(Šis straipsnis buvo išspautas laikraštyje “Karštas komentaras“ 2009 vasario 20 – kovo 6 Nr.4(92) 18-19 psl.)

Šio straipsnio autorius nuo 1992 m. aktyviai dirbo ir tebedirba įvairiose posovietinės Lietuvos žmogaus teisių gynimo organizacijose. Keliose, tariamai žmogaus teises ginančiose visuomeninėse  organizacijose (Lietuvos žemės savininkų sąjungoje, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijoje) – tų organizacijų vadovai šio straipsnio autoriui sąmoningai  trukdė ginti „valdžią turinčiųjų“ grubiai pažeidinėjamas teisėtų žemės savininkų nuosavybės teises…  Todėl šio straipsnio autorius yra išsamiai ir visapusiškai susipažinęs su posovietinėje Lietuvoje esančia „teisine“ situacija bei jos atsiradimo priežastimis ir tikisi, kad ir Jums, gerbiami skaitytojai – taip pat  bus įdomu susipažinti su šia informacija. Sena kaip pats pasaulis išmintis moko kad: norint gydyti ligą – pirmiausiai ją reikia teisingai diagnozuoti. Teisingumo užtikrinimo progresas yra  galimas tik žinant konkrečias blogio priežastis. Gerbiamus skaitytojus kviečiu kartu išsiaiškinti posovietinėje Lietuvoje klestinčio blogio priežastis ir pasinaudojant savo konstitucine teise dalyvauti valstybė valdyme –  to blogio atsisakyti.

Pagrindine priežastimi – kuri posovietinėje Lietuvoje užkirto kelią teisinės valstybės sukūrimui – aš įvardinu melagingais pagrindais priimtus piliečių „nuosavybės teisių atkūrimo“ ir „žemės reformos“ įstatymus (bei jų vykdymą). Posovietinio piliečių „nuosavybės teisių atkūrimo“ ir „žemės reformos“  įstatymų autoriai bei vykdytojai šias savo veikas bando pagrįsti  galiojančios LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies teisinė nuostata, kad: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”.

Kad mes kažką galėtume savarankiškai įvertinti – turime turėti teisingus to objekto vertinimo kriterijus. Vertindami valstybės „politikos“ dalimi paverstus visų mūsų  gyvenimus – pirmiausiai privalome išsiaiškinti: kas yra valstybė ir kokias funkcijas privalo  atlikti jos pareigūnai – bei išsiaiškinti: kas yra „bendra tautos gerovė”?

Aiškindamiesi šią problemą – remsimės visuotinai  pripažintų autoritetų nuomone. Tarptautinės Teisės ir atskirų demokratinių valstybių teisės pagrindai yra pagrindžiami 1632–1704 m. gyvenusio anglų teisininko ir filosofo J. Locke darbuose apibendrinta žmonijos patirtimi. Štai kaip jis aiškina –  kas yra valstybė:

J. Locke konstatuoja, kad valstybė nekuriama tuščioje vietoje, nesant žmonių, jų apgyvendintos teritorijos, kalbos, kuria tie žmonės kalba, jų darbu sukurtų materialinių vertybių ir jų pripažintų moralinių bei teisinių nuostatų. J. Locke aiškina, kad valstybė – tai visuomeninis piliečių susitarimas, skirtas tvarkos organizavimui bei natūralios teisės (kai teisingumą vykdo pats nukentėjusysis) neapibrėžtumų likvidavimui. Jų pakeitimu aiškiais ir visiems vienodais įstatymais bei valstybės pareigūnų bešališkumu. Įkurtoje valstybėje aukščiausioji valdžia priklauso įstatymui, kuriam pavaldi vykdomoji valdžia, o liaudis yra įstatymų leidėja ir tik vėliau tų įstatymų vykdytoja. J. Locke valstybę prilygina globai, kuri pirmiausiai skirta ginti globojamojo interesus ir neskirta globotojų interesų įgyvendinimui (neskirta valdžios atstovų interesų įgyvendinimui – Z.J.). Todėl globėjo vaidmenį atliekantys liaudies išsirinkti atstovai pirmiausia turi pareigas ir tik vėliau teises. Juos išrinkusi liaudis turi teisę bet kada šiuos patikėtinius atšaukti – jei (liaudies nuomone) jie netinkamai atlieka savo pareigas ir pakeisti naujais, tinkamesniais patikėtiniais. J. Locke įrodo, kad sukūrus valstybę piliečių nuosavybės teises užtikrinantys įstatymai naujai neišradinėjami, nes pagrindinis valstybės sukūrimo tikslas ir yra jos piliečių gyvybių, sveikatos bei pagrindinių teisių ir laisvių apsauga. J. Locke taip pagrindžia nuosavybės teisę: „kadangi kiekvienas asmuo yra savo paties nuosavybė, tai ir jo darbo vaisiai yra jo nuosavybė” (ar už tų darbo vaisių piniginę išraišką įsigytas kilnojamas bei nekilnojamas turtas – Z.J.) J. Locke teigia, kad: „Darbas sukuria nuosavybę bei nustato šios nuosavybės vertę”. Jis pabrėžia: „Kadangi nuosavybės apsauga yra pirminis ir pagrindinis tikslas dėl kurio kuriama valstybė, tai valstybės pareigūnai neturi teisės iš nieko prieš jo valią atimti jam priklausančią nuosavybę”.

Lietuvos Valstybės sukūrimo tikslai teisiškai įtvirtinti 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame  Lietuvos Respublikos piliečių referendume visuotiniu LR piliečių valios išreiškimu priimtoje Lietuvos valstybės Konstitucijoje. Šios Konstitucijos imperatyvios teisinės normos visiškai atitinka Tarptautinės Teisės normas. LR Konstitucijos 2 straipsnio teisinės nuostatos, kad  „Lietuvos valstybę kuria Tauta” ir „Suverenitetas priklauso Tautai” yra pilnai tapačios J. Locke teisės pagrindams – kad valstybėje aukščiausią teisinę galią turi valstybę sukūrusios Tautos priimami sprendimai. Jeigu posovietinėje Lietuvoje valdininkai nevykdo įstatyminį piliečių teisių užtikrinimą – tai šio reiškinio priežastys yra ne imperatyvių (kiekvienam LR piliečiui privalomų  vykdyti) įstatymų teisinių normų stygiuje – bet atvirame „valdžią turinčiųjų“ nesiskaityme  tiek su LR galiojančiomis Tarptautinės teisės normomis, tiek su Konstitucijoje įtvirtinta LR piliečių valia.  Čia išsakytos informacijos pagrindu galime konstatuoti faktą, kad posovietinėje Lietuvoje „valdžią turinčiųjų“ visuomenei  peršamas požiūris: jog į valdžią išrinktas pilietis gali save sutapatinti su valstybe ir  nebaudžiamumu bei neatsakingumu už savo neteisėtas veikas prilygti pačiam ponui Dievui – yra visiškas teisinis absurdas. Tokių išskirtinių privilegijų įgijimas yra neįmanomas – grubiai nepažeidžiant imperatyviose LR Konstitucijos ir Tarptautinės teisės teisės normose įtvirtintą visų LR piliečių  lygybę prieš įstatymą.

 Norint išsiaiškinti, kas tai yra „bendra Tautos gerovė”, būtina susipažinti su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, kurių statusą nustato LR Konstitucijos 18 straipsnio nuostata: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, o 20 straipsnio 1 dalis konstatuoja, kad „Žmogaus laisvė neliečiama”. LR Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies nuostata teigia, kad: „Žmogaus orumą gina įstatymas”. Tai atitinka pagrindines (šiame straipsnyje mano jau įvardintas) Tarptautinės Teisės nuostatas, kuriose nustatyta, kad bendra tos ar kitos tautos gerovė užtikrinama apginant kiekvieno tos tautos piliečio prigimtines žmogaus teises ir lygiateisiškumą.

