Savo straipsnyje: „NESUSIPRATIMAI SU LIETUVOS PATRIOTAIS (I dalis)“ aš bandžiau atkreipti Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos vadovų dėmesį į tai, kad posovietinėje Lietuvoje yra suklastotos „piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą teisinio atkūrimo“ įstatymų priėmimo teisinės priežastys ir šie įstatymai naudojami ne teisiniam nuosavybės teisių atkūrimui – bet tų teisių „teisiniam“ nutraukimui dabar, posovietiniame laikotarpyje. Pateikiau svarius teisinius argumentus, kurie nenuginčijamai įrodo teisinį mano nuomonės pagrįstumą. LLKS valdybos pirmininkas ponas Jonas Burokas pasipiktino – kad aš kaip teisinį įrodymą pateikiu 1940-08-01 “Vyriausybės žiniose“ Nr.721 paskelbtos sovietinės 1940-07-22 „Liaudies seimo“ Deklaracijos tekstą. Atseit aš pripažįstu galiojančiais neteisėtus okupacinio režimo dokumentus. Šiandien, (2012-02-29 d., 11 val. 02-05 min.) telefoninio pokalbio metu ponas J. Burokas man paaiškino, kad jis surinko informaciją apie tai, jog aš neteisingai suprantu 1940-07-22 (Liaudies seimo) Deklaracijos teksto teisinę prasmę. Atseit – 1940 m. „Liaudies seimo“ Deklaracijos pavadinimo teisinė formuluotė: „Deklaracija, paskelbianti žemę visos tautos nuosavybe, t. y., valstybės nuosavybe“ reiškia, kad visa Lietuvos žmonėms nuosavybės teise priklausiusi žemė tapo kažkokio tai mistinio žemvaldžio vardu „VALSTYBĖ“ – nuosavybe.

2012 m. vasaris 14 d. LLKS valdybos pirmininkui išsiųstame savo straipsnyje aš pateikiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo atliktą analogiškos situacijos teisinį išaiškinimą. Šis išaiškinimas patvirtina, kad aš esu visiškai teisus. Tačiau panašu, kad LLKS vadovybei Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo teisinis išaiškinimas yra ne teisinis argumentas.

Belieka tikėtis , kad tokiu teisiniu argumentu taps Tarptautinės Teisės pagrindai. Tarptautinės Teisės ir atskirų demokratinių valstybių teisės pagrindai grindžiami 1632-1704 m. gyvenusio anglų teisininko ir filosofo J. Locke darbuose apibendrinta žmonijos patirtimi. Dabar šią teisės teorijos sritį panagrinėkime išsamiau ir išsiaiškinkime kas yra valstybė:

J. Locke išaiškina, kad valstybės nekuriamos tuščioje vietoje, nesant žmonių, jų apgyvendintos teritorijos, kalbos, kuria tie žmonės kalba, jų darbu sukurtų materialinių vertybių ir jų pripažintų moralinių bei teisinių nuostatų. J. Locke aiškina, kad valstybė – tai visuomeninis piliečių susitarimas, skirtas tvarkos organizavimui bei natūralios teisės (kai teisingumą vykdo pats nukentėjusysis) neapibrėžtumų likvidavimui. Jų pakeitimu aiškiais ir visiems vienodais įstatymais bei valstybės pareigūnų bešališkumu. Įkurtoje valstybėje aukščiausioji valdžia priklauso įstatymui, kuriam pavaldi vykdomoji valdžia, o liaudis yra įstatymų leidėja ir tik vėliau tų įstatymų vykdytoja. J. Locke valstybę prilygina globai, kuri pirmiausiai skirta ginti globojamojo interesus ir neskirta globotojų interesų įgyvendinimui (neskirta valdžios atstovų interesų įgyvendinimui – Z.J.). Todėl globėjo vaidmenį atliekantys liaudies išsirinkti atstovai pirmiausia turi pareigas ir tik vėliau teises. Juos išrinkusi liaudis turi teisę bet kada šiuos patikėtinius atšaukti – jei (liaudies nuomone) jie netinkamai atlieka savo pareigas ir pakeisti naujais, tinkamesniais patikėtiniais. J. Locke įrodo, kad sukūrus valstybę piliečių nuosavybės teises užtikrinantys įstatymai naujai neišradinėjami, nes pagrindinis valstybės sukūrimo tikslas ir yra jos piliečių gyvybių, sveikatos bei pagrindinių teisių ir laisvių apsauga. J. Lock taip pagrindžia nuosavybės teisę: „kadangi kiekvienas asmuo yra savo paties nuosavybė, tai ir jo darbo vaisiai yra jo nuosavybė“ (ar už tų darbo vaisių piniginę išraišką įsigytas kilnojamas bei nekilnojamas turtas – Z.J.) J. Locke teigia, kad: „Darbas sukuria nuosavybę bei nustato šios nuosavybės vertę“. Jis pabrėžia: „Kadangi nuosavybės apsauga yra pirminis ir pagrindinis tikslas dėl kurio kuriama valstybė, tai valstybės pareigūnai neturi teisės iš nieko prieš jo valią atimti jam priklausančią nuosavybę“.

