Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos
Teisės reikalų ir žmogaus teisių komiteto
atstovui gerb. Džordžui Frundai

Priedas Nr. 1

Aiškinamasis raštas ir faktų išdėstymas

1. Lietuvos Respublikos žemės fondas

Prieškarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje jos piliečiams privačios nuosavybės teise priklausė 5 milijonai ha žemės. Nuosavybės teisė – nebuvo dirbtinai atskirta nuo disponavimo teisės. Valstybinės žemės fonde buvo 1425 tūkstančių ha. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę pusė milijono teisėtų žemės savininkų pareiškė norą atgauti savo žemę. Daug teisėtų žemės savininkų žuvo ginkluotos pokario rezistencijos metais bei Sibiro kalėjimuose ir tremtyje (žemės liko be savininko). Dalis Lietuvos piliečių 1944 m. emigravo į vakarus, gelbėdamiesi nuo grįžtančių sovietinių „išvaduotojų“ („išvaduojančių“ nuo turto ir gyvybės). Šiems žmonėms turėto turto grąžinimo postsovietinė valdininkija nenumatė. Kadangi mirusių ir emigravusių piliečių žemės sąskaita labai padidėjo Lietuvos valstybinės žemės fondas – logiškai nepaaiškinamu tampa valdžios atstovų teiginys, kad: „Lietuvoje žemės visiems neužteks“.

2. Nuosavybės teisės tęstinumo
teisinis pagrįstumas

LR Konstitucinis Teismas, 1994 m. gegužės 27 d., bylos Nr.12/93 nutarime konstatuoja (citatos pradžia: „LR Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo ir juo paskelbė, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Taip pat paskelbė, kad Lietuvoje negalioja jokios kitos valstybės konstitucija. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ nutraukė „1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“.

Aukščiausioji Taryba tuo pačiu įstatymu atnaujino „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimą“. 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos VII skyrius „Tautos ūkis“, kurio normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimas nebuvo sustabdytas, o tai reiškė privatinės nuosavybės teisės instituto atstatymą.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį įstatymą. šio įstatymo 44 straipsnio pirmoje dalyje buvo nustatyta: „Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė, ir valstybinė nuosavybė“. ši nuostata svarbi pirmiausia tuo, kad vėl buvo įtvirtintas privatinės nuosavybės teisės konstitucinio instituto atstatymas, t. y. faktiškai buvo pripažintas jo tęstinumas iš Lietuvos valstybės konstitucijų. Antra, išvardytos trys mūsų valstybėje tuo metu buvusios pripažintos nuosavybės formos. Trečia, visos trys įteisintos nuosavybės formos buvo sujungtos bendra sąvoka „Lietuvos Respublikos nuosavybė“. Todėl nėra pagrįsti argumentai, kuriais remiantis tapatinamos sąvokos „Lietuvos Respublikos nuosavybė“ ir „valstybinė nuosavybė“, nes tai yra bendrybės santykis su jos dalimi. Taigi ir Laikinojo Pagrindinio įstatymo 45 straipsnio pirmosios dalies norma, jog „žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra Lietuvos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė“, nereiškė, kad šie nuosavybės objektai buvo išimtinė valstybinė nuosavybė. Pažymėtina, kad Laikinajame Pagrindiniame įstatyme tik žemės gelmės buvo paskelbtos esančios išimtine valstybine nuosavybe.

Atsižvelgiant į tai, kad nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota, aneksuota ir inkorporuota į kitą valstybę – TSRS, Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. svarbiausia buvo ne tiek tiksliai nustatyti nuosavybės subjektus, objektus ir jos formas, kiek konstituciškai atsiriboti nuo okupacinės valstybės ir jos teisinės sistemos, išskirti Lietuvos valstybę ir jos piliečius iš neteisėto TSRS valdymo. Tai buvo išreikšta Laikinojo Pagrindinio įstatymo 45 straipsnio formuluote, kad visas Lietuvoje esantis turtas yra jos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, todėl jai netaikoma jokios kitos valstybės jurisdikcija. šia norma dar kartą buvo konstituciškai įvertinti Akte dėl Lietuvos Nepriklausomybės Valstybės atstatymo išdėstyti nepriklausomybės principai. Tai reiškė grįžimą į privatinės nuosavybės teise grindžiamo ūkio sistemą, iš kurios Lietuva prieš savo valią ir jėga buvo išstumta.

Teisė turėti nuosavybę yra viena svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių, nuosavybės niekas negali savavališkai atimti. Ji gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu. Toks nuosavybės ir jos teisių apsaugos principas yra suformuluotas ir tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose. Pavyzdžiui, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio antroje dalyje sakoma: „Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė“. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pirmojoje dalyje teigiama: „Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais“.

Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 1 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ buvo konsatatuota, kad „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus“. Vadinasi, ir Liaudies Seimas, kuris buvo suformuotas pažeidžiant Lietuvos Konstituciją buvo panaudotas Konstitucijoje įtvirtintai ūkio sistemai sugriauti ir antikonstituciniu būdu primesti Lietuvai svetimos valstybės ekonominę sistemą. Vienas iš tokių Liaudies Seimo aktų yra 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t. y. valstybės, nuosavybe. Kitą dieną Liaudies Seimas priėmė „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos deklaraciją“, vėliau buvo nacionalizuojamas ir kitas turtas. Vykdant tokią visuotinę nacionalizaciją ir taip likviduojant privatinę nuosavybę, buvo ne tik šiurkščiai pažeista 1938 metų Lietuvos Konstitucija, bet ir smurtu, neteisėtai paneigta žmogaus prigimtinė teisė į privatinę nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes „neteisės pagrindu negali atsirasti teisė“. Tuo patvirtintas 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos nuostatų, reguliavusių nuosavybės teisę, tęstinumas“ (citatos pabaiga).

Kadangi nuo pat Nepriklausomos Lietuvos atstatymo 1990 m. kovo 11 d. LR pagrindiniai – Konstituciniai įstatymai pripažįsta nuosavybės teisės tęstinumą, kuris nenutrūkstamai šiuose įstatymuose tęsiasi iki šios dienos, tai LR valdžiai beliko vadovautis 1990 m. kovo 11 Akte paskelbtais įsipareigojimais ir priimant įstatymus laikytis Tarptautinės Teisės normų. Tolimesnis logiškas žingsnis buvo JTO Generalinės asamblėjos 1969 m. gruodžio 11 d. paskelbtos rezoliucijos 2542 („Socialinės pažangos ir vystymo deklaracija“), III dalies 26 straipsnyje siūlomų priemonių ir būdų įgyvendinimas. 26 straipsnis rekomenduoja „Socialinio ir ekonominio pobūdžio nuostolių, atsiradusių dėl agresijos ir dėl neteisėto teritorijos užgrobimo atlyginimą, įskaitant restituciją ir reparaciją“. (Konstitucinio Teismo nutarimo byloje Nr. 12/93, pridedu).

3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos
dėl piliečių nuosavybės teisių

1992 m. spalio 25 d. visuotiniame LR piliečių referendume buvo priimta LR Konstitucija, kuri pakeitė iki tol galiojusį įstatymą „Dėl Lietuvos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ (laikinąją Konstituciją). Naujai priimtos konstitucijos 47 straipsnis nustatė, kad: „žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei „. 46 straipsnis nustatė, kad: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“, o 23 straipsnis, kad „Nuosavybė neliečiama“. šios konstitucijos 5 straipsnio antra dalis teigia, kad: „Valdžios galias riboja Konstitucija“, o trečia dalis, kad: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. 6 Konstitucijos straipsnyje pabrėžta, kad: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ ir „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“. 7 konstitucijos straipsnis galutinai užkerta kelią valdžios galimai savivalei: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. 29 konstitucijos straipsnio antra dalis bet kam  draudžia teikti išskirtines privilegijas. (1992 m. spalio 25 d. LR Konstitucijos tekstą pridedu).

1992 lapkričio 6 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnis nustato, kad „įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioja Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.“ Šio straipsnio tekstas: „… galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis“ – leidžia valdininkams „suprasti“ ir aiškinti, kad antikonstitucinių įstatymų galiojimas nepanaikintas.

4. LR Valdžios atstovų požiūris
į nuosavybės teisę

Iki LR Konstitucinio Teismo išaiškinimo 1994 m. gegužės 27 d. byloje Nr. 12/93 visų valdžios struktūrų atstovai vieningai kartojo, kad LR įstatymas „Dėl Lietuvos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“, įteisino sovietinės žemės nacionalizacijos tęstinumą! Štai ką 1994 m. sausio 12 d. „Tiesos“ dienraštyje (dienraščio Nr. 7(15269) 5 psl. aiškino LR žemės ūkio ministerijos, žemės tvarkymo departamento direktorius, Pranas Aleknavičius. Citatos pradžia: „Laikinojo Pagrindinio įstatymo (1990 m. kovo 11 d) 45 straipsnyje nustatyta, kad žemė yra išimtinė LR nuosavybė, o 46 straipsnyje – kad valstybė savo nuosavybę gali įstatymų nustatyta tvarka atlygintinai arba neatlygintinai perduoti jos piliečiams. Tai sudarė prielaidas priimti įstatymus, kurie numatytų atlikti žemės reformą pačiu pažangiausiu būdu…“ (citatos pabaiga). Lietuvoje nei viena oficiali valstybinė ar teisinė institucija šio akivaizdaus melo nepaneigė. Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad pono P. Aleknavičiaus vadovaujamame departamente buvo ruošiami žemės nuosavybę ir žemėtvarką reglamentuojančių LR įstatymų ir LR vyriausybės nutarimų projektai. Priimti aukštesnėse valdžios institucijose – jie buvo vykdomi vėl tiesiogiai vadovaujant pono P. Aleknavičiaus vadovaujamam žemės tvarkymo departamentui. (Taip Lietuvoje vykdomas valdžių padalijimas: valdininkai patys sau kuria reikalingus įstatymus – patys juos vykdo.) Iš aukščiau pateikto pono P. Aleknavičiaus viešo LR įstatymų išaiškinimo spaudoje ir LR Konstitucinio Teismo atlikto LR įstatymų išaiškinimo byloje Nr. 12/93 palyginimo akivaizdu, kad žemės ir kito nekilnojamo turto likimą reglamentuojančių įstatymų priėmimo pagrindu buvo valdininkų sąmoningai vykdytas neteisingas LR konstitucinių įstatymų aiškinimas.