Pats išsireiškimas „bendra Tautos gerovė” yra nekonkretus, todėl juo galima sujungti visiškas priešingybes ir jas pateikti visuomenei, pavadinant „bendra Tautos gerove”. Tai prieštarauja ne tik logikai, bet ir sveikam protui. Todėl toks daugiaprasmis išsireiškimas teisiškai yra beprasmis ir nieko nereiškiantis. Be to išsireiškimas „bendra Tautos gerovė” niekaip nesusijęs su teisiniu terminu „nuosavybė” ir todėl šis išsireiškimas jokiu būdu nereiškia „duoti” arba „atimti” konkretų nekilnojamąjį turtą. Pasaulinėje teisės praktikoje – specifinis apribojimas ar nuostata turi didesnę juridinę galią už bendras frazes. Todėl negali būti priimti tokiomis bendromis, juridiškai nieko nereiškiančiomis frazėmis paremti LR įstatymai ar LR Konstitucinio Teismo nutarimai, kurie savo teisine esme prieštarauja galiojančios LR Konstitucijos specifiniams teisiniams apribojimams ar nuostatoms, o jų priėmimo atveju jie yra teisiškai niekiniai ir todėl nevykdytini ( žr.: šias galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos imperatyvias teisines normas: 3 straipsnis: “Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių”; 4 straipsnis: “Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai …”; 5 straipsnis: „Valdžios galias riboja Konstitucija“ ir „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“; 6 straipsnis: “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas” ir “Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija” ir 7 straipsnis: “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”. Todėl akivaizdu, kad LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies teisinė nuostata, kad: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei” sukuria galiojančios LR Konstitucijos teisinės prasmės vidinį prieštaravimą – kurį realizuodami  savo savanaudiškus tikslus išnaudoja grupė teise piktnaudžiaujančių asmenų.

 Posovietinė žemės reforma nuo prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje bei Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje   vykdytų žemės reformų  skiriasi tuo, kad  posovietinės žemės reformos vykdymą reglamentuojančiuose LR įstatymuose nenumatyta teisėtam žemės savininkui palikti minimalią žemės normą – kad šis iš savo darbo (nuosavame ūkyje) galėtų prasimaitinti pats ir pamaitinti savo vaikus. Aštuoniolika metų trunkančios posovietinės žemės reformos Lietuvoje vykdymo metu norintiems atgauti savąją žemę teisėtiems žemės savininkams taikoma prievarta: jeigu pilietis nesutinka savo žemę palikti žemės reformos vykdytojų disponavimui – tai žemė jam išvis „negrąžinama“. Ar aštuoniolika metų trunkantį  teisėtų žemės savininkų ir jų vaikų marinimą badu (tokiu būdu prievartaujant, kad šie „savanoriškai“ atsisakytų savo žemės) galima įvardinti “žemės reforma”  – spręskite Jūs patys…