1940-07-22 „Liaudies seimo“ priimtos Deklaracijos tekste sutinkamai su Tarptautinės Teisės pagrindais buvo nustatyta, kad: nuo šiol žemė priklausys tiems – kurie ją dirba“ , nustatyta viršutinė savininko valdomos žemės valdos dydžio riba – „30 ha“ ir toji žemė įstatymu užtvirtinta amžinam žemės savininkų šeimų naudojimui. Todėl 1940-08-01 “Vyriausybės žiniose“ Nr.721 paskelbtos sovietinės 1940 m. liepos 22 d. LTSR „Liaudies Seimo“ deklaracijos tekstas Tarptautinės Teisės teorijai beveik neprieštarauja – ką jokiu būdu negalima pasakyti apie posovietinius „žemės reformos“ ir tariamo „nuosavybės teisių atkūrimo“ „įstatymus“.

Savo asmeninėje internetinėje svetainėje paviešinau savo motinos, Elžbietos Jurgelevičienės atsiminimus apie pokaryje sovietinės nomenklatūros vykdytą beribę savivalę prieš Tautą (žr.: rubrikoje “ISTORINĖS ŽINIOS): http://zenonas.mylivepage.ru/file/2991/7373_ELŽBIE… JURGELEVIČIENĖS ATSIMINIMAI.pdf . Iš šių atsiminimų turinio ir iš dabartinės posovietinėje Lietuvoje esančios situacijos galime daryti išvadą – kad dabartiniame laikotarpyje tęsiamas pokarinės sovietinės nomenklatūros pradėtas susidorojimas su kitaminčiais. Tiesa, dabar kitaminčiai be teismo nešaudomi – tačiau teisėtų žemės savininkų šeimų prasimaitinimui būtino paveldimos žemės minimumo atėmimas vargu ar gali būti įvardintas kaip humaniškumo pasireiškimas. Ypač – kai posovietinėje Lietuvoje valdžią turintieji begėdiškai aiškina – kaip jie myli visus Lietuvos vaikus… Be to – pokarinio periodo žudikai ir išdavikai ne tik nebaudžiami – bet ir neįvardijami. Jeigu iškelti kriminalistikos aušroje tiesai surasti naudotą klausimą: „kam tai naudinga?“ – nesunku suprasti, kad tai naudinga atsakomybės už ankstesnius ir dabartinius nusikaltimus išvengiančiai, bei didžiąją dalį Tautos naujai apiplėšiančiai buvusiajai sovietinei nomenklatūrai (tiksliau moralės ir sąžinės neturinčiai tos nomenklatūros daliai).

Baigdamas šią nedidelę teisinę apžvalgą LLKS vadovybę ir konkrečiai poną Joną Buroką dar kartą klausiu: pone Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos valdybos Pirmininke, ar neteisingas ir tendencingas 1940-07-22 „Liaudies seimo“ priimtos Deklaracijos vykdymas posovietinėje Lietuvoje ir yra tikroji Lietuvos liaudies laisvė bei nepriklausomybė? Kodėl LLKS vadovybė pripažįsta neteisėtus sovietinio-okupacinio laikotarpio teisinius dokumentus ir energingai giną tų dokumentų vykdytojų interesus Laisvoje Lietuvos Valstybėje? Kodėl ir kur Laisvoje posovietinėje Lietuvoje dingo E. Jurgelevičiens, J. Aisroto ir nesuskaičiuojamos daugybės kitų teisėtų Lietuvos žemės savininkų nuosavybės teisės į jų nuosavybės teise valdytas žemės valdas?

Reklama