Po Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo 1990 m. kovo 11 d., valdžios atstovai teisėtiems žemės savininkams siūlė laukti iki bus priimti atitinkami įstatymai ir žemė bus sugrąžinta. Savininkai laukė. Valdininkai tuo metu kūrė žemėtvarkos planus, spręsdami kaip negrąžinti žemę jos teisėtiems savininkams. Vietoje didelių sovietinių kolektyvinių ūkių – buvo įkurti mažesni ir pavadinti bendrovėmis. Praktiškai kiekvienas to norintis sovietinis žemės ūkio „specialistas“ – galėjo susikurti bendrovę ir jai vadovauti. „Rūpinantis“ kaimo dirbančiaisiais ir kaime gyvenančiais piliečiais, buvo numatyti ir paskirti žemės plotai jų asmeniniam ūkiui, po 2-3 ha šeimai. Paskirti žemės plotai mokslo įstaigoms, „mokslo ir mokymo reikmėms“. Skubotai plėtė miestus, kaimo gyvenvietes, kolektyvinius sodus ir t.t. Visa tai vyko išdalijant pagal LR Konstitucinius įstatymus nuosavybės teise jos savininkams priklausančią žemę kitiems piliečiams ar jų grupėms.

Neatsižvelgdama į teisėtų žemės savininkų turimus prieškarinės nepriklausomos Lietuvos Valstybės išduotus žemės nuosavybės dokumentus, tam pačiam žemės plotui dabartinė LR valdžia išduoda kitus nuosavybės dokumentus kitam piliečiui. Tuo pažeidžiama viena iš pagrindinių žmogaus teisių – teisė į nuosavybę. LR 1991 m. kovo 15 d. prisijungė prie JTO Visuotinės žmogaus Teisių Deklaracijos, Tarptautinio Pilietinių ir Politinių teisių Pakto ir šio Pakto Fakultatyvinio protokolo. Dokumentai ratifikuoti, tačiau Visuotinės žmogaus Teisių Deklaracijos 17 straipsnio reikalavimai nevykdomi. Europos žmogaus Teisių Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos Pirmojo protokolo I straipsnis Lietuvoje sąmoningai neratifikuotas.

5. Lietuvos Respublikos įstatymai,
reglamentuojantys naudojimąsi žeme ir žemės nuosavybe

LR valdžios atstovai aiškina, kad žemės reforma Lietuvoje prasidėjo 1991 m., priėmus atitinkamus įstatymus. Tai netiesa. 1989 m. liepos 4 d. tuometinės Lietuvos Tarybų socialistinės Respublikos Aukščiausioji taryba priėmė įstatymą Nr. XI – 3066, pavadintą „Valstiečių ūkio įstatymu“. Vadovaujantis šiuo įstatymu, dar prieš Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą (iki 1990 m. kovo 11 d.) nekreipiant dėmesio į teisėtų žemės savininkų protestus, nuo 10 iki 50 ha žemės plotai buvo išdalinti naujai sukurtiems „valstiečiams“. Dažniausiai tai buvo sovietinė nomenklatūra arba jų artimieji. Iš teisėtų žemės savininkų tarpo pagal šį įstatymą žemę atgavo tik vienas – kitas. Pagal 1989 m. įstatymą Nr. XI-3066 žemė buvo skiriama neatsižvelgiant į žemėtvarkos ir žemėnaudos perspektyvą, „amžinam naudojimui su paveldėjimo teise“. žemės skirstymą vykdė okupacinės valdžios valdininkai ir vienintelis žemės paskyrimo ar nepaskyrimo kriterijus buvo dalintojų ir gavėjų asmeniniai ryšiai. Paskui žemę pas naujuosius „valstiečius“ lengvatinėmis sąlygomis nukeliavo geriausia sovietinių kolūkių turėtos žemės ūkio technikos dalis, jiems buvo skiriami lengvatiniai kreditai, jie trims metams buvo atleisti nuo mokesčių ir t.t. šio įstatymo ir jo pasekmių niekaip nepaveikė 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės įvykdytas teisinis sovietinės konstitucijos ir ja pagrįstų įstatymų galiojimo sustabdymas Lietuvos teritorijoje. Pagal šį įstatymą išdalintų 86 tūkstančių ha žemės klausimą dabartinės LR valdžios struktūros laiko nediskutuotinu, nes jų nuomone viskas teisėta. Belieka paklausti: ar tikrai priimant 1990 m. kovo 11 d. dokumentus Nepriklausomoje Lietuvoje buvo ruošiamasi atkurti teisingumą ir tikrai kurti demokratinę ir teisinę valstybę – jeigu paliekant galioti sovietinį „Valstiečių ūkio įstatymą“ ir jo pasekmes – tai padaryti tapo neįmanoma?

