Visuotinio išsilavinimo sistemos suteikiamo pasaulio tikrovės pažinimo keliai ir klystkeliai

Šios knygos autorinės teisės priklauso Zenonui Jurgelevičiui

Šios knygos pirmo skyriaus pirmoje dalyje išsiaiškinome – kad dalis politikų ir mokslininkų deklaruojamų „tiesų“ visiškai neatitinka tikrąją pasaulio sandarą.  Šioje dalyje pratęsime aiškinimąsi – kurios iš valdžią turinčių demokratų bei jų globojamų mokslininkų deklaruojamų tiesų yra žinomai neteisingos ir kaip tos neteisingos „tiesos“ mums primetamos? Gerbiamiems skaitytojams primenu, kad tos jų „tiesos“ mums primetamos kaip nenuginčijama tikrovė, mes priverčiami jomis vadovautis savo gyvenimuose ir kad toks dirbtinai pakeistas gyvenimo būdas visiškai neatitinka tikrąją mūsų gyvenimų prasmę.  To neatitikimo pasekmes aiškinsimės vėliau, kuomet nuosekliai plėsdami savo turimą pasaulio tikrovės pažinimą pasieksime atitinkamą žinių lygį. Esantis dabartiniame pažinimo lygyje  (specialiai nepasiruošęs skaitytojas) tas priežastis dar nesupras. Tai jokiu būdu nesupraskite kaip įžeidimą, nes kaltas yra ne piktavalio sukčiaus apgautas žmogus – bet jį apgavęs apgavikas.

Aš esu susidūręs su konkrečiais atvejais – kuomet perskaitę mano parašytą išsamų ir svariai argumentuotą straipsnį  skaitytojai jo nesuprasdavo dėl per didelio jame pateiktos įvairių gyvenimo sričių informacijos kiekio. Atskiri piliečiai yra pareiškę, kad tai ką aš rašau yra tiesiog informacijos kratinys. Negaliu atsistebėti tokių žmonių mąstymu (logikos nebuvimu). Logiškai nuoseklioje faktų sekoje jie mato informacijos kratinį – o šiuolaikiniame moksliniame progrese ir demokratijoje įžiūri su sveiku protu nesipykstantį lygų ir tiesų kelią į kažkokią mistinę „visuotinę gerovę“.  Logikos taikymas pažinimo procese yra ne kas kita – kaip tiriamų faktų ar reiškinių tarpusavio suderinamumo patikrinimas.  Todėl informacijos kratinys yra ne logiškai susistemintoje informacijoje – o ten kur to loginio susisteminimo nėra – t.y., valdžią turinčiųjų mums prievarta primetamose „vertybėse“. Tikiuosi, kad mano oponentai pritars  Cicerono išminčiai, jog: “Prieš pasakydami, kad mes galime tapti laimingi – iš pradžių mes privalome atsakyti  kur yra gamtos esmė ir kas mes tokie“. Dar senovės kinai neabejojo – kad: „tiesa turi vieną veidą – melas be galo daug veidų“. Todėl vadovaudamiesi Cicerono ir senovės kinų išmintimi galime konstatuoti, kad viena iš pagrindinių šiuolaikinės vakarietiškos pasaulėžiūros vertybių – „kiekvieno žmogaus teisė turėti savo nuomonę“ – iš viso yra nelaikytina jokia vertybe. Tokį daugybės „melo veidų mišinį“ (pasaulio sandaros tikrovės neatitinkančių nuomonių mišinį) labiau tiktų palyginti su kažkieno sąmoningai drumsčiamu vandeniu – kuriame (tokiu būdu)  tie kažkas į vandens paviršių priverčia iškilti naivius karosus ir nesunkiai juos pasigauna. Tik mūsų atveju neatlygintinai  „gaudomi“ žmonių darbo vaisiai ir prievarta pakeičiami Dievo ar gamtos skirti žmonių likimai. Ir visa tai daroma „vardan žmonijos pažangos, žmonių laisvės ir jų gerovės“. Tuo pačiu metu  lygiagrečiai vykdomas kitas procesas: absoliutus visų mūsų prigimtinės teisės  turėti TEISINGĄ savo nuomonę realizavimo apribojamas (tikiuosi, jog gerbiami skaitytojai man pritars – kad bet kokios ir teisingos nuomonės turėjimas tai ne vienas ir tas pats). Minėtiems nedoriems tikslams pasiekti pasinaudojama mano jau paminėtu „moksliniu-demokratiniu aptvaru“, visuomenei pateikiamų žinių kiekio ir kokybės ribojimu ir t.t.

