Šį straipsnį, kad jį čia įdėti , šios svetainės savininko prašymu jo autorius ponas Vytautas Jonas Bacevičius specialiai sutrumpino. 2009 m., pavasarį parašyto straipsnio: „Klaninę teismų savivaldą būtina naikinti“ autorius  puikiai ir svariai argumentuotuodamas paaiškina – kodėl posovietinės Lietuvos teismai daugeliu atvejų gina ne teisingumą – o atvirą piktnaudžiavimą teisingumu. Tuo pačiu jis iškelia klausimą: kaip ir kada bus ištaisytos tokio „teisingumo vykdymo“ metu LR teismų (teisėjų) padarytos teisinės klaidos?

 

 

Klaninę teismų savivaldą būtina naikinti.

 

Žmonių nepasitikėjimas teismais įrodo, kad teiginys, jog “Lietuva yra teisinė valstybė“ – viso labo tik mitas

 

Dabartinis Euro parlamentaras, buvęs Lietuvos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis susirūpino teisėsauga tik tada, kai pralaimėjo bylą, norėdamas prisiteisti tvartelį Pakaunėje. O pralaimėjo vien dėl to, kad tuo metu jau nebuvo Seimo pirmininku, nes Lietuvoje teismuose visada laimi tik valdantieji. Vytautas Landsbergis privalėjo Lietuvos žmones išgirsti ir suprasti dar bent 1997 metais, kai per 1996 m. Seimo rinkimus Tauta  Seimo nariais išrinko 82 jo partijos narius – taip užtikrindami valdančiąją daugumą Seime. Tuomet jis privalėjo padaryt teisėsaugos reformą. Tačiau V. Landsbergis, būdamas Seimo pirmininku, apskritai buvo patenkintas sovietinių teismų ir prokuratūros darbu. Nenuostabu, nes jam patarinėdavo du komunistiniai teisininkai – Liudvikas Sabutis – buvęs LTSR prokuratūros vadovas ir jo kontoros partorgas V. Žiemelis. Tuomet viskas buvo gerai – tik dabar gilioje senatvėje jis suprato, kad teismuose ir prokuratūroje visiška betvarkė. Nuostabus „praregėjimas“. V.Landsbergio patarėjai, dabar jau pensininkai L. Sabutis ir V. Žiemelis – tapo nepakeičiamais Landsbergio partijos deputatais Seime. Jiems irgi pakenčiamas gyvenimas. Prie Seimo nario algos vienam pensija mokama kaip buvusiam sovietiniam prokurorui – kitam – kaip valstybės sienos apsaugos pareigūnui. Tiesą sakant, V. Žiemeliui teko pasukti galvelę, kad prokuratūros partorgo stažas įeitų į stažą VRM pareigūno pensijai gauti. Dėl to geri draugai jį 9 dienoms apiformino Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Minėtų ponų pensijų dydžiai slepiami, orientaciniai jos turėtų būti virš 2000 litų per mėnesį kiekvienam. Nesuprantama ir landsbergiečių partijos noras išsaugoti Aukščiausiojo Teismo pirmininko poste seną kompartijos sūnų V.Greičių – nors jo kadencijos laikas dar prieš metus pasibaigęs. Prezidentas V.Adamkus apie teisėsaugą supranta tiek, kiek jam papasakoja jo patarėja teisės klausimais Aušra Rauličkytė – sovietinio prokuroro duktė, baigusi V. Kapsuko universiteto teisės fakultetą. Du Lietuvos demokratijos tėvai V.Landsbergis ir V.Adamkus taip ir nesuprato, kad Nepriklausomai Lietuvai reikalinga Nacionalinė teisėsauga. Jie nenorėjo suprasti, kad remtis vien sovietiniais  teisininkais pavojinga – mat šie socialistinės teisės studijoms buvo parinkti pagal KGB paruoštas anketas  ir paruošti tarnybai represinėse okupacinės valdžios struktūrose. Minėti ponai nesuprato, kad socialistinė teisė buvo komunistų  partinis mokslas – todėl atkūrus LR nepriklausomybę – sovietiniais laikais (iki tos Nepriklausomybės atkūrimo) įgijusieji teisininko išsilavinimą asmenys  negalėjo būti pripažinti turintys teisininko išsilavinimą. Jie turėjo būti laikomi komunistinio partinio mokslo specialistais. Kodėl tai nebuvo padaryta – Lansbergio samprotavimų skaityti neteko. Pilnai suprantama, kad toje sovietinių teisininkų masėje buvo galima surasti tokių – kurie gana sėkmingai praplaukė KGB tinklus ir nieko blogo Lietuvai nepadarė. Tačiau V. Landsbergis ir V. Adamkus manė, kad naujai Lietuvai tinka ne visi sovietiniai teisininkai. Paradoksalu, bet tiko kai kurie KGB karininkai bei dauguma KGB rezervo karininkų… Taip V.Landsbergio partiečiai, Seime balsuodami “už“ KGB kapitonus A.Pocių ir A.Valionį padarė aukšto rango Lietuvos pareigūnais: vieną Valstybės Saugumo departamento generaliniu direktoriumi – kitą Užsienio reikalų ministru. Minėti ponai nematė ir nematys, kad Lietuvos reikalus Strasbūro teisme tvarkė Lietuvos komunistinių teisininkų klano įgaliotas referentas Dovydas Vitkauskas, kurį dar 2005 m. iš Strasbūro teismo išvijo to teismo administracija. 2007metais – iš pareigų teko trauktis ir Dovydo įpėdinei Agnei Glodenytei . Juk iš tokių tarnybų – kur mokama 9800 eurų alga – savo noru niekas nebėga…