6. LR įstatymas Nr. I-1454 –
„Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų“

šio, LR Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimto įstatymo pavadinime numatyta – kad žemė gali būti „neišlikusi“. Tokia žemės rūšis šiuolaikiniam mokslui nežinoma. Žemė gali būti tik užsodinta ar užstatyta – lyginant su pačios žemės amžiumi – trumpalaikiais želdiniais ar statiniais. Aišku, kad jeigu ne šios, tai kitos teisėtų žemės savininkų kartos gyvenime tie želdiniai ar pastatai pasentų ir sunyktų, tuomet išnyktų kliūtis žemės sugrąžinimui (Jeigu okupacijos pasekmes išvis galima laikyti kliūtimi teisingumo atstatymui). Kodėl žemės nuosavybė iš savininkų atimama visam laikui? LR įstatymas Nr. I-1454 Konstitucinio Teismo, bylos Nr. 12/94 nutarime įvardintas „specialiu“ ir pripažįstama, kad priėmimo metu šis įstatymas prieštaravo galiojusių Civilinio ir Baudžiamojo Kodeksų nuostatoms. šiame įstatyme įteisintas jau minėtas svetimo turto išdalijimas naujiems savininkams, pagal valdininkų sudarytus planus ir jų nuožiūra. Reikia pabrėžti, kad rinkiminės kompanijos metu nei vienas būsimas LR Aukščiausiosios Tarybos deputatas nežadėjo iš vienos LR piliečių grupės atimti turtą kitos piliečių grupės naudai – todėl iš Tautos tokiems veiksmams įgaliojimų neturėjo. Įstatyme Nr. I-1454 žemės savininkams už jų turtą žadama kompensacija pinigais arba kitu turtu. Tuo metu Lietuvoje galiojusio Civilinio kodekso 142 straipsnyje buvo nustatyta, kad: „Kompensaciją pinigais ar kitu tokios pat rūšies ar kokybės turtu negalima laikyti daikto grąžinimu“. (Primenu, kad kompensavimas pinigais buvo numatytas ir už „išlikusią“, neužstatytą bei neužsodintą žemę.) Galiojusio Civilinio Kodekso 142 straipsnis leido išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo. Kadangi valdininkai ir valdžios struktūros vieningai veikdami negrąžino turto teisėtiems savininkams, tuo turtu disponavo ir juo prekiavo prieš savininko valią ir neturėdami tam teisinio pagrindo – tai ar šiam turtui netiko „svetimo neteisėto valdymo“ apibrėžimas? Galiojusio Civilinio Kodekso 143 straipsnis leido atgauti turtą iš įgijėjo – kuris įgijo šį turtą iš neteisėtai šį turtą valdančio piliečio, arba pagrobtą turtą. 146 Civilinio Codekso straipsnis numatė atsiskaitymus teisėto savininko naudai, grąžinant turtą iš neteisėto valdymo. 147 šio kodekso straipsnis nustatė atsakomybę už trukdymą savininkui normaliai naudotis bei disponuoti savo turtu.

Tuo pat metu Lietuvoje galiojusio Baudžiamojo Kodekso 7 straipsnis teigė: „Veiklos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veiklos padarymo metu“. 18 galiojusio Baudžiamojo Kodekso straipsnis nustatė, kad: „Bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas nusikaltimo padaryme. Nusikaltimo bendrininkais, greta vykdytojų, laikomi organizatoriai, kurstytojai ir padėjėjai“. Baudžiamojo Kodekso 228 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą arba realizavimą, o 177 Baudžiamojo Kodekso straipsnis – už nusikaltimo padarymą pasinaudojant tarnybine padėtimi. Galiojusio Baudžiamojo Kodekso 8 straipsnyje apibrėžiama nusikaltimo sąvokos samprata: „Nusikaltimu laikoma baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga visuomenei veikla (veikimas arba neveikimas) kurią kėsinamasi į … piliečių asmenybę, politines, darbines, TURTINES ar kitas jų teises…“.

LR Konstitucinis Teismas byloje Nr. 12/93 1990-1991 m. galiojusių Civilinio ir Baudžiamojo Kodeksų netaikymą valdžios ir valdininkų veiklai nekritikuoja ir nesmerkia. Pamini kaip normalų ir savaime suprantamą reiškinį. Kadangi teisinio nebaudžiamumo statusą turėjo tik sovietinė nomenklatūra – buvusioje sovietų sąjungoje, tai kokį teisinį pagrindą turi šio reiškinio perkėlimas į Nepriklausomos Lietuvos teisėtvarką?