Prieš šią esančioje pastraipoje aš pabandžiau atkreipti gerbiamų skaitytojų dėmesį į tai, kad didžiulis  priežasčių ir pasekmių tarpusavio ryšiais susietos informacijos kiekis yra ne mano asmeninis išsigalvojimas – o realiai egzistuojantis mūsų gyvenamo pasaulio sandaros reiškinys.  Aš nei viename savo straipsnyje, nei šioje knygoje neminiu to – ko iš tikro nėra realioje  pasaulio sandaroje. Šiame tekste jau esu  užsiminęs, kad ikidemokratiniame ir ikiprogresiniame laikotarpyje pasaulis buvo suvokiamas kaip vientisas ir vieningas.  Dar Aristotelis savo „Fizikoje“ rašė: „Pažinimas (tame tarpe ir mokslinis) atsiranda tyrinėjimų metu, kuomet išsiaiškinamos ir pažįstamos pirminės priežastys bei elementai“. Jis teigė, kad norint daiktą pažinti yra tyrinėjamos vis smulkesnės (norimo pažinti) daikto sudedamosios  dalys – iki pirminių jį sudarančių elementų. Aristotelis kalbėjo tik apie realiai egzistuojančių daiktų bei reiškinių pažinimą.

Mes jau išsiaiškinome, kad šiuolaikinis pažinimas yra kitoks. Tyrinėjamos tik tos taikomojo pažinimo sritys – kurios žada greitą ir garantuotą pelną. Be to mokslui prilyginami ir tyrinėjami pasaulio tikrovėje iš viso neegzistuojantys (virtualūs) kai kurių žmonijos atstovų lakios fantazijos vaisiai. Todėl šiuolaikinis „mokslinis pažinimas“ vaizdžiai palyginant  primena dirbtinai sukurtą pelkės imitaciją – kurioje žengti galima tik ten – kur leidžia politikai ir jiems tarnaujantys mokslininkai. Žengti į visas kitas pasaulio sandaros dalis mums paprasčiausiai draudžiama. Kad mes nesavivaliautume ir neitume ten kur draudžiama – visa kita  „tarp kojai pastatyti skirtų tvirtų pagrindų“ esanti „šiuolaikinio mokslinio pažinimo pelkės“ teritorija nuo mūsų akių žvilgsnio (teisingo suvokimo) yra  pridengta neperžvelgiamu mokslininkų spėlionių (teorijų ir hipotezių) „šydu“. Kad detaliau suvoktume kaip ir kada ir kokiu tikslu buvo sukurtas toks (anot A. Einšteino)  žinojimo ir neišmanymo mišinys – pasinaudokime švietėjišku mūsų kaimynų įdirbiu.

Šioje vietoje noriu papildomai informuoti tuos gerbiamus skaitytojus – kurie nepaneigiamu mokslinio progreso patvirtinimu laiko technikos bei technologijų pažangą ir ant manęs jau visiškai rimtai pyksta už tokio svaraus  jų teisumo įrodymo nutylėjimą. Aš Juos informuoju, kad daugelis dabartinio mokslo sričių anksčiau buvo paprasčiausiais amatais, kad amatai dažniausiai neturi nieko bendro su mokslu, kad sudėtingas technikos-technologijų žinias išbaigtame pavidale žmonės dažnai gauna iš  dar nenustatytų informacijos šaltinių ir tai reiškia – jog tų sudėtingų daugiakomponenčių techninių sistemų kūrimas negali būti priskiriamas sąmoningai žmogaus veiklai ir t.t. Gerbiamus skaitytojus informuoju, kad apie šiuos bei kitus labai įdomius mūsų gyvenimų reiškinius aš šioje knygoje kalbėsiu šiek tiek vėliau.

Aiškinantis posovietinėje erdvėje esančias ir žmonių gyvenimus apsunkinančias specifines problemas jokiu būdu negalime ignoruoti kaimynų iš Rusijos nuveiktus darbus. Jie, kaip ir mes – yra priverstinio „civilizavimo“ aukos. Rusijos „civilizavimas“ prasidėjo žymiai anksčiau, Rusija už Lietuvą yra didesnė gyventojų skaičiumi – todėl organizuotos išeities iš melo „civilizacijos“ paieškos joje prasidėjo pirmiau nei Lietuvoje. Tai, kad mes gyvename totalaus melo pasaulyje – aš asmeniškai pastebėjau dar paauglystėje. Todėl man suprantamos Rusijos švietėjų paskatos ir jų siekiai.

Ieškodami išeities iš esamos padėties Rusijos  intelektualai sukūrė nauja pasaulėžiūros sistemą. Ją pavadino: „Концепция Общественной Безопасности“ (КОБ) –  lietuviškai: “Visuomenės saugumo koncepcija“  (VSK). Lygindamas kuklų savo asmeninį tiesos ieškojimą – ir gausius kolektyvinius rusų Tautos švietėjų išeities iš sovietizmo ieškojimo įdirbius aš atkreipiau dėmesį į tai – kad Rusijos intelektualų įdirbis kuriant VSK pirmiausiai yra pritaikytas pačiai Rusijai gelbėti. Tačiau daugelis pasaulio politikų naudojamų žmonijos valdymo svertų  – tokių kaip netiesioginio poveikio visuomenei technologijos – yra vienodai taikomos visoms pasaulio tautoms. Todėl VSK kūrėjų surinkta ir susisteminta detali informacija apie politikų praktiškai vartojamus žmonių valdymo būdus mums yra ne mažiau aktuali kaip mūsų kaimynams Rusijoje.

Šioje vietoje būtina dar kartą pabrėžti – kad kasdieniniame gyvenime daugelis iš mūsų į tokio valdymo buvimą iš viso neatsižvelgia – ir todėl tampa bejėgėmis politikų vykdomos savivalės aukomis. Pasaulio tikrovės sąlygas neatitinkančias žmonių „pasaulėžiūras“ valdantieji  suformuoja dirbtinai ir sąmoningai.  Tai pasiekiama minėtų „gudrių“ valdymo technologijų, kryptingai orientuoto „visuotinio išsilavinimo“, ekonomikos reguliavimo ir nuolat mus supančios  tariamai “įvairiaveidės“ (tačiau  išsamiau aiškinantis neabejotinai viena kryptimi orientuotos) propagandos bendro nuolatinio poveikio dėka. Todėl detaliau aiškinantis žmonių pasaulėžiūrų suformavimą nulemiančius faktorius – ši VSK kūrėjų paviešinta informacija kiekvienam Lietuvos piliečiui yra ne tik neabejotinai naudinga – bet ir gyvybiškai būtina.

VSK kūrėjai  aiškina – kad yra galimos bent dvi žmonių pasaulėžiūros (iš senovės Kinijos istorijos žinoma trečioji žmonijos pasaulėžiūra – kuomet didžiulės imperijos visuomenė ilgą laiką sėkmingai gyveno pagal būrimus iš vėžlių šarvų). Vėliau – tarp  šioje knygoje surinktų ir susistemintų žmonijos gyvenimo faktų – mes kartu pabandysime atrasti  dar vieną gerai užmirštą (ar bent nutylimą), senąją daugelio pasaulio tautų pasaulėžiūrą.

VSK kūrėjai teigia, kad žmonių pasaulėžiūra gali būti dvejopa: „kaleidoskopinė“ arba „mozaikinė“. Kaleidoskopinė pasaulėžiūra – tai kasdieninė vakarietiško bei sovietinio  tipų politizuota pasaulėžiūra. Jos diegėjai nemokšišką „valdžią turinčiųjų“ (nuolat valdžią uzurpavusių „politikų“)  vadovavimą ir net atvirus jų padarytus (ar daromus) nusikaltimus – aiškina kaip evoliucionuojančios žmonijos padarytas klaidas. Tai be galo patogus visuomenės „smegenų plovimo“ būdas. Jis leidžia „nepastebėti“ atviras politikų kriminalines veikas ir jiems (už tas veikas) išvengti asmeninės baudžiamosios atsakomybės.  Prisiminkime dažną tų „politikų“ atvirą pasityčiojimą iš savo rinkėjų: „Ką išsirinkote, tą ir turite. Kokie rinkėjai – tokie ir jų (pačių) išsirinkti atstovai“. Šioje vietoje mes ponams politikams privalome užduoti du esminius  kausimus:  „kas patiems ponams politikams trukdo tapti dorais ir pareigingais savo rinkėjų atstovas?“ ir: “kodėl pasivadinusiems politikais valstybės piliečiams negalioja (visiems valstybės piliečiams be jokios išimties vienodai taikytina, įstatymuose numatyta) teisinė atsakomybė prieš visuomenę?“ Papildomai galime paklausti: „ar toks teisinės atsakomybės panaikinimas atskiriems asmenims nereiškia, kad tie atskiri asmenys kitų valstybės piliečių atžvilgiu įgyja išskirtines, valstybės sukūrimo tikslams akivaizdžiai prieštaraujančias privilegijas“? Nesupratusiems paaiškinu išsamiau. Pagal J. Locke susistemintus civilizuotos teisės pagrindus – valstybė kuriama, kad ji negalinčius apsiginti asmeniškai savo piliečius apgintų nuo išorės ir vidaus prievartos taikymo. Mūsų aptariamu atveju – vidaus prievartos taikytojai pasivadina „politikais“ ir valstybės  „įstatymais įteisina“ savo „teisę“ į  prievartos vykdymą likusios visuomenės dalies atžvilgiu. Tai būtų juokinga – jei nebūtų kraupu…  Aiškinant paprastai – kaleidoskopinė pasaulėžiūra yra tapati to paties pavadinimo vaikiško žaisliuko sukuriamiems vaizdams – po kiekvieno pasukimo vis naujas, nieko bendro su ankstesniuoju neturintis vaizdas. Jis skirtas vengiantiems savarankiškai mąstyti „eiliniams piliečiams“ mulkinti. Patys „valdžią turintieji“ puikiai suvokia – kad jie patys yra tas naiviems ir patikliems piliečiams skirtus „vaizdelius“ kuriantis „valdžios kaleidoskopo mechanizmas“. Esant visuotinai priimtai kaleidoskopinei pasaulėžiūrai – naiviems ir patikliems piliečiams tenka „valdžios kaleidoskopo“ sukurti „vaizdeliai“ – o „valdžią turintiems“ atitenka  valdžia ir naivių bei patiklių piliečių darbu sukurtos materialinės vertybės. Tai, kas senovėje buvo įvardijama kaip vergovė – dabar naiviai bei patikliai plačiajai visuomenei pateikiama kaip neabejotina pažanga. Įdomiausia yra tai – kad daug kas tuo tiki!

Kita VSK kūrėjų aptarta pasaulėžiūros rūšis yra pavadinta „mozaikine“. Jei demokratinėje  kaleidoskopinėje pasaulėžiūroje (kaip ir to paties pavadinimo vaikiškame žaisle) vaizdo turinį sukuriančių elementų padėtis gali laisvai ir neprognozuojamai keistis – tai mačiusieji mozaiką supranta, kad (taip pat kaip ir kaleidoskope iš atskirų detalių sudėliotoje)  mozaikoje jos detalės savo padėtį viena kitos atžvilgiu niekuomet nekeičia (aš šių abiejų pasaulėžiūrų egzistavimo faktą išsiaiškinau dar sovietmečiu, aiškindamasis filosofo A. Šopenhauerio samprotavimus apie specialistus ir diletantus).

Dar  visiškai nesenai (prieš 2-3 šimtus metų), realiu „mozaikine“ įvardintos  žmonių pasaulėžiūros pavyzdžiu buvo pasaulyje visuotinai priimta „ikicivilizacinė“ ir „ikiprogresinė“ teisė. Tos teisės pagrindu buvo visos pasaulio žmonijos pačiu brangiausiu – bandymų ir klydimų metodu išsiaiškinta fundamentali tiesa, kad: „įstatymai naujai neišradinėjami“.  Tuomet žmonės puikiai suvokė kad melas ir vagystės bet kada ir bet kur (ir visiems žmonėms be jokios išimties)  atneša vien žalą.  Visuotinai priimtų teisės pagrindų nekintamumas  visuomenę patikimai saugojo nuo atskirų savanaudžių siekių pasisavinti svetimo darbo vaisius ir tokiu būdu lengvai prasigyventi.   Kažkas istorijos eigoje turėjo įdėti daug pastangų ir panaudoti labai daug prievartos – kad kiekvienam žmogui akivaizdžios tiesos būtų paneigtos, ištrintos iš žmonių sąmonių ir pakeistos grupės žmonių vykdomos savivalės pripažinimu.

Dabar ponai demokratai savo konkrečiais darbais mums aiškina, kad fundamentali tiesa apie įstatymų nekintamumą iš viso neegzistuoja. Šiuolaikinis mokslas tokius žmogaus teisingo elgesio pagrindus kaip moralę ir sąžinę moksliškai  nepatvirtina. Toks valdžią turinčių elgesys yra akivaizdus įrodymas – kad tarpusavyje susieta bendrais siekiais grupė asmenų kažkokiu būdu uzurpavo kiekvieno iš mūsų teisę ir pareigą į teisingos nuomonės turėjimą (tuo pačiu ir į teisingo gyvenimo būdo pasirinkimą). Apie kokias žmogaus teises jie kalba – jei mums neleidžia turėti savo TEISINGĄ visiems pasaulio žmonėms bendrų vertybių suvokimą?

Šioje vietoje privalau pastebėti, kad šiuolaikiniame  pasaulyje iš viso nėra vieningo ir aiškaus  „mokslu“ įvardijamo žmonijos gyvenimo reiškinio supratimo. Tai reiškia, kad viska žinančių „mokslu“ pasivadinęs  mūsų gyvenimų reguliuotojas – pats save nesugeba aiškiai ir kiekvienam suprantamai apibudinti. Absoliutų visos pasaulio žmonijos protingumą uzurpavęs „mokslo dievas“ – nesugeba aiškiai ir suprantamai pasakyti kas toks  jis yra ir kokias funkcijas atlieka.

Jeigu tikėti šiuolaikiniais mokslininkais – tai aukščiausia žmonijos išmintimi yra tai, kad neišmanėlių minia savo  balsavimu patvirtintų bet kokia kaina siekiančių valdyti kitus asmenų (ar asmenų grupių) teisę į (jų siekiamą) valdymą. Tai reiškia – kad šiuolaikiniai politizuoti mokslininkai aukščiausiu žmonijos proto pasiekimu pripažįsta valstybės sukūrimo tikslus visiškai paneigiančius politikų siekius.

Nesupratusiems paaiškinu išsamiau. Valstybės teisinė teorija valstybės sukūrimą aiškina  kaip tam tikroje teritorijoje gyvenančių piliečių susitarimu sukuriamą „įrankį“ – kuris sukuriamas kad (to „įrankio“ pagalba) nuo vidaus ir išorės prievartos taikymo apsisaugoti bet kurį tos sukurtos valstybės pilietį. Ponai demokratai mums aiškina – kad jie siekia daugumos piliečių „visuotinės gerovės“. Tuo jie pagrindžia balsų dauguma pagrįstų demokratinių sprendimų „teisėtumą“. Tačiau kiekvienam pastabesniam žmogui akivaizdu – kad demokratinis daugumos „visuotinės gerovės“ siekimas įteisina tos daugumos prievartą mažumai. Iš posovietinės Lietuvos kasdienybės žinome – kad kuomet daugiau kaip pusė rinkėjų savo protestą išreiškia demokratinių balsavimų ignoravimu (neina į savivaliaujančių demokratų įgaliojimų tęsti savivalę patvirtinimo farsą) – „demokratiniai rikimai“ vis tiek įvyksta. Kadangi valstybės sukūrimo tikslas yra teisingumo užtikrinimas kiekvienam valstybės piliečiui – tai reiškia kad ponai demokratai ir jų globojami mokslininkai net nesiruošia tą teisingumą užtikrinti ir tuo būdų įgyvendinti valstybės sukūrimo tikslą. Jų prievarta diegiama demokratija neturi teisinei valstybei būtino bendro visų valstybės piliečių tikslo – bet turi valstybės sukūrimui diametraliai prieštaringų, neteisingų ir todėl neprotingų veikų įteisinimo mechanizmą. Be to šioje knygoje mes jau išsiaiškinome – jog tam kad tiesa būtų tiesa – jokios palaikančiųjų asmenų balsų daugumos iš viso nereikia. Tai reiškia – kad po jų įvairiaveide demokratų demagogija (daugeliu melo veidų) yra slepiami kitokie, valstybių sukūrimui priešingi tikslai. Gal kaip tik todėl įvairiaspalviams demokratams jų demokratijos visuomet yra svarbesnės už jų tėvynę? Toliau – dar įdomiau: kadangi teisingumo ir protingumo kriterijai teisės teorijoje tarpusavyje yra neatsiejami – tai ar sąmoningai neigiantys teisingumą ponai demokratai ir jų išlaikomi mokslininkai tikrai yra homo sapiens (protaujančių žmonių) biologinės rūšies atstovai? Ar jų savanaudiškas gudrumas yra tapatus žmogaus protingumui?  Dar H. Fordas (tėvas) taikliai pastebėjo – kad: „Klausimas “kas taps viršininku?“ yra panašus į klausimą “kas kvartete dainuos tenoru?“ Žinoma, tas, kuris gali dainuoti tenoru“. Tačiau ponai demokratai ir jų globojami mokslininkai „dainuoja ne tai ką sugeba“ – o tai ką jiems liepia jų pačių kaprizai.  Ir tokie žmonės „žino“ kas yra progresas ir kuris žmonijos gyvenimo būdas veda į tą progresą..

Visas atskirų žmonių ar jų grupių dirbtinai sukurtas blogis mums pateikiamas paslėptas po būsimo gėrio skraiste. Sutikite – kad tokio pozityvaus mokslino progreso produkto – kaip visuotinis išsilavinimas kritika  iš pirmo žvilgsnio primena šventvagystę. Tačiau taip yra tik tuomet – kai mes vadovaujamės ne protu bet jausmais. Kuomet vadovaujamės protu ir visas aplinkybes visapusiškai (objektyviai) įvertiname – tuomet pastebime, kad tas „visuotinis išsilavinimas“ iš mūsų atima bendražmogiškas vertybes ir mus pačius suniveliuoja tam tikrame, gan žemame pasaulio tikrovės pažinimo lygyje. Tai patvirtina faktas, kad  valdžią turintieji naudoja sąvoką: „minios psichologija“. Tas faktas   įrodo, kad visuotinio išsilavinimo sistema ruošia ne intelektualias asmenybes – bet gyvus valdžią turinčiųjų masinio manipuliavimo objektus.  Visiškai blogai yra tai – kad dalis visuotinio išsilavinimo mums įskiepijamų „žinių“ – yra žinomai neteisingos.  Apie tai kalbėsime III pirmojo skyriaus dalyje.

Laukite tęsinio

Reklama