Posovietinės žemės reformos  šalininkai nurodo dar vieną posovietinės žemės reformos vykdymo priežastį – jie teigia, kad vykdant šią reformą yra vykdomas socialinis teisingumas. Mes jau išsiaiškinome, kad LR piliečių nuosavybės tesės į jų iki 1940 m. birželio 15 d. (nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) nuosavybės teisėmis valdytas žemės valdas niekuomet juridiškai pagrįstai nebuvo nutrūkę. Tai reiškia, kad nereikalingas ir posovietinis „teisingumo vykdymas“ – šioms (niekuomet juridiškai nenutrūkusioms) nuosavybės teisėms „atstatyti“. Posovietinės žemės reformos sumanytojai ir vykdytojai išsigalvoja nesamą piliečių nuosavybės teisių „nutrūkimą“ ir joms „atkurti“ taiko ne įprastinį – civilinės teisės normomis reglamentuojamą teisingumą – bet “socialinį teisingumą”. Šią teisingumo rūšį posovietinės žemės reformos sumanytojai ir vykdytojai supranta  kaip žemės atėmimą iš teisėtų savininkų ir nuosavybės teisių į tą žemę įforminimą Lietuvos valstybės vardu naujam, žemės reformos vykdytojų parinktam “žemės savininkui”. Papildomai pabrėžiu: posovietinės žemės reformos vykdymo metu žemė praktiškai skiriama  tik žemės reformos vykdytojų  nuožiūra, jų pasirinktiems asmenims. Jokios LR piliečių lygybės prieš posovietinę žemės reformą reglamentuojančius LR “specialiuosius” įstatymus nėra. Ši “teisingumo” rūšis mūsų naiviai ir patikliai visuomenei pristatoma kaip neabejotinai pozityvi pažanga, atsirandanti ir pasireiškianti kaip posovietinės žemės reformos vykdymo pasekmė. Išsiaiškinkime: ar toks “socialinis teisingumas” mus gali nuvesti į visuotinį gerbūvį?

Suprantamiausiai  “socialinio teisingumo” prasmę yra išaiškinęs austrų kilmės 1974 m.  Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje Friedrich August von Hayek. Savo veikaluose jis argumentuotai išaiškina, kad socialinis teisingumas yra tik priemonė įsigyti tai – ką asmuo pats negali įsigyti – nepažeisdamas formalaus (įprastinio) teisingumo. Asmens ar asmenų grupės vykdomas socialinio teisingumo siekimas – tai reikalavimas sau neuždirbtų (veltui gaunamų) gėrybių, t. y. – reikalavimas sau išskirtinių privilegijų. Tačiau šiame pasaulyje yra tik vienas būdas gėrybėms atsirasti – jas kažkas turi sukurti savo darbu.  Toks reiškinys, kaip svetimo darbo vaisių   pasisavinimas žmonijos istorijoje yra žinomas nuo seno – tačiau jis niekuomet nebuvo prilyginamas teisingumui – ir visuomet buvo laikomas teisingumo priešingybe.

F. A. Hayek‘as savo knygoje: „Kelias į vergovę” aiškina, kad teisinės valstybės įstatymai yra formalūs ir beveidžiai t.y. kraštutinai bendri – neišskiriantys jokių konkrečių piliečių ar jų grupių interesų. Tokių įstatymų pavyzdžiu jis laiko kelių eismo taisykles: visi vienodai gali važiuoti kur nori – bet tik tų taisyklių apibrėžtose ribose.

Valstybėje, kurios valdžios institucijų pareigūnai vykdo ekonomikos reguliavimą, tokios piliečių lygybės prieš įstatymą nėra. Lyginant su kelių eismo taisyklėmis tokios valstybės įstatymai ir poįstatyminiai aktai skir­tingoms lygiateisių piliečių grupėms („vienodo tipo transporto priemonėms“) nurodo skirtingus tų grupių privalomo judėjimo kryptis. Tai reiškia, kad save valstybei prilyginančių ekonomikos planuotojų ir reguliuotojų priimtas sprendimas atskiroms piliečių grupėms suteikia išskirtines privilegijas kitų piliečių atžvilgiu, pats sprendimas priimamas ne Tautos, bet sąlyginai nedidelės valdžią turinčių piliečių grupės. Jis yra tik tos piliečių grupės nuomonė – kurią šie piliečiai paverčia įstatymų sudėtine dalimi. Tokią valdžią turinčiųjų savavališkai sau prisiskirtą privilegiją F. A. Hayek‘as įvardina prievarta ir paaiškina, kad prievartos taikymas pakeičia valdžią turinčiųjų statusą, nes toks valdymo būdas nei savo esme, nei pavadinimu neturi nieko bendro su demokratija. F. A. Hayek‘o nuomone tai neišvengiamai veda į totalitarizmą. Posovietinėje Lietuvoje esančios  teisinė betvarkės priežastimi yra tai – kad dalis sovietinio laikotarpio specialistų nesugeba atsisakyti jiems įdiegto totalitarinio mastymo bei tuo mastymu pagrįsto gyvenimo būdo.