1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454 iki šios dienos taisytas ir papildytas 10 kartų:

1. 1992 m. sausio 14 d. LR įstatymu Nr. I-2200

2. 1992 m. vasario 11 d. LR įstatymu Nr. I-2305

3. 1992 m. kovo 24 d. LR įstatymu Nr. I-2417

4. 1992 m. gegužės 7 d. LR įstatymu Nr. I-2566

5. 1993 m. sausio 12 d. LR įstatymu Nr. I-44

6. 1993 m. liepos 15 d. LR įstatymu Nr. I-229

7. 1994 m. sausio 11 d. LR įstatymu Nr. I-366

8. 1994 m. vasario 15 d. LR įstatymu Nr. I-388

9. 1994 m. gegužės 31 d. LR įstatymu Nr. I-482

10. 1995 m. gegužės 30 d. LR įstatymu Nr. I-906

Nežiūrint taisymų, papildymų bei daugkartinių svarstymų LR Konstituciniame Teisme, šis LR įstatymas ir jį papildantis LR 1991 m. liepos 25 d. įstatymas Nr. I-1607, pavadintas „Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu“, per abu net 48 vietose prieštarauja imperatyvioms dabar galiojančios LR Konstitucijos teisinėms nuostatoms.

7. Lietuvos Respublikos žemės
įstatymas

1994 m. balandžio 26 d. LR Seimas priėmė „Lietuvos Respublikos žemės įstatymą“ – Nr. I-446. šiame įstatyme „atsirado“ dvi nekonstitucinės nuostatoms: „bendroji žemės nuosavybė“ ir „išimtinė žemės nuosavybė į tam tikrą žemę“. Bendroji žemės nuosavybė – tai kelių asmenų bendra žemė. Toks žemės nuosavybės apibrėžimas atima galimybę žeme disponuoti atskiram asmeniui. Turtas – kuriuo negalima disponuoti – nėra nuosavybė. 17 šio įstatymo straipsnis reglamentuoja privačios nuosavybės teisę – bet ne privačią žemės nuosavybę. Tai sudaro galimybę valdininkams eilinį kartą atskirti nuosavybės teisę nuo pačios nuosavybės (disponavimo nuosavybe). Kaip jau minėjau, sutinkamai su LR konstitucijos 47 straipsnio I punkto nuostata, žemė Lietuvoje nuosavybės teise gali priklausyti LR piliečiams ir valstybei. Termino „išimtinė nuosavybės teisė“ į tam tikrą žemę – šiame punkte nėra. Sekančiuose šio Konstitucijos straipsnio punktuose, kur kalbama apie išimtinę LR nuosavybę – nėra termino „žemė“.

Žemės įstatyme aiškiai ir konkrečiai neapibrėžta valstybės teisė išpirkti žemę iš savininkų visuomenės reikmėms. Tai numatyta atlikti: „LR vyriausybei arba vietos savivaldybėms nustačius, jog ši žemė yra būtina visuomenės poreikiams“. Taip įstatyme sąmoningai užplanuojama valdininkų savivalė ir svetimos žemės grobimas. LR žemės įstatymo 33 straipsnis leidžia iš teisėto savininko jo žemę paimti į laisvos valstybinės žemės fondą, kuomet klausimas nagrinėjamas teisme. Tai prieštarauja LR konstitucijos 23 straipsniui. Siekiant pateisinti turto negrąžinimą jo teisėtiems savininkams, žemės įstatyme naudojami teisiškai beprasmiai argumentai, tokie kaip „visuomenės interesai“, „aplinkos apsaugos reikalavimai“ ir pan. Nuosavybės problema yra grynai teisinio pobūdžio ir turi būti sprendžiama teisiškai.

8. Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo nutarimas
byloje Nr. 12/93

(turintis įstatymo galią)

 

LR Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. byloje Nr. 12/93, remdamasis šiais argumentais, įteisino dalį sovietinės žemės nacionalizacijos pasekmių – (citatų pradžia):

„Konstitucijos 54 straipsnio antroje dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymas nustato draudimą niokoti žemę. šis konstitucinis žemės apsaugos principas rodo, kad žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti žemės produktyvumą yra visuomenės poreikis. Todėl valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atstatymo sąlygas yra neišvengiama būtinybė siekiant suderinti buvusių savininkų interesus ir visuomenės poreikius.

4 straipsnio penktojoje ir šeštojoje dalyse yra nustatytos nuosavybės teisės atstatymo sąlygos, kurioms esant žemės ūkio paskirties žemė grąžinama natūra. šios paskirties žemės specifika yra ta, kad ji skirta žemės ūkio produktų gamybai. Dėl to įstatymų leidėjas, nustatydamas žemės ūkio paskirties žemės grąžinimo sąlygas, neturi pažeisti buvusių savininkų teisių, bet taip pat negali ignoruoti ir visuomenės poreikio naudoti žemę pagal jos paskirtį. Toks visuomenės poreikis remiasi Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė turi teisę reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. 4 straipsnio penktojoje ir šeštojoje dalyse yra įtvirtintos nuostatos, kad žemės ūkio paskirties žemė gali būti grąžinama: 1) asmenims, kuriantiems ūkininko ūkį; 2) žemės ūkio bendrovių ir bendrijų nariams; 3) asmenims, numatantiems susigrąžintą žemę naudoti asmeninio ūkio poreikiams bei kitai žemės ūkio veiklai. šie asmenys jau dabar yra jiems grąžinamos žemės naudotojai. Ji ir toliau bus naudojama pagal savo tikslinę paskirtį, todėl jų interesai ir visuomenės poreikis vienas kitam neprieštarauja.