 

Kaip veikia klanas

 

Kitas Nepriklausomos Lietuvos demokratijos “tėvelis“- buvęs Prezidentas A.M. Brazauskas – dar būdamas LKP CK sekretoriumi suprato, kad labai naudinga savo rankelėse turėti sovietiškai tvarkomą Lietuvos teisėsaugą. Todėl kad būtų „vsio zakonno“ – tai nutarė įforminti teisiniais aktais. Taip atsirado 1994-05-31 Nr.I-480 Teismų įstatymas. Prezidentas A.Brazauskas (buvęs LTSR kompartijos pirmasis sekretorius)  suprato, kad vietoj kompartijos Centro Komiteto, administracinių organų skyriaus – kuris sovietmečiu valdė teismus ir prokuratūrą – būtina sukurti (jo) pakaitalą. Taip teismų valdymui buvo sumanyta Teismų taryba -jai suteikiant tariamą „savivaldą“ – valdomą iš persivadinusios kompartijos viršūnės. Lietuvos Konstitucija nenumato, kad valstybinė valdžia teismams galėtų atsirasti iš pačių teisininkų „savivaldos“. Pagal Lietuvos Konstitucijos 4 str. „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Bet visa tai tik smulkmena – palyginus su tuo  kas jau yra padaryta. Teismai – atskira valstybinės valdžios dalis – dabar pagal Teismų įstatymą yra formuojama ir funkcionuoja vadinamos teisėjų savivaldos būdu. Kadangi teisėjai daugumoje yra  sovietinio auklėjimo žmonės – tai kas gali garantuoti – kad taip vadinama „savivalda“ nefunkcionuoja kaip nomenklatūrinis klanas – kadangi Įstatymai Tautai nesuteikia teisę kontroliuoti teisėjų darbo rezultatus? Teismai už savo darbus nėra atsakantys net Tautos išrinktiems: Prezidentui ir Seimui. Žodžiu, valstybinė valdžia – Teismai – yra paklusnūs tik teisėsaugos klanui, kuris jaučiasi esantis buvusios kompartijos centro komiteto administracinių organų vietoje. Paradoksalu, kad Tautos išrinktas Prezidentas kiekvienais metais viešai atsiskaito Seimui, šį kontroliuoti gali rinkėjai – o teismų teisėjai prieš nieką nėra atsakingi ir atskaitomingi. Jie gyvena visai taip  kaip komunistai sovietiniais laikais –  patys sau prisiskyrę  “jiems priklausantį vadovaujantį vaidmenį“ liaudžiai vadovauti. Ką  pasinaudodami tuo savo  “vadovaujančiu vaidmeniu“ komunistai išdarinėjo – gerai žinoma. Prezidento A. Brazausko „pasigaminto“ Teismų įstatymo 113 straipsnis taip aiškina teismų savivaldos sampratą: „Teismų savivalda – teisėjų ir teismų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus laisvai ir savarankiškai, savo atsakomybe spręsti teismų veiklos klausimus“. Nežinau, kaip suprasti tokią savivaldą – kai teismas yra atskira valstybinės valdžios dalis – o galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija jokios savivaldiškos valstybės valdžios  (tarp jų ir Teismo) nenumato ir neleidžia. Pagal Konstitucijos 4 str. , „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus“. Šiandien Tautos išrinktų atstovų teismo valdžioje neturime. Vienintelis galimas paaiškinimas yra toks: tam, kad partijos CK turėtų “vadovaujantį vaidmenį“ jį panaikinus –  buvo sukurta antikonstitucinė teismų “savivalda“. Tokia “savivalda“ teismai ne tik izoliuojasi nuo kitų valstybinės valdžios institucijų – bet ir išsikelia virš jų visų. Ši vadinamoji, „iš apačios“ Tautai nepasiekiama teismų savivalda yra ne kas kita – kaip  A.Brazauskui reikalinga institucija – kuri pratęsia 50 metų trukusias kompartijos Administracinių organų skyriaus funkcijas.