Išsiaiškinome, kad:  tariamas piliečių „nuosavybės teisių atkūrimas“ – kuomet žemės valdos negrąžinimas teisėtam jos savininkui pagrindžiamas „nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu“ ir  „valdžią turinčiųjų“ vykdomas, socialiniu „teisingumu“ pagrįstas piliečių nuosavybės  teisių prievartinis perskirstymas (sklypų individualioms statyboms ar 2-3 ha skyrimas „naujam savininkui“ kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančioje žemėje) – yra visiškai neteisėti. Neišsiaiškintu liko tik  „žemės paėmimo valstybės reikmėms“ teisėtumas. Kad gerbiamiems skaitytojams nekiltų jokių abejonių dėl šios, posovietinėje Lietuvoje vykdomos prievartinės „žemės reformos“ sudėtinės dalies vykdymo teisėtumo – kviečiu Jus  susipažinti su neutralaus teisės eksperto nuomone. 1994 m., Lietuvos Teisininkų Draugija parengė ir 2000 egz. tiražu išleido knygą: „Lietuvos Respublikos Konstitucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga“. Šioje nedidelėje knygoje skaitytojai supažindinami su tarptautinių konferencijų medžiaga.  Antrosios šios knygos dalies II-me skyriuje – yra paskelbtas teisėjos iš Jungtinių Amerikos Valstijų,  Patricijos M. Wald,  tarptautinėje konferencijoje skaitytas pranešimo: „Turto konfiskavimas pagal Baudžiamąjį Procesą Lietuvoje“ tekstas. Tame pranešime yra teisiškai analizuojama ir tarpusavyje palyginama JAV ir Lietuvos Respublikos Konstitucijose  įtvirtinta (konstitucinė) piliečių nuosavybės teisių apsauga (citatos pradžia):

„4. KAIP INTERPRETUOJAMAS KONFISKAVIMAS, JEIGU NĖRA ĮSTATYMO.

Federaliniai teismai paprastai anuliuoja konfiskavimą, kuris atliktas ne pagal įstatymą. Atrodo akivaizdu, kad toks konfiskavimas yra “nepagristas turto areštas“, kurį draudžia ketvirtoji pataisa, lygiai kaip ir turto nusavinimą be teismo, kas pažeistų penktąją pataisą. Lietuvos Konstitucijos nuostata. kad turtas yra “neliečiamas“, atrodo, dar labiau užkirstų kelią konfiskavimui, negu ketvirtosios pataisos nuostata dėl “nepagrįsto“ turto arešto.

Išimtis, kuri neturi būti pagrįsta įstatymu, yra nusikalstamų veiksmų rezultatai, tokie, kaip pavogtas turtas ar kontrabanda. Tai yra todėl, kad ketvirtoji pataisa gina nuo nepagrįstos kratos ar turto arešto, o paprastai jeigu valdžia konfiskuoja turtą, kurį asmuo neturi teisės turėti, arba kuris yra ne jo, tai nėra laikoma “nepagrįstu“. (Tačiau, su keliomis išimtimis, ketvirtoji pataisa reikalauja, kad prieš uždedant areštą tariamai pavogtam turtui, teismo vykdytojai turi gauti leidimą, pagrįstą įtariama priežastimi).