4 straipsnio penktosios dalies norma, kad žemės ūkio paskirties žemė gali būti grąžinama „asmenims, kurie susigrąžintą žemę išnuomos kitiems žemės ūkiu besiverčiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims“, daliai buvusių žemės savininkų, t. y. tiems, kurie patys šiuo metu žemės nenaudos pagal paskirtį, nustato netradicinę sąlygą.

Nuomos sutarties sudarymas yra savininko teisė, grindžiama jo valios laisve. įpareigojimas savininkui išnuomoti žemę nepriimtinas civilinės teisės tradicijų požiūriu, nes riboja laisvę disponuoti žeme. Tačiau negalima nepaisyti, kad tai yra laikina priemonė, naudojama vykdant žemės reformą. Buvusiems savininkams, pasirinkusiems nuomą, žemė grąžinama ir tuo atveju, jei jie patys šios žemės pagal paskirtį nenaudos. Tačiau taikant netradicines nuomos sąlygas, kurios buvusį savininką, siekiantį susigrąžinti žemę iš esmės verčia išnuomoti žemę realiam jos naudotojui, būtina užtikrinti tokių imperatyvinių sąlygų taikymą ir kitai nuomos sutarties šaliai. Todėl jeigu savininkas pasirenka žemės ar jos dalies nuomą, kaip jo nuosavybei priklausančios žemės grąžinimo sąlygą, faktinis tos žemės naudotojas privalo sudaryti su žemės savininku sutartį.

Jeigu faktinis žemės naudotojas atsisakytų sudaryti nuomos sutartį, tokia žemė turėtų būti grąžinama buvusiam savininkui kaip įvykdžiusiam įstątymo keliamą sąlygą išnuomoti žemę. Tarp šalių kilę ginčai dėl nuomos sutarties ir jos sąlygų nagrinėtini civilinės teisenos tvarka. Kitoks įstatymo nuostatos dėl žemės nuomos aiškinimas reikštų buvusio žemės savininko teisių ir lygiateisiškumo principo tarp sutarties šalių pažeidimą.

Jei buvęs savininkas nepageidauja sudaryti minėtos nuomos sutarties, jis alternatyviai gali pasirinkti kitą nuosavybės teisių atstatymo būdą. Tokia galimybė pasirinkti nepaneigia nuosavybės neliečiamumo principo, todėl ginčijamajame įstatyme išdėstyto 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys neprieštarauja Konstitucijai“.

„Ginčijamu įstatymu pakeisto 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio, pavadinto „Nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančia žemę atstatymo sąlygos ir tvarka“, penktojoje ir šeštojoje dalyse nustatyta: „Atstatant nuosavybės teisę, žemės ūkio paskirties žemė gali būti grąžinama asmenims, kuriantiems ūkininko ūkį, žemės ūkio bendrovių ir bendrijų nariams, asmenims, numatantiems susi- grąžintą žemę naudoti asmeninio ūkio poreikiams bei kitai žemės ūkio veiklai, asmenims, kurie susigrąžintą žemę išnuomos kitiems žemės ūkiu besiverčiantiems ir juridiniams asmenims.

Atstatant nuosavybės teisę, žemės ūkio paskirties žemė gali būti grąžinama tik nustačius šios žemės naudotoją. Juo gali būti: 1) šią žemę susigrąžinantis asmuo, jeigu jis kuria ūkininko ūkį arba šią žemę naudos asmeninio ūkio poreikiams. 2) žemės nuomininkas (ūkininkas, pasirengęs ūkininkauti asmuo arba žemės ūkio bendrovė), sutinkantis šią žemę arba jos dalį, nereikalingą žemės savininko šeimos poreikiams, išsinuomoti ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Išankstinis sutikimas išsinuomoti žemėtvarkos projekte suformuotus žemės ūkio paskirties sklypus turi būti notariškai patvirtintas. Pirmumą išsinuomoti žemę turi dirbantis jos naudotojas“.

Specifinė žemės paskirtis ir padėtis, palyginus su kitais nekilnojamo turto objektais, ir specialų teisinį žemės santykių reguliavimą. Štai Konstitucijos 47 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei. Vienintelė išimtis įtvirtinta Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje: „žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms kurti“- (citatos pabaiga).