 

Teisėjai „kepami“ kaip blynai.

 

Teismų įstatymo 116 str. nustato, kad: „Visuotinis teisėjų susirinkimas yra aukščiausia teismų savivaldos institucija“ – nors toks teisėjų susirinkimas yra tik teisėjų profsąjunginio  narių susirinkimo atitikmuo. Teismų įstatymo 119 str. 1d.: „Teismų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą“. Galiojančios LR Konstitucijos 109 str. savivaldą numato tik valstybės administraciniams vienetams.  Teismų tarybą sudarė 24 nariai. Pagal pareigas tai tarybai priklausė – Aukščiausiojo, Apeliacinio ir Vyriausiojo administracinio teismų pirmininkai, eilė ponų ir ponių iš Prezidentūros ir Seimo. Teismų Tarybos nariu negalėjo būti renkamas teisėjas, kuris turi mažesnį kaip 5 metų teisėjo stažą. Tai visai suprantama, kad į Teismų tarybą reikėjo parinkti teisėjus, atsidavusius valstybės tėvui. Jaunus teisėjus reikėjo pratinti prie senų sovietinių tradicijų, todėl juos buvo būtina auklėti, kaip vilkai mokina savo vilkiukus pjauti aveles. Reikėjo žiūrėti, kad jaunimas nenusiristų į oportunizmo balą ir nebandytų prieštarauti seniems sovietiniams teisininkams. Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas tapo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas – landsbergiečių mylimas V.Greičius. Pagal Teismų įstatymo 120 str. Teismų tarybai buvo patikėta 20 funkcijų. Viena iš svarbiausiųjų (3p.) nustatytų funkcijų – patarti Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų – o jeigu tiksliau – tai vyko teismų formavimas iš savų žmonių. Teismų taryba savo pavaldume turėjo teisėjų Atrankos komisiją, į kurią pagal Teismų įstatymo 55 str. po 2 kandidatus skyrė Prezidentas, Seimo pirmininkas ir Teismų tarybos pirmininkas V.Greičius ir 1 Teisingumo ministras. Atrankos komisijos pirmininką skirdavo V.Greičius, kuris kartu buvo ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Atrankos komisija teikia Prezidentui kandidatų į teisėjus sąrašus, šis pasirenka kandidatus, kuriuos po to patvirtina Teismų taryba, kuri, jau žinodama – ką Prezidento patarėjas prastūmė per Prezidento stalą – dar kartą pasitikrina, ar kandidatas ištikimas Klano reikalui. Po to Prezidentas pasirašo Dekretą ir teisėjas „iškeptas“. Būdamas Prezidentu, A.Brazauskas suprato, kas jam siūloma į teisėjus, o štai kai  Prezidentu tapo V.Adamkus – jis jau rado Teismų įstatymą ir pagal jį suformuotą teisėjų skyrimo praktiką. V. Adamkaus siūlomiems Teismų įstatymų pakeitimams priešinosi Seimas. Taigi teisėjų paskyrimo reikaluose Prezidentas V.Adamkus dalyvavo tik nominaliai,  nes visas procedūras atlikdavo V.Greičiaus vadovaujama Teismų taryba – kuri į „teisėjų šeimą“ niekada neįsileisdavo svetimo, klanui nereikalingo ar priešiškai nusiteikusio asmens. Jeigu Valstybės Prezidentas kas metai atsiskaito Seime skaitydamas metinį pranešimą, tai Teismai bei  Generalinis prokuroras  niekada ir prieš nieką neatskaitomingi ir dirba akivaizdžiai savivaliaudami – kaip Stalino  laikų NKVD ar MGB (su šiomis lyginant KGB jau buvo gana mandagi ir civilizuota institucija). O dabar atsiverskime Konstituciją.

 

Ką sako Konstitucija?

 

5-ame galiojančios LR Konstitucijos  str. nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Savo valdžią Tauta renka laisvuose demokratiniuose rinkimuose. Tačiau tikrovėje Tauta renka LR Seimą it Prezidentą. Seimo rinkimus laimėjusi partijų koalicija kartu su Prezidentu formuoja Vyriausybę. O kaip yra su teismais – aš jau išdėsčiau. Ten viskas kitaip. Susirenka Tautos demokratiškai nerinkti teisėjai į profsąjunginio lygio susirinkimą, išsirenka savo tarybą, o ši jau formuoja teismus iš savo draugų ir draugių, griežtai prižiūrint, kad ten nepatektų koks nors „eretikas“. Kai teisėjams paaiškini, kad jie, būdami prastumti Tautos nerinktos Teismų tarybos, yra neteisėti – jie atsikerta, kad visi teisėjai yra paskirti Tautos išrinkto Prezidento. Tai yra netiesa, nes be Teismų tarybos pritarimo joks teisėjas negali būti paskirtas. Be to, bet šiuo atveju teisėjų atsikirtime neatsižvelgiama į Konstitucijos 3 str., nustatantį, kad niekas negali savintis visai Tautai priklausančių   suverenių galių. Taigi klausimas: ar šiuo atveju Teismų įstatymu nėra atimta Konstitucinė Tautos teisė ir pareiga teisingumą  Teismuose (kaip visą kitą valstybės valdžią) vykdyti per demokratiškai išrinktus savo atstovus? Juk pagal Teismų įstatymą LR Prezidentui – lyg kokiam monarchui – buvo nustatyta Tautos galias į suverenitetą uzurpuojanti nuostata, kuri prieštarauja Konstitucijos 3 str. Be to, minėta Teismų įstatymo nuostata suformuluota ne demokratiškai, naudojantis sovietinio žongliravimo sąvokomis, principais ir praktika – kurių esmė išreiškiama pasakymu: „pats groja – pats šoka“. Išvada: LR teismų formavimo „tvarka“ prieštarauja galiojančios Konstitucijos nuostatoms ir todėl yra neteisėta.

 

Ką visa tai reiškia?

 

Konstitucijos 112 str. nustatyta, kad: „Aukščiausiojo ir Apeliacinio teismų teisėjus, o iš jų -pirmininką , skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu“. Taigi Seimo nariai bent pamato būsimuosius aukščiausio rango teisėjus, turi galimybę jiems pateikti vieną ar kitą klausimą. Apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas. Štai čia ir iškyla klausimas dėl Vyriausiojo administracinio teismo, kuris yra apeliacinės instancijos rango – formavimo. Nes jis formuojamas visai taip kaip ir apylinkės teismas, Seimui nedalyvaujant. Suprantama, kad Seimo nariai turi galimybę apie tai sužinoti iš žiniasklaidos ir būsimais teisėjais pasidomėti – tačiau Seimas, kaip institucija – jokių teisių čia neturi. Keisčiau negu keista, kad Vyr. Administracinio teismo teisėjai gauna atlyginimus kaip ir Aukščiausiojo ar Apeliacinio teismų teisėjai – o atsako ( tiksliau – už nieką neatsako) tik kaip apylinkių teismai. Per VAT teisėjų rankas eina bylos dėl dešimčių  ir šimtų milijonų – o jų atsakomybė – tik kaip apylinkės teismo. Štai kokią dovaną savo mieliems tautiečiams padovanojo Tautos tėvas A.Brazauskas – taip tyliai bei mandagiai buvo suformuotas ir įtvirtintas  galingasis teisėjų KLANAS. Kiti du Tautos tėvai – senukai V.Adamkus ir V.Landsbergis tik skėsčioja rankomis – atseit nieko negalima padaryti. O padaryti buvo galima, kai per 1996 metų Seimo rinkimus TS (konservatoriams) išrinkome 82 Seimo narius – jie galėjo daryti visokiausias reformas, tačiau nieko nedarė. Prezidentas V.Adamkus per 10 jo valdymo metų irgi nieko esminio dėl teismų ir teisėsaugos pertvarkymo, jų funkcionavimo normalizavimo nedarė – atseit „neturėjo jokių galių“. Tai Tautos mulkinimas. P., A. Brazauskas gudriai šypsosi, kad iki šiol veikia jo sukurta Lietuvos „teisėsauga“. Ir ko jam nesidžiaugti, jeigu generaliniai prokurorai A.Klimavičius ir  A.Valantinas surašė net 40 tomų bylą, kad jo žmona KRISTINA „Draugystės“ viešbučio „neprichvatizavo“ – o įsigijo teisėtai. P., A. Brazauskas aiškina, kad būtina išlaikyti „socialdemokratų“ įtaką visose gyvenimo srityse. Prezidentui A.Brazauskui prakišus į įstatymus antikonstitucinę „teismų savivaldą“ buvo sukurtas teisėjų KLANAS – kurį valdo sovietiniai teisininkai. Ir jie siekia tą valdymą išlaikyti kiek galima ilgiau. Net ir sunkiais pokario metais Vakarų Vokietijoje Hitlerio partijai priklausę teisininkai neturėjo teisės dirbti teisėjais ar prokurorais. O „teisinės demokratijos“ valdomoje Lietuvoje – teismai ir prokuratūra yra buvusių kompartiečių rankose – kurie specialiai buvo paruošti tarnybai okupacinės valdžios represinėse struktūrose ir po šiai dienai Lietuvos valstybėje  „tvarkosi kaip savo kišenėje“. Jų veiklos niekas nekontroliuoja ir neturi teisės kontroliuoti – nes vadinamasis “vadovaujantis vaidmuo“ – „savivalda“ yra jų pačių rankose.

Belieka sukonkretinti išvadą: LR Prezidento ir Teismų tarybos skiriami Lietuvos valstybės Apylinkių ir Apygardų bei Vyriausiasis administracinis teismas yra suformuojami pažeidžiant galiojančią LR Konstituciją, nes Teismų įstatymas „įteisino“ Tautos  konstitucinių  galių į suverenitetą uzurpavimą. Teismų įstatymo „diegėjai“ į LR teisę – priimdami tokio turinio įstatymą visiškai ignoravo Lietuvos valstybėje visiems be išimties privalomas vykdyti  aukščiausios teisinės galios  teisės  akto – galiojančios LR Konstitucijos teisines normas.

 

Jų rankose teisėjų paskyrimas

 

Gyvenimas diktuoja “reformas“. Jos vyko ir Teismų taryboje. Teismų taryba – tapo Teisėjų taryba. Teisėjų tarybos pirmininke tapo Apeliacinio teismo teisėja L.Garnelienė. Po „reformos“ teisėjų atrankos komisiją formuoja Prezidentas (tikriausiai patariant Teisėjų tarybai ir Prezidento patarėjai A.Rauličkytei). Atrankos komisija  kaip ir anksčiau susideda iš 7 asmenų – iš kurių 3 – teisėjai ir 4 “visuomenės“ atstovai. Seimas „tobulino“ Teismų įstatymą, dėl kuriuo taip džiaugėsi Prezidentas V.Adamkus balandžio 21d., skaitydamas metinį pranešimą Seime – kad į teismų atrankos komisiją buvo išrinkti „visuomenės“ atstovai. Teisėjų tarybos pirmininkė L.Garnelienė per Lietuvos ryto televizijos laidą 24/7 gegužės 3d. „aiškino“, kad teismų darbas pasidarė skaidrus, kai į teisėjų atrankos komisiją buvo įtraukti visuomenės atstovai. Šios „reformos“ teisėjų atrankos komisiją bent formaliai formuoja Prezidentas, o tiksliau jo patarėja A.Rauličkytė ir L.Garnelienė, kurių rūpesčiu buvo parašytas Prezidento dekretas 2008-09-08 Nr.1K-1496. Šiuo dekretu buvo sudaryta pretendentų į teisėjus atrankos komisija:  tai senas kompartijos kadrų auksas, vienas jų V. Nekrošius – dar gana jaunas. Nepriklausomybės metais įgijęs visas reikalingas regalijas – tačiau šneka kaip senas sovietinis teisininkas. Kur čia tie visuomenės atstovai? Tai A. Rauličkytės ir L. Garnelienės komisija. Tiesa toje komisijoje yra viena žurnalistė I. Makaraitytė, bet ji posėdžių nelanko, mat tai beprasmiška, nes viską nusprendžia  Klano atstovai. Praktiškai Atrankos komisija – tai dukterinė organizacija, kurią valdo Teisėjų taryba. LR Seimas (savo) priimtu Teismų įstatymu Tautos nerinktai Teisėjų tarybai patikėjo formuoti teismus – t.y., kurti konstitucinę valstybės valdžios instituciją. Tuo būdu LR Seimas „teisiškai įtvirtino“ Teisėjų Tarybos vykdomą  Tautos konstitucinių galių į suverenitetą uzurpavimą Lietuvos valstybės valdžios (Teismų) funkcionavimo praktikoje. Taigi teismų ir teisėsaugos sistemų reforma yra būtina jau šiandien, o ne rytoj, kitaip tariant reikia suprasti, kad tiltą reikia tiesti skersai upę, bet ne išilgai jos.

 

Nepasitikėjimas teismais reiškia nepasitikėjimą valstybe

 

Dar vienas „reformos nuopelnas“ yra tai, kad iki 2009-01-01 buvęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas tos teismų „reformos“ metu sutvarkė “popieras“ (Aiškinamasis raštas Nr.XP-3601 -2008-04-30) ir sugebėjo Teismų įstatyme panaikinti 89 straipsnį.

89 str.2d. reglamentuota: “Pradėti ikiteisminį tyrimą, kai įtariamasis yra teisėjas, gali tik generalinis prokuroras. “Tai didelė atsakomybė generaliniam prokurorui, o dabartiniam generaliniam prokurorui A. Valantinui taip norisi būti geru visiems teisėjams ir prokurorams, tegul jie patys tarpusavyje tariasi, generaliniam „nežinant“.

Kadangi J. Sabatausko Aiškinamajame  rašte neradau 89 str. panaikinimo motyvų, todėl ir vėl kreipiausi į Seimo kanceliarijos ponią B. Baltrušytę. Ir vėl gavau Seimo valdininkės B.Baltrušytės „aiškinamąjį“ raštą 2008-06-28 Nr. XP-3061(3) – kurį pasirašė Seimo Teisės departamento direktorius A. Kabišaitis. Šiame rašte ir vėl nebuvo paaiškinimo – dėl ko buvo išbrauktas Teismų įstatymo 89 str. Vykstant tokiems dalykams su aiškinamaisias raštais esu linkęs galvoti – kad „Seimo ponai ir ponios“ reikalus taip sutvarkė jog minėtas Teismų įstatymo straipsnis būtų išbrauktas SEIMUI NET NEBALSAVUS. Pasikartosiu, kad pokarinėje Vakarų Vokietijoje iš teisėsaugos buvo išvyti visi teisėsaugos valdininkai, priklausę Hitlerio partijai, o štai „teisinėje“ Lietuvoje teisėsaugos darbus dirba vien persivadinę komunistai ir jų mokiniai. Habilituotas teisės krypties daktaras prof .V.Mikelėnas yra pasakęs: „Visuomenės pasitikėjimas teismais yra valstybės išlikimo garantas. Žmogus gali nepasitikėti policninku ar kitokiu valdininku, tačiau jeigu jis pasitiki teismu ir žino, kad valstybėje yra teismai, kurie prireikus apgins jo teises, nepraranda pasitikėjimo valstybe apskritai. Kai prarandamas pasitikėjimas ir teismu, prarandamas pasitikėjimas pačia valstybe. O nebetikintys savo valstybe žmonės jau nebėra pilietinė visuomenė: tada jiems belieka išsivaikščioti po kitas valstybes, o taip dabar ir vyksta Lietuvoje“. Kaip žinome, Lietuvos valdžiukė, užsiauginusi didelius ragus, yra suaugusi su teismais, kuriais žmonės nepasitiki – todėl kyla didelis pavojus Lietuvos išlikimui. O kad Lietuva neišsivaikščiotų, Tautai gali iškilti uždavinys valdžiukės ragus aplaužyti, kad ši suprastų, jog valdžia turi tarnauti Tautai – bet ne atvirkščiai. Teisėjas, dirbdamas savo darbą, turi būti laisvas pilna to žodžio prasme, tačiau jis privalo suprasti, kad jis pilnai atsako už savo darbo kokybę. Šiuo metu, kaip ir sovietmečiu, teisėjas gali būti įtakojamas teismo pirmininko. To galima išvengti tik apskritai atsisakius šios teisėjo administravimo pareigybės. Teismo pirmininko pareigas turi pakeisti teismo administratoriaus pareigybė – kurios paskirtis – sudaryti darbo sąlygas teismo procesams, personalui, neturint jokio teismo procesinių galių. Prokuratūra yra teisminė valdžia teisėsaugos bare, todėl ten neturi dirbti tokie žmonės kaip Generalinio prokuroro pavaduotojas Vytautas Barkauskas – pas kurį patekęs į priėmimą gali gauti į dantis, ar kaip teroristas būti nušautas iš tarnybinio ginklo. Neleistina, kad Generaliniu prokuroru dirbtų toks ponas, kaip Algimantas Valantinas, kuris, dirbdamas Jonavos prokuroru išteisino policijos valdininką – kuris, būdamas girtas, suvažinėjo žmogų ir pabėgo iš nusikaltimo vietos. Lietuvos valdžia to nemato ir nenori matyti, nors apie minėtą faktą ne kartą ir ne du buvo rašyta spaudoje. Ar šitokie žmogeliai turi teisę vadovauti Generalinei prokuratūrai? Nesuprantamas dalykas, kai atitarnavęs savo kadenciją Aukščiausiojo Teismo pirmininkas V.Greičius buvo neatleidžiamas iš užimamų pareigų, nes jį stojo ginti Seimo narių grupuotė. Pagalvokime, kokio „populiarumo“ taip pasiekė Lietuvos Seimas. Aišku viena – ko siekė, tą pasiekė. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu kadenciją baigęs Prezidentas atsisakytų pasitraukti iš užimamų pareigų. O teisminėje valdžioje, kuri save laiko šventąja, tokie dalykai vyksta. Tai, be abejonės, sąlygoja minėta teismų “savivalda“. Pagaliau Lietuvos žmonės privalo susiprotėti ir pareikalauti iš valstybinės valdžios – Seimo – tokių Teismų įstatymo nuostatų, kad teisingumui nusižengęs teisininkas neturėtų teisės apskritai ar mažiausiai 10 metų dirbti teisėju ar prokuroru. Jeigu nenori sąžiningai dirbti teisingumui, eik mėžti mėšlą ar kasti griovių. Tai būtų geriausia atranka į teisėsaugos viršūnes.

 

Vytautas Jonas Bacevičius

Reklama