 Kai dėl penktosios pataisos reikalavimo, kad tai būtų atlikta pagal atitinkamą procesą, kadangi asmuo neturi aiškaus turtinio intereso“ neteisėtai įsigytoms prekėms, jam negalima taikyti jokio proceso, prieš tai neatėmus iš jo tų prekių. To negalima pasakyti apie teisėtai įsigytą turtą. Nesant aiškaus įstatymo, valdžia paprastai negali uždėti arešto teisėtai įsigytam ir teisėtai turimam turtui, kaip namas ar automobilis, vien todėl kad jis buvo panaudotas neteisėtai veiklai.  Abi Konstitucijos suteikia bent teorinę galimybę valdžiai uždėti areštą turtui, kuris buvo panaudotas nusikalstamiems tikslams, bet tik kompensuojant už jį savininkui. Taigi pagal Lietuvos Konstituciją, valdžia galėtų užginčyti, kad “visuomenės poreikiai“ pateisina arešto uždėjimą turtui, kad būtu sustabdyta nusikalstama veikla, kurios tikslu tas turtas buvo naudojamas. Pavyzdžiui, jeigu ūkyje buvo auginama marichuana, valdžia galėtų uždėti areštą ūkiui, remdamasi visuomenės poreikiu sustabdyti tokią veiklą. Tačiau kadangi uždėti areštą turtui galima tiktai įstatymų nustatyta tvarka, valdžia turėtų turėti kažkokį įstatymą, kuris apibrėžtų kada ir kaip galima tam turtui uždėti areštą. Atitinkama kompensacija tikriausiai būtų apskaičiuojama pagal tuos tikslus, kuriems tas turtas bus panaudotas. Verta pažymėti, kad, pagal JAV Konstitucijos penktosios pataisos Takings Clausc (nusavinimo straipsnį), “visuomenės poreikiai“ apibrėžiami   kaip apimantys tam tikrus ribotus privačios nuosavybės atvejus. Jeigu nuosavybė rimtai panaudojama blogiems tikslams, valstybė gali, pavyzdžiui, “paimti“ žemę ar pastatus iš savininkų ir perduoti juos kitiems savininkams. Tokiu atveju, žinoma, reikia sumokėti atitinkamą kompensaciją (citatos pabaiga).

Susipažinę su teisėjos iš JAV teisės išaiškinimu – mes išsiaiškinome: tai, kas JAV teisėje yra nusikaltusiam piliečiui pagal įstatymą teismo skiriama bausmė – posovietinės Lietuvos „teisėje“ (priklausomai nuo situacijos) yra  vadinama „socialiniu teisingumu“ ar „valstybės reikmėmis“. Akivaizdu, kad toks posovietinis lietuviškas  „teisingumas“ su tikrąja teise ir tikruoju teisingumu neturi nieko bendro ir yra tik „valdžią turinčiųjų“ prieš savo Tautą vykdomų neteisėtų veikų ideologinis pateisinimas. Kadangi tą  pateisinimą sugalvojo patys tų neteisėtų veikų vykdytojai – tai jo vertė yra niekinė. Tokiu atveju tiek neteisėtų veikų buvimas (tiek jų nebuvimas),   bei atsakomybė už tas veikas – turi būti nustatomi pagal LR galiojančias Tarptautinės teisės normas.

Iš gerb. skaitytojų dėmesiui pateiktos informacijos galima tik viena išvada:

1. tariamas piliečių „nuosavybės teisių atkūrimas“ – kuomet žemės valdos negrąžinimas teisėtam jos savininkui pagrindžiamas „nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu“ ,

2. „valdžią turinčiųjų“ vykdomas, socialiniu „teisingumu“ pagrįstas piliečių nuosavybės  teisių prievartinis perskirstymas (sklypų individualioms statyboms ar 2-3 ha skyrimas „naujam savininkui“ kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančioje žemėje)  ir

3. posovietinis „žemės paėmimas valstybės reikmėms“ – yra visiškai neteisėti. 

Zenonas Jurgelevičius

LŽTC narys

Reklama