Štai taip „teisiškai“ – pirmiausiai priverčiant „savanoriškai“ parduoti ar išnuomuoti neribotam laikui dar nesugrąžintą turtą, LR Aukščiausioji teisinė institucija vykdo nuosavybės „grąžinimą“ teisėtiems savininkams. Praktikoje viskas vyksta dar paprasčiau, nes valdininkas pasiūlo: „arba išnuomoji, arba iš vis nieko negausi“. Bylos Nr. 12/93 nutarime LR Konstitucinio Teismo „ekspertų“ išvados – kuriomis remiantis įteisinamas turto atėmimas – prieštarauja LR Konstitucijos 2; 3; 4; 5; 6; 7; 23; 29; 46; 47 straipsniams. žemės perdavimas naujam „savininkui“ „teisiškai pagrindžiamas“ šiais argumentais:

1. Neteisingai pritaikoma LR Konstitucijos 54 straipsnio 2 dalimi: Teisėtiems žemės savininkams inkriminuojami būsimi, į ateitį projektuojami pažeidimai ir nusikaltimai. Toks argumentavimas, kai apkaltinama būsimu nusikaltimu, o baudžiama atimant turtą šiandien – grubiai pažeidžia teisinę nekaltumo prezumpciją.

2. Antras „teisinis“ argumentas – 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymas Nr. I-1454 – „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Kiek „teisinis“ šis įstatymas, aš jau išaiškinau anksčiau. Noriu tik priminti, kad LR Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. byloje Nr. 12/93 svarstė ŠIO ĮSTATYMO atitikimą LR Konstitucijai.

3. 46 LR Konstitucijos straipsnio 3 dalis priešpastatoma šio Konstitucijos straipsnio 1 daliai.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas

Šio įstatymo 72 straipsnis „Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu konstitucijai pasekmės.“ nustato: „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams.

Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.

Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.

Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.“

Šiame įstatyme „numatyta“, kad valdininkų įvykdyta savivalė prieš LR Konstitucijos nuostatas apginant Konstituciniam Teismui nebaudžiama ir jos pasekmės nenaikinamos.

10. Žemės reforma ir jos
ekonominės priežastys

Buvusių sovietinių kolektyvinių ūkių turtas, neperleistas pusvelčiui pagal „Valstiečių ūkio įstatymą“ „sukurtiems“ ūkininkams – atiteko naujai sukurtoms žemės ūkio bendrovėms. LR vykstant „privatizacijai“, atitinkamai buvusio turto vertei buvo išplatintas atitinkamas investicinių čekių kiekis. Žemės ūkyje jie buvo išspausdinti baltos spalvos ir juos buvo galima panaudoti tik žemės ūkyje. Kadangi turto privatizavimas priklausė tiesiogiai nuo valdžioje esančių sovietinių specialistų ir pareigūnų – eiliniams piliečiams už savo turto dalį (baltuosius investicinius čekius) įsigyti realų turtą nebuvo jokios galimybės ir beliko juos įnešti į kuriamas žemės ūkio bendroves arba išmesti. Taip buvo pasiektas „savanoriškumo“ užtikrinimas kuriant bendroves. Kartu tai įrodo – kad buvusį kolūkių turtą paprasti eiliniai žmonės neišgrobstė. Jiems visą laiką veikė įstatymai ir bausmės už įstatymų nesilaikymą. Grobti galėjo tik tie – kas tvarkė dokumentaciją, t. y. vietiniai valdininkai ir sovietiniai žemės ūkio „specialistai“ – žemiausios sovietinės nomenklatūros pakopos atstovai. Vėliau likęs bendrovėse turtas nebuvo indeksuojamas, todėl eilinių akcininkų akcijų vertė nusmuko net iki 500 kartų. Šiuo metu bendrovių vadovai – buvę sovietiniai specialistai pusvelčiui superka eilinių akcininkų akcijas. Privatizuoja sau bendrovių gamybinius pastatus. 1993 m. liepos 15 d. LR Seimas priėmė įstatymą Nr. I-229. (Tai šeštasis 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – papildymas.) Jame teigiama: „Jeigu žemės ūkio gamybinius pastatus įsigijo vienas asmuo, tai žemė, reikalinga jų eksploatavimui, jam gali būti grąžinta natūra arba ekvivalentine natūra ūkininko ūkiui steigti“. Tekste esantis žodis „grąžinti“ – tai įprastas sovietinės nomenklatūros triukas nevadinti daiktų jų tikraisiais vardais. Faktai įrodo, kad Nepriklausomoje Lietuvoje kiekvienam to norinčiam sovietiniam žemės ūkio „specialistui“ valdžia sudarė lengvatines sąlygas įsigyti gamybinius pastatus bei kelių šimtų ha žemės plotą. Neatmetu galimybės, kad LR įstatymo Nr. I-229 tekste žodis „grąžinti“ įrašytas tam, kad paėmus svetimą žemę nereiktų už ją mokėti. Kad dalis valdininkų nesugalvotų nevykdyti bendro nomenklatūros gerbūvio plano, LR Valstybinės žemėtvarkos ir Geodezijos Tarybos prie žemės ūkio ministerijos direktorius ponas S.Staliūnas 1995 m. liepos 25 d. rašte Nr. 1663-327 nurodo: „Vadovaujantis Vyriausybės 1994 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 55 12.2 punktu, žemės ūkio įmonės (naujas bendrovių pavadinimas) neturi teisės atsisakyti išsinuomoti susigrąžinamą privatinėn nuosavybėn žemę…“. Tai, kartu su LR Konstitucinio Teismo sprendimu byloje Nr. 12/93 užtikrina po 1990 m. kovo 11 d. negrąžintos savininkams žemės „savanorišką“ išnuomavimą bendrovei (žemės ūkio įmonei). Lietuvos valstybės mastu – tai 800 tūkstančių hektarų prievarta iš savininkų atimamos žemės.

