2012 m. vasaris 14 d. elektroniniu paštu aš išsiunčiau šį laišką:

„Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdybos pirmininkui,
ponui  Jonui Burokui

Gerbiamas pone Jonai,

prašau Jus LLKS internetinėje svetainėje  patalpinti Lietuvos žmonėms itin aktualų straipsnį – apie dalies komunistų ir KGB’istų posovietinėje Lietuvoje organizuotą bei įgyvendinamą teisėtų žemės savininkų paveldimų žemės valdų išgrobstymą. Šio straipsnio paviešinimas doriems politikams (kurie nepagrįstai pasitiki kelių “specialistų“ skleidžiama neteisinga informacija) padės suvokti tikrąją teisinę situaciją ir nutraukti pasaulio istorijoje neturintį pavyzdžio  teisėtų žemės savininkų nekilnojamojo turto išgrobstymą.

Tas išgrobstymas mums visiems  labai skaudžiai atsiliepia ir kitose gyvenimo srityse – pvz., tuo, kad parduotuvėse beveik neįmanoma nusipirkti ekologiškai švarių maisto produktų, kad posovietinėje Lietuvoje yra daug bedarbių, kad labai brangūs maisto produktai – dėl to labai daug žmonių gyvena pusiau badaudami ir t.t.

Mano straipsniyje, paryškintu šriftu parašytos  pastabos  vietoje yra būtina patalpinti 1940 m., “Vyriausybės žinių“ originalias nuotraukas. Toks oficialaus dokumento paviešinimas padėtų paneigti Lietuvos priešų melą apie 1940 m., tariamai buvusį piliečių žemės valdų suvalstybinimą ir būtinumą posovietiniame laikotarpyje visuotinai  “teisiškai atkūrinėti“ jų nuosavybės teises – kurio  metu jos ir yra „teisiškai“ nutraukiamos (ne 1940 m., – bet dabar, posovietiniame laikotarpyje).

Platesnę informaciją šiuo klausimu Jūs galite rasti mano asmeninėje internetinėje svetainėje: https://zmogausteiseslietuvoje.wordpress.com

Mano straipsnio tekstas ir 2-jų 1940m., “Vyriausybės žinių“ puslapių paveikslėliai yra prie šio laiško prisegtuose papildomuose failuose.

Jei tai Jums nesudarys sunkumų – prašau patvirtinti šio laiško gavimą.

Pagarbiai, Zenonas Jurgelevičius.
LŽTC narys“ (laiško pabaiga“.


Prie  laiško pridėjau šį straipsnio tekstą:

TEISINIS LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ ATKŪRIMAS – AR DIDYSIS POSOVIETINIS  LIKIMU LAUŽYTOJŲ BIZNIS?

Pirmą kartą su itin neaiškiomis Lietuvos piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių  teisinio atkūrimo problemomis Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos“  nariai turėjo galimybę supažinti 2008 metais – kuomet 11 (169) “Varpo“ numeryje buvo išspausdintas mano straipsnis: “Istorinių faktų patvirtinimas“. Tame straipsnyje aš pacitavau trijų asmeniškai nesuinteresuotų iškreipti tiesą autoritetingų asmenų išsakytą informaciją apie tai, kad 1940 metais sovietinės kariuomenės okupuotoje Lietuvoje jokios visuotinės ir vienalaikės piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų nacionalizacijos (teisinio Lietuvos valstybės piliečių nuosavybės teisių nutraukimo)  iš viso nebuvo. Tai reiškia, kad visuotinė ir vienalaikė Lietuvos teisėtų žemės savininkų turto nacionalizacija (teisinis piliečių nuosavybės teisių nutraukimas) istoriškai iš viso neegzistavo. Todėl nėra jokios priežasties teisiškai naikinti to istoriškai neegzistavusio įvykio „teisines“ pasekmes. Tačiau tos neegzistuojančios „pasekmės“ posovietinėje Lietuvoje yra „teisiškai naikinamos“ ir to „naikinimo“ pasekme yra tai, kad jau 21 metai iš  dešimčių ar net šimtų tūkstančių teisėtų žemės savininkų šeimų prievarta atimamas jų šeimų prasimaitinimui gyvybiškai būtinas paveldimos žemės minimumas. Tokiu būdu valdžią turinčiųjų vykdomo prievartos bei melo taikymo dėka didelė Tautos dalis yra paverčiama „nesugebančiais savarankiškai pragyventi“  ir todėl reikalingais nuolatinio valdžią turinčiųjų „rūpinimosi“ nepilnaverčiais individais. Siekiant apginti tų begėdiškai apiplėšinėjamų žmonių teisę patiems prasimaitinti iš savo darbo ir gyventi savąjį – pilnavertį gyvenimą yra būtina  teisiškai argumentuotai  įrodyti, kad toks mažažemių šeimų apiplėšinėjimas yra ne tik neteisėtas bet ir nusikalstamas. Prieš pat 2011 metų pabaigą man pavyko  surasti posovietinės Lietuvos valdžią turinčiųjų melą, kad: „1940 metais sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo visuotinė ir vienalaikė piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų nacionalizacija (teisinis tų piliečių nuosavybės teisių nutraukimas)“ paneigiantį rašytinį  įrodymą. Tas itin svarus rašytinis įrodymas yra ne kas kita – kaip 1940-08-01 “Vyriausybės žiniose“ Nr.721 išspausdintas pirminis, oficialus 1940-07-22  deklaracijos tekstas:

1940-07-22 LIAUDIES SEIMO DEKLARACIJA
Puslapiai:

3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

Tikiuosi, kad gerbiami skaitytojai patys įsitikino, kad 1940-08-01 “Vyriausybės žiniose“ Nr.721 paskelbtame oficialiame dokumente apie jokią visuotinę ir vienalaikę piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų nacionalizaciją net neužsimenama. Šioje vietoje dera prisiminti, kad tuo laikotarpiu buvo priimti kiti teisės aktai – kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai buvo kalbama apie nacionalizaciją. Tai reiškia, kad jeigu okupacinė valdžia 1940 metais būtų norėjusi nacionalizuoti Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdomas žemės valdas – ji būtų aiškiai ir nedviprasmiškai apie tai informavusi visuomenę. Mūsų tiriamu atveju – sovietinė valdžia iki 30 ha ploto (tokių buvo virš 72 %) Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytas žemės valdas ne tik nenacionalizavo – bet įstatymiškai paliko amžinam žemės savininkų šeimų naudojimui (citatos pradžia):

„Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, viršijantį šią normą, paverčia valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.
Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o taip pat ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams ir valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolchozų organizavimą bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams“ (citatos pabaiga).

Svetimos žemės grobstytojai posovietiniame laikotarpyje jau ne pirmą kartą aiškina, kad: „visos tautos nuosavybė yra valstybės nuosavybė“. Tuo jie bando įrodyti, kad sutinkamai su imperatyviomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 str. teisinėmis normomis  Tautos išsirinkti patikėtiniai (t.y., tam tikru laikotarpiu valdžią turintys asmenys) – o ne juos išrinkusi ir įpareigojusi atlikti tam  tikrus darbus Tauta  turi teisę į suverenitetą. Tokiu būdu valdžią turintieji akiplėšiškai pažeidinėja pagrindines imperatyvias galiojančios LR Konstitucijos 2 str. teisines normas.
Kadangi, kaip jau minėjau, posovietinės Lietuvos istorijoje toks nuosavybės teisių aiškinimasis yra jau ne pirmas – tai mes galime susipažinti su analogiško (tapataus) pirmojo aiškinimosi rezultatais ir juos taikyti kaip teisinį atitikmenį. Gerbiamus skaitytojus kviečiu susipažinti su pirmojo posovietinių žemėtvarkininkų  bandymo visą Lietuos žemę paskelbti valstybės – t.y., valdžia piktnaudžiaujančių biurokratų – valdoma nuosavybe, rezultatais.

1990-03-11 atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę beveik visi LR AT deputatai aiškino, kad: „jie pasisako už savininkų teises, tačiau AT yra kolektyvinė institucija ir kiti jų kolegos priėmė blogus įstatymus ir kad tuose įstatymuose visa žemė yra ne atskirų piliečių – bet valstybės nuosavybe“. 1994 m. sausio 12 d. laikraščio „Tiesa“ Nr. 4 (15265) 5 psl. išspausdintame savo straipsnyje tuometinis LR Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento direktorius P. Aleknavičius aiškino: „Laikinojo Pagrindinio įstatymo (1990 m. kovo 11 d.) 45 straipsnyje nustatyta, kad žemė yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, o 46 straipsnyje – kad valstybė savo nuosavybę gali įstatymų nustatyta tvarka atlyginamai arba neatlyginamai perduoti jos piliečiams. Tai sudarė prielaidas priimti įstatymus, kurie numatytų atlikti žemės reformą…“

Tai, kad ponas P. Aleknavičius neteisingai aiškino LR Laikinąjį Pagrindinį įstatymą – 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime išaiškino LR Konstitucinis Teismas:
„… Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Šio įstatymo 44 straipsnio pirmoje dalyje buvo nustatyta: „Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė“. Ši nuostata svarbi pirmiausia tuo, kad vėl buvo įtvirtintas privatinės nuosavybės instituto atstatymas, t.y. faktiškai buvo pripažintas jo tęstinumas iš Lietuvos valstybės konstitucijų. Antra, buvo išvardintos trys mūsų valstybėje tuo metu buvusios pripažintos nuosavybės formos. Trečia, visos trys įteisintos nuosavybės formos buvo sujungtos bendra sąvoka „Lietuvos Respublikos nuosavybė“. Todėl nėra pagrįsti argumentai, kuriais remiantis tapatinamos sąvokos „Lietuvos Respublikos nuosavybė“ ir „valstybinė nuosavybė“, nes tai yra bendrystės santykis su jos dalimi. Taigi, Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio pirmosios dalies norma, jog „žemė, jos gelmės, vidaus teritoriniai vandenys, miškai, jos gelmės, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra Lietuvos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė“ nereiškė, kad šie nuosavybės objektai buvo išimtinė valstybinė nuosavybė. Pažymėtina, kad Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme tik žemės gelmės buvo paskelbtos esančios išimtine valstybės nuosavybe“ (citatos pabaiga).

Šis Konstitucinio teismo nutarimas įsigaliojo, įgijo visiems be išimties privalomo vykdyti teisinio akto galią – tačiau specialieji teisėtų žemės savininkų apiplėšimui skirti „įstatymai“ liko galioti. Tebegalioja ir akiplėšiškas dabar valdžią turinčių ponų bei ponių melas – kad: „okupacinė valdžia 1940 metais įvykdė visuotinę ir vienalaikę Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų nacionalizaciją“.

Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje nuosavybės teisė buvo suprantama, kaip „įstatymų nustatyta tvarka įgyta teisė, nepriklausomai nuo pašalinio asmens, turėti, naudoti ir rikiuoti turtą“. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000 m. vasario 14 d. civilinės bylos Nr. 3K-3-173 nutartyje išaiškinta, kad šiandienine terminologija „rikiavimas“ atitinka disponavimo turtu teisę. Posovietinėje Lietuvoje (žr.: Civilinio Kodekso 4.37 straipsnio 1 d.) nuosavybės teisė suprantama kaip „…teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų Ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti“ – todėl 1994-05-27 LR Konstitucinio Teismo išaiškinimas mums taip ir neišaiškina kas yra juridinis ir faktinis žemės savininkas posovietinėje Lietuvoje. Pagal LR Konstitucinio Teismo išaiškinimą juridiniais nekilnojamojo turto savininkais lyg ir yra iki 1940 m. birželio 15 d. įvykusios nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos tą turtą nuosavybės teise valdę teisėti žemės savininkai, nes: „…okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė“. Tačiau tuo pat metu LR Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad : „Todėl tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“. Šis, aukščiausiame teisminiame lygmenyje sukurtas dviprasmiškumas įrodo, kad posovietinėje Lietuvoje piliečių nekilnojamojo turto priklausomybės nuosavybės teise klausimas oficialiai, LR vardu, iki šio momento yra neišspręstas. Tai, kartu su politikų melu apie 1940 metais tariamai buvusią piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų  nacionalizaciją – sukuria sąlygas tariamai teisinei situacijai – kuomet piliečių nekilnojamojo turto savininku realiai yra, nes  tuo turtu faktiškai disponuoja – save valstybei prilyginanti posovietinės LR valdininkija. Toks posovietinis „teisingumas“ yra ne kas kita – kaip akiplėšiškas visuomenės apgaudinėjimas  ir pokario metais sovietinės nomenklatūros prieš kitaminčius  vykdyto ekonominio susidorojimo pratęsimas dabar, Nepriklausomoje Lietuvoje ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės vardu.

Akivaizdu, kad esant tokiai situacijai žmonės priverčiami netekti ne tik jų šeimų prasimaitinimui (išlikimui) gyvybiškai būtino paveldimos žemės plotelio – bet ir tikėjimo nepriklausomos Lietuvos valstybės teisingumu. Vyresnio amžiaus žmonės niekaip nepajėgia suprasti – kodėl Laisvoje ir Nepriklausomoje Lietuvos Valstybėje atvirai pratęsiami pokario metais vykdyti totalitarinio režimo nusikaltimai. Toks valdžią turinčiųjų elgesys yra ne kas kita – kaip visiškas Lietuvos Respublikos piliečių likimų laužymas. Tokiu būdu posovietinėje Lietuvoje valdžią turinčiųjų dirbtinai sukurta „teisinė“ sveiko proto (teisinių, tarpusavyje neatsiejamų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų) naikinimo atmosfera bei praktinis šio absurdo įgyvendinimas ir nulemia didžiulę LR piliečių emigraciją, pastovų LR pirmavimą pasaulyje pagal savižudybių skaičių bei nusikalstamumo augimą. Net stalininis režimas nebuvo toks žiaurus ir 1940 m., sovietinės žemės reformos vykdymo metu, teisėtų žemės savininkų ir jų šeimų prasimaitinimui palikdavo būtiną žemės minimumą. Dabar dažni atvejai – kuomet atimama visa žemė (net po prieškarinėje Lietuvoje pastatytomis sodybomis). Kodėl posovietinės Lietuvos ponai demokratai ir ponios demokratės yra tokie žiaurūs – tai jau atskiro straipsnio tema.

Baigdamas straipsnį turiu prisipažinti, kad taiklų pastebėjimą apie likimų laužytojų biznį sugalvojau ne aš. Pirmi jį panaudojo „Lietuvos Ryto“ žurnalistai, jų straipsniuose apie sovietinio KGB darbuotojų įkurtą „Status“ firmą ir jos (dabar jau mirusį) įkūrėją bei vadovą.  Gerbiamiems skaitytojams bus įdomu sužinoti – kad ši firma dar 1992 metais kai kuriems Lietuvos žemės savininkų sąjungos aktyvistams statė jų privačius namus. Gal dėl to LŽSS ir jai giminingos „gynėjiškos visuomeninės organizacijos“ gynė  ne teisingumą – o reikalavo ir tebereikalauja „teisiškai atkurti“ niekuomet teisiškai nenutrūkusias daugumos teisėtų žemės savininkų nuosavybės teises. Vienos iš LŽSS aktyvisčių už šios informacijos paviešinimą man pareikštas grasinimas fiziniu susidorojimu – dar tebegalioja (straipsnio pabaiga).


Aš tikėjausi, kad šio straipsnio išspausdinimas bus nedidelė mano ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos dovana vasario 16-osios proga tiems teisėtiems žemės savininkams – kuriuos posovietinė valdžia begėdiškai apiplėšė be jokio teisinio pagrindo atimdama jų paveldimas žemės valdas. Tačiau gerą nuotaiką atkuriančios dovanos nebuvo – nes LLKS internetinėje svetainėje mano straipsnį nepaskelbė – ir kiek suprantu … ir ateityje nepaskelbs.

Kuomet paskambinau LLKS valdybos pirmininkui asmeniškai – šis mane apkaltino, kad aš remiuosi sovietinio laikotarpio dokumentais. Man teko atsakyti klausimu į klausymą: ar 1940-07-22 dienos LRSR Liaudies seimo deklaracijoje įžiūrėdama tai – ko jos tekste iš viso nėra ir pripažindama tai istoriniu faktu – posovietinės Lietuvos valdžia nepripažįsta ir nevykdo sovietinius teisės aktus?  Kaip kitaip paaiškinti posovietinį teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą „teisinį atkūrinėjimą“ – jei ne minėtos deklaracijos (kaip teisės akto) galiojimu posovietinėje Lietuvoje? Kadangi posovietinėje Lietuvoje galioja ir posovietiniame laikotarpyje valdžią turinčiųjų įvykdytas tos deklaracijos teisinės paskirties aiškinimo suklastojimas – tai ponus patriotus iš LLKS  belieka paklausti: ponai posovietiniai patriotai – ar dar ilgai nutylėsite teisėtų žemės savininkų (kaip visuomenės grupės) genocido požymius turinčias, akivaizdžiai neteisėtas valdžią turinčiųjų veikas? Sovietmečiu toks nutylėjimas būtų  buvęs įvertintas kaip nusikaltimo slėpimas (su atitinkamomis teisinėmis pasekmėmis).

Reklama