio straipsnio turinio – šiuo metu Tauta neturi ne tik Aukščiausių suverenių galių – bet ir elementariausių žmogaus teisių.

Iš šio straipsnio turinio galime daryti išvadą – kad reali ir ne per daug sudėtinga  išeitis iš esamos padėties yra. Jos realizavimas priklauso tik nuo mūsų pačių – ar mes to tikrai norime…

Atskirame straipsnyje aptarsime  įstatymų  teisinį pagrįstumą ir jų taikymo ribas.

Reklama