1990 m. spalio 11 d., „siekiant palengvinti Lietuvos kaimo žmonių sunkias gyvenimo sąlygas“ LR Vyriausybės nutarimu Nr. 308 buvo nutarta sunkiai besiverčiančioms šeimoms skirti po 2-3 ha žemės „asmeniniam ūkiui“. Dar anksčiau, 1991 m. liepos 25 d. ši nuostata buvo įtvirtinta LR įstatyme Nr. I-1607 – (LR žemės Reformos įstatymas). Vėliau išleistuose įstatymuose ar jų papildymuose „asmeninio ūkio“ žemės sąvoka susiformavo į vieną iš pagrindinių žemės reformos tikslų. 1994 m. kovo 16 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ – galutinai sudėjo visus taškus ant „i“. Jeigu bendrovėms buvo skiriama ir Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausanti žemė, tai „asmeniniam ūkiui“ daugiausia skiriama teisėtiems savininkams nuosavybės teise priklausanti žemė. Naujiesiems „savininkams“ numatytos sąlygos žemę išsipirkti lengvatinėmis sąlygomis. Lietuvoje atsirado 150.000 piliečių, norinčių tuos 2-3 ha įsigyti (tai žemės dalintojų iš LR žemės ūkio ministerijos, žemės tvarkymo departamento skelbiamos statistikos duomenys). Šio departamento direktorius P. Aleknavičius 1994 m. spaudoje skelbė, kad Lietuvoje yra apie 4.500.000 ha žemės ūkio paskirties žemės. Teisėti savininkai pageidavo susigrąžinti 3.800.000 ha žemės. Nesunku paskaičiuoti, kad laisvos valstybinės žemės lieka 700.000 ha. Ją padalijus po 3 ha bežemiams – užtenka ir dar lieka. Pažvelkime į siūlomas teisines 2-3 ha pirkimo – pardavimo ar suteikimo procedūras. Tuomet daug kas paaiškėja: pirmiausiai siūloma užsimokėti, vėliau žemė bus matuojama bendrame plote, apdirbant žemę siūloma kooperuotis su stambių žemės ūkio įmonių arba ūkininkų naudojama žeme. Pradžioje už žemės įdirbimą teks atidirbti naujuose dvaruose – vėliau, kuomet toks atsiskaitymas ekonomiškai neapsimokės patiems svetimu turtu susigundžiusiems „vargšams“ – 2-3 ha taps lengvu stambių žemvaldžių grobiu. Tikslas jau bus pasiektas – žemė iš teisėtų savininkų bus atimta prisidengiant labai „humaniškais“ tikslais. Kur dings vargšai 2-3 ha savininkai ir eilinį kartą „išbuožinti“ teisėti žemės savininkai? Tai paaiškinta JTO Papildomos Konvencijos dėl vergovės, vergų prekybos ir į vergovę panašių institutų bei papročių panaikinimo, sudarytos Ženevoje, 1956 m. rugsėjo 7. d., I skyriuje 1 straipsnyje „b“ punkte: „baudžiavinė padėtis, tai yra toks naudojimasis žeme, kai naudotojas pagal įstatymą, paprotį ar susitarimą privalo gyventi ir dirbti žemėje, priklausančioje kitam asmeniui tam tikrus darbus arba už atlyginimą, arba ir be jo ir negali pakeisti savo padėties“. Aiškinu prieštaraujančiam oponentui: dauguma žemės savininkų gyvena toje vietovėje, kur yra atimama žemė. Kadangi dėl sunkių ekonominių gyvenimo sąlygų šie piliečiai negalės pakeisti gyvenamos vietos, bus priversti ieškoti lėšų pragyvenimui toje vietovėje, kur gyvena. Neturėdami kito pasirinkimo bus priversti savanoriškai samdytis pas naują dvarininką. Ar mokės atlyginimą, ar teks dirbti už pavalgymą – tai jau naujo pono kompetencijos klausimas, tuo labiau, kad šio pono tiesioginė „specialybė“ anksčiau buvo sovietinių baudžiauninkų priežiūra. Jeigu aiškintis kiek tokia valdininkų veikla pagrįsta teisiškai, tai prisiminkime, kad 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 dalyje „dėl kaimo gyvenviečių plėtimo“ LR Konstitucinis Teismas išaiškino, kad 0,15 ha žemės paėmimas iš vieno piliečio ir atidavimas kitam individualioms statyboms yra neteisėtas, nes prieštarauja LR Konstitucijos 23 straipsniui. Deja, kuomet sprendžiama nomenklatūros būsimų dvarų problemