Kaip susikalbėti visiško nesusikalbėjimo pasaulyje?

Šios knygos autorinės teisės priklauso Zenonui Jurgelevičiui

Mes gyvename tokiame pasaulyje, kuriame viena ir tą pačia kalba kalbantys žmonės vienas kitą nesupranta ir todėl tarpusavyje nesusikalba. Todėl prieš keletą metų sugalvojęs parašyti šią knygą – aš aiškiai suvokiau galimą savo ir dalies gerbiamų skaitytojų  tarpusavio nesusikalbėjimo problemą. Dėl to šios knygos pirmąjį skyrių aš paskyriau galimo tarpusavio nesusikalbėjimo problemos išsprendimui.

Norime mes to ar nenorime – bet visi  gyvename geriausiame iš geriausių – nugalėjusios demokratijos ir mokslinio progreso pasaulyje. Dėl mūsų gyvenamo pasaulio mokslinio progreso  niekam nekyla net mažiausių abejonių. Todėl mokslinio progreso teorijos tikrumą mes net nebandome aiškintis (ir patikrinti). Didžioji visuomenės dalis  mokslinį progresą šiandieną  jau nelaiko teorija ir priima kaip nenuginčijamą faktą. Bet koks „šių laikų eretiko“ bandymas abejoti moksliniu progresu – būtų baisesnis už uolaus religijos išpažintojo viešą abejojimą dievo buvimu. Oponentai nedelsdami pateiktų nenuginčijamus savo teisumo įrodymus: „kaip gali abejoti moksliniu progresu – kuomet pats naudojiesi technikos ir technologijų pasiekimais? Naudojimosi faktai neabejotinai įrodo – kad mokslinis progresas yra pasaulio tikrovė“. Todėl abejonių moksliniu progresu paviešinimą – visuomenė suprastų kaip to abejojančio asmens vykdomą,  viešą savo pasaulio tikrovės nesuvokimo demonstravimą. Mūsų laikų visuomenės daugumai mokslinis progresas yra  neabejotina dogma, o kai kuriems net visa nauja religija.

Kaip pirmą nedrąsų kontrargumentą oponentams norėčiau konstatuoti faktą – kad pasinėrę į visišką materializmą ir visuotinės materialinės gerovės paieškas šiuolaikinio mokslinio progreso šalininkai tiek savo teoriniuose išvedžiojimuose – tiek savo  praktinėje veikloje visiškai pamiršta, kad visuomenė susideda iš atskirų žmonių-asmenybių. Žmonių visuomenė nėra ir negali būti valdžią turinčiųjų pagal jų turimą grožio supratimą nuolat kerpama „žmoniškąja veja“. Todėl siekdamas nuo mokslinio progreso šalininkų apginti savo ir kiekvieno kito žmogaus (net ir pačių mokslinio progreso šalininkų) teisę būti nepakartojama asmenybe – aš esu priverstas aiškintis  mokslinio progreso idėjos įgyvendinimo pretekstu vykdomo žmonijos gyvenimo reguliavimo pagrįstumą ir prasmingumą.

Iš pirmo žvilgsnio pagrindine mokslinio progreso varomąja jėga yra tik šiuolaikinis mokslas. Įsigilinus į problemos turinį paaiškėja, kad esamoje gyvenimo tikrovėje „pirmuoju smuiku groja“ ne mokslas – bet taip vadinama politika. Šiuolaikinis mokslas iš esmės skiriasi nuo ankstesnio primityvaus ir kiekvienam visuomenės nariui prieinamo pasaulio pažinimo. Šiuolaikinis valdžios struktūrų pareigūnų įteisintas ir finansuojamas mokslas iš viso nepripažįsta jokio mėgėjiškumo (diletantizmo).  Šiuolaikinio mokslo mokslininkai vieningai pripažįsta – o politikai pagal tai atitinkamai elgiasi – kad atskiras žmogus iš viso yra  nepajėgus suvokti pasaulio tikrovę. Prie atskiro žmogaus nesugebėjimo suvokti pasaulį pridedami tam tikros piliečių grupės deklaruojami norai apginti žmonių teises… ir  šio nesudėtingo iškalbos meno demonstravimo pasėkoje mes turime mokslinį  demokratinės visuomenės valdymo sistemos pagrindimą. Ponų demokratų vadovaujami mes nuolat entuziastingai ruošiamės gerai ir laimingai gyventi … bet tik neapibrėžtoje ateityje.

Toks siekiančių visiškai skirtingų tikslų visuomenės grupių – valdžios ir mokslininkų (žinių siekėjų) bendradarbiavimas yra labai įdomus. Nesupratusiems paaiškinu išsamiau:  patys politikai nesidrovėdami viešai pripažįsta, kad politika yra nešvarus užsiėmimas. Mokslininkai (bent teoriškai) siekia pilno pažinimo – t.y., visų neaiškumų-nešvarumų,  tarpe ir politinių, pašalinimo. Todėl net  turinčiam pačius geriausius ketinimus pašaliniam stebėtojui sunku įžiūrėti tai – kas gali pozityviai susieti tokias visiškas priešingybes.

Dėl mūsų turimų žinių stokos  šiame mūsų istorinio aiškinimosi etape politikus ir mokslininkus jungiančių sąsajų klausimas yra neaiškus. Todėl atsakymo į jį paiešką palieku ateičiai. Toliau kalbėsiu ne apie politikų ir mokslininkų bendradarbiavimo priežastis – bet apie jų bendradarbiavimo faktus.

Politikams pritariant šiuolaikiniai mokslininkai  šiuolaikinį  mokslą suskirstė į daugybę atskirų mokslo šakų (atskirų mokslininkų tiriamų pažinimo sričių). Kadangi apmokėti  visų (be jokios išimties) pasaulio sandaros sričių tyrinėjimą valstybėms lėšų neužtenka – todėl šiuolaikinis mokslas tyrinėja tik atskiras pasaulio sandaros sritis. Ne paslaptis, kad dažniausiai tyrinėja tas taikomąsias mokslo sritis – kurių pagrindu netrukus galima vystyti gamybą ir gauti pelną. Toks fragmentinis pasaulio tikrovės pažinimas yra nepilnas ir nevientisas.  Tačiau politikams ir mokslininkams tai visiškai netrukdo uzurpuoti absoliučiai visą pasaulio sandaros pažinimą.   Tuo būdu iki mokslinio progreso buvęs kiekvieno žmogaus neatsiejama savybe vieningo ir logiškai vientiso pasaulio pažinimas (ir teisė į tą pažinimą) – dabar tapo atskirų žmonių manipuliavimo objektu. Tai reiškia, kad kažkas uzurpavo visų žmonių teisę spręsti  kas yra pažinimas – o kas prieštarauja pažinimui, koks žmogaus elgesys yra protingas – o koks elgesys yra neprotingas (tuo pačiu ir neteisingas). Žmonių gyvenamas pasaulis iš esmės pasikeitė ir tikrai ne į gerąją pusę…

Panagrinėkime dirbtinio pasaulio pažinimo suskaidymo pasekmes. Kad gerbiami skaitytojai aiškiau suvoktų pagrindinę mano pasakojimo giją – aš atkreipiu jų dėmesį į tai, kad žmonės juos supančią  aplinką stebėti ir suvokti gali dvejopai.

Pirmą ir beveik visuotinai priimtą aplinkos stebėjimo būdą aš pavadinčiau  aktyvaus vykstančių įvykių dalyvio pozicija. Tai dažniausiai jausmais pagrįstas, daug energijos reikalaujantis ir  neleidžiantis ramiai bei protingai įvertinti visą vykstančių įvykių visumą aplinkos stebėjimo-suvokimo ir gyvenimo būdas (nes net pačius geriausius jausmus gali sužadinti neteisingai suprastos visiškai tuos jausmus neatitinkančios priežastys).

Antrą gyvenamos aplinkos stebėjimo būdą aš pavadinčiau neutralaus stebėtojo vertinimu. Tai neleidžiančio sau beprasmiškai švaistytis jausmais, sąmoningai saugančio save ir savo artimuosius nuo pražūtingų nuolatinio streso pasekmių piliečio pozicija. Toks pilietis vykstančius įvykius stebi tarsi iš šalies, juos teisingai vertina ir visuomet atvirai reiškia savo svariai argumentuotą nuomonę. Maždaug prieš tūkstantį metų toks žmogaus mąstymas  buvo vadinamas dialektiniu. Tuomet pasaulio pažinimas dar nebuvo suskaidytas į atskiras sritis, o tuometinė dialektika buvo visuotinai priimtas daiktų bei reiškinių esmės pažinimo ir tiesos apgynimo menas.

Pabandykime visi kartu pasinaudoti antruoju vykstančių įvykių vertinimo metodu ir įvertinti posovietinėje Lietuvoje bei visame pasaulyje  vykstančius (tiek kiek jie betarpiškai įtakoja Lietuvos žmonių gyvenimus) įvykius. Mes jau išsiaiškinome, kad kiekviena iš dirbtinai suskaidyto dabartinio mokslinio  pasaulio pažinimo sričių  turi valdžios pripažįstamus mokslinius autoritetus (siauros specializacijos specialistus). Todėl pabandęs suabejoti šiuolaikiniu moksliniu progresu – pirmuoju (iš mano įvardintų) aplinkos stebėjimo ir suvokimo būdų besinaudojantis  žmogus  pasijunta esąs  iš visų pusių (iš visų mokslinio pasaulio pažinimo sričių) apsuptas savotiška mokslinių autoritetų siena. Suprastintai bet vaizdžiai tai galima įsivaizduoti kaip tą abejojantį žmogų ribotoje erdvėje  uždarančią, vientisą (atskiram žmogui neįveikiamų) vienas prie kito prigludusių rąstų stačiatvorę. Tie „rąstai“ neturi ribų nei įkasimo į žemę gyliu – nei savo aukščiu. Todėl žmogus jaučiasi menkas ir pasimetęs. Jeigu Jūs, gerbiami šių eilučių skaitytojai suprasite, kad iš atskirų mokslo šakų autoritetų „suręstas“ aklinas ir neįveikiamas „aptvaras“ pirmiausiai riboja ne mūsų judėjimo – bet mūsų protavimo laisvę – tuomet Jūs aiškiai suvoksite pačią giliausią mokslinio progreso esmę.

Kad Jūsų susidarytas vaizdas būtų išbaigtas ir visa apimantis – nepamirškite kad už Jūsų protus  įkalinančio „mokslinio aptvaro“ dar yra valdžią turinčių demokratų – bei tų demokratų   paskirtų ir valdomų vykdomosios valdžios, teisininkų bei jėgos struktūrų „aptvarai“. Taip pat nedera pamiršti ir neįvertinti aplink minėtas pagrindines valdžios struktūras parazituojantį  didžiulį biurokratų „taborą“.  Jei jums užteko kantrybės tai perskaityti – tai Jūs jau įsivaizduojate (vėl vaizdžiai tariant)  „mokslinės-demokratinės virtuvės puodą – kuriame mes visi esame verdami“. Tačiau tas įsivaizdavimas dar nereiškia, kad Jūs aiškiai žinote „kodėl, kaip ir su kuo valdžią turintieji ir jų parankiniai  mus tame puode verda“. Todėl gerbiamus skaitytojus  kviečiu  skaityti šios knygos tęsinį.

Šioje teksto vietoje yra būtinas trumpas papildomas mano paties siekių išaiškinimas. Kai kurie skaitytojai mano jau išsakytas (ir tas kurias dar išsakysiu) mintis gali palaikyti kažkokio išsišokėlio nusišnekėjimu – arba, kaip atskiri asmenys jas „įvertina“ – „pūtimu prieš neįveikiamą vėją“ ar beprasmiška „kova su vėjo malūnais“. Taip galvojančius asmenis aš esu priverstas  paklausti: koks skaičius kvalifikuotų vertintojų turi pritarti – kad tikrai egzistuojantis pasaulio sandaros faktas taptų politikų ir mokslininkų pripažintu pasaulio sandaros faktu?  Visuotinai žinome kad tai – ką šiuolaikinis mokslas (mokslininkai) nepatvirtino – laikoma iš viso neegzistuojančiu. Tai labai primena pasaulinės literatūros klasikų kūrinių turinį.  Herberto Velso apsakyme „Neregių šalis“ aprašyti neprieinamo kalnų slėnio gyventojai-neregiai buvo įsitikinę, kad žmogus regėti negali, kad dangaus skliaute jokios saulės nėra ir kad panašios nesąmonės yra tik jas išsakančio žmogaus sveikatos sutrikimo požymis. Šiek tiek paskubėjus būtų galima konstatuoti – kad teisus buvo atsitiktinai į neregių šalį patekęs regintis žmogus. Tačiau tai nebūtų pilna tiesa, nes kuomet dėl savo neprotingos veiklos pasekmių žmonės iš kurios nors pasaulio dalies – pavyzdžiui iš Černobilio zonos pasitraukia – pasaulis puikiausiai egzistuoja ir be žmonių. Iš išsakyto galime daryti mūsų tolesniam pasaulio ir jo istorijos pažinimui būtiną fundamentalią (nepaneigiamą) išvadą, kad: žmonija yra tik nedidelė ir ne pati pagrindinė pasaulio sandaros dalis. Priešinga šiai – oponentų nuomonė – yra tik nepamatuota pačių žmonių puikybė. Nesupratusiems paaiškinu vaizdžiai ir suprantamai: net jeigu pati aukščiausia mokslinių ir politinių autoritetų taryba teigs, kad supuvusi bulvė yra puikus sveikas apelsinas – minėta supuvusi bulvė tuo puikiu ir sveiku apelsinu niekuomet netaps. Tikiuosi, kad man pavyko trumpai ir pakankamai vaizdžiai išaiškinti esminius skirtumus tarp  pasaulio tikrovės realybės ir su tą tikrove prasilenkiančių kolektyvinių žmonių sprendimų sukurtos „realybės“.  Sunku suvokti ką tie bandantys paneigti pasaulio sandaros nulemtą tikrovę asmenys bando apgauti: Dievą, gamtą ar patys save? Pasaulio tikrovę neigiantys atskirų žmonių norai primena pernelyg išlepintų vaikų kaprizus, yra niekuo nepagrįsti ir (todėl) paprasčiausiai neprotingi. Nepriklausomai nuo kieno nors palaikymo ar nepalaikymo šioje knygoje mano įvardijami pasaulio sandaros faktai dėl jų atitikimo pasaulio sandaros tikrovei  yra teisingi (taip senovėje ir buvo – iki senąją gerąją dialektiką naujieji „išminčiai“ neatpažįstamai neiškraipė).

Užbėgdamas į priekį konstatuoju, kad prasmingu yra tik kiekvieno žmogaus turimas teisingas pasaulio tikrovės suvokimas ir individualus (to) žmogaus gyvenimas pagal tą teisingą pasaulio sandaros suvokimą.  Tik toks gyvenimo būdas padeda išvengti dabar visuomenę draskančių prieštaravimų – kuomet žodžiais deklaruojami  moralaus elgesio principai o mokslinio progreso ir demokratijos šalininkai ne tik leidžia  – bet ir gyvenimo praktikoje „įstatymais įteisina“ neišmanymo pirmenybę prieš žinojimą (amoralų elgesį). Iš išsakyto aš darau argumentuotą išvadą, kad: atskirų žmonių neišmanymą prilyginti „nenugalimam vėjui“ ar „vėjo malūnams“ tikrai nedėtų. Toks elgesys reikštų vieno neišmanymo „paaiškinimą“ kitu neišmanymu… Taip pat nederėtų pasitikėti akivaizdžių savanaudžių  melu.

Po trumpo mano siekiamų tikslų išaiškinimo tęsiu išsamų visų mūsų gyvenimus niekais paverčiančių problemų aiškinimąsi. Gerbiamiems skaitytojams primenu, kad mes aiškinamės  dirbtinai į atskiras dalis suskaldytą – todėl logiškai nevientisą  (nenuoseklų) ir  realią pasaulio sandaros tikrovę neatitinkantį šiuolaikinį mokslinį pažinimą. Išsamiau išsiaiškinkime tokio „pažinimo“ atsiradimo priežastis.  Tas priežastis beveik neįmanoma teisingai suvokti – jeigu neatkreipti dėmesį į tai – kad skirtingi mokslininkai-specialistai skirtingai aiškina tas pačias  dirbtinai suskaldyto šiuolaikinio mokslinio pažinimo sritis. Jie tai vadina skirtingomis mokslinio pažinimo mokyklomis. Svarbiausia tokiame moksliniame  „pažinime“  yra tai, kad nežiūrint skirtingo vieno ir to paties reiškinio aiškinimo  tuos aiškintojus į vieną visumą sieja jų išskirtinė padėtis visuomenėje – priklausymas mokslininkų kastai. Ar teisingai ar neteisingai  šiuolaikiniai mokslininkai beaiškintų pasaulio tikrovę –  valdžią turintieji jiems vis tiek suteikia išskirtinę  teisę į pasaulio tikrovės pažinimą ir nepriklausomai nuo (jų) atliekamo darbo kokybės (jiems) moka solidžius atlyginimus.

Analogiška padėtis yra ir su valdžią turinčiais demokratais. Yra įvairiai demokratiją suvokiantys ir praktiškai taikantys demokratai – tačiau nepriklausomai nuo jų demokratinių idėjų pasitvirtinimo ar nepatvirtinimo visuomenės gyvenimo  praktikoje – jie visi priklauso turinčių teisę valdyti kitus žmones asmenų kastai ir sau pasiskiria solidžius atlyginimus.

Iš išsakyto jau galime daryti išvadą – kad kaip kažkada „visi keliai vedė į Romą“ – taip dabar visas mokslinis pasaulio pažinimas veda į valdžios siekimą ir įtvirtinimą.  Išvadą, kad einantiems tuo valdžios siekimo keliu asmenims žmogaus moralė bei sąžinė yra tik tuščios deklaracijos, kurios skirtos  naiviems ir patikliems piliečiams apgaudinėti. Abejojantiems šiuo mano teiginiu primenu – kad beveik prieš 2000 metų sukurtame Naujajame Testamente yra įrašyta neabejotina tiesa, kad „netikrus pranašus pažinsite iš jų darbų“. Belieka tik apgailestauti, kad šiuolaikinė mokslinio progreso epochos visuomenė tokių fundamentalių tiesų jau nebesuvokia. Todėl kartu su Albertu Einšteinu belieka stebėtis: „Kas galėjo pagalvoti, kad mes tiek daug žinosime ir tiek mažai suvoksime“.

Jeigu su savo pateiktais argumentais kažkiek nuvyliau mitiniu žmonijos progresu tikinčius šių eilučių skaitytojus – tai mane guodžia tai, kad aš ne pirmas taip pasielgiau. Knygos: „Parkinsono dėsniai“ įžangoje jos autorius labai vaizdžiai išaiškina mokslinio-demokratinio visuomenės valdymo  esmę:

„Paaugliams, mokytojams ir pagalbinių mokomųjų priemonių valstybinių įstaigų istorijai ir politikai mokytis autoriams atrodo, kad pasaulis yra sąlyginai protingas. Jie galvoja, kad žmonės savo atstovus laisvai išsirenka iš tų, kuriais ypač pasitiki. Jie mano, kad patys protingiausi ir dalykiškiausi iš tų išrinktųjų tampa ministrais. Jie įsivaizduoja, kad akcininkų laisvai išrinkti pramonės valdytojai dalykinę atsakomybę patiki pasižymėjusiems kukliose pareigose. Visa tai patvirtinama, arba leidžiama tyliai suprasti (kad taip yra) daugelyje knygų. Tiems, kurie nors truputį susipažinę su dalykiniu pasauliu – tokios prielaidos yra paprasčiausiai juokingos. Iškilių išminčių aukštoji taryba egzistuoja tik mokytojo smegenyse ir todėl retkarčiais yra naudinga priminti tiesą“. Gerbiamiems skaitytojams primenu, kad „Parkinsono dėsniuose“ yra išsamiai aprašytos  kandidatų į atsakingas valstybines pareigas praktinio atrinkimo metodikos, biurokratinio aparato didėjimo dėsniai ir kitos įdomybės. Kadangi tai yra visiems laisvai  prieinama informacija – tai šioje knygoje aš ją  nekartosiu.

Atkreipiu gerbiamų skaitytojų dėmesį į tai, kad net perskaitę garsiuosius „Parkinsono dėsnius“ – posovietinės Lietuvos politinėje, mokslinėje, teisinėje ir kitokiose erdvėse jie vis tiek pilnai nesiorientuos – nes ta knyga skirta siekiantiems pažinti iš pirmo žvilgsnio nematomas  Didžiosios Britanijos gyvenimo paslaptis.  Aš visiškai neneigiu, kad daugelis iš misterio Parkinsono pastebėjimų sutinkami ir posovietinės Lietuvos gyvenime – tačiau posovietinėje erdvėje yra ir specifinių ypatumų – apie kuriuos misterio Parkinsono tėvynėje niekas ir niekada net nepagalvojo. Kad tiksliai apibudinti tuos posovietinės erdvės ypatumus – aš pasinaudosiu šiuolaikinių  rusų Tautos švietėjų įdirbiu.

Laukite tęsinio…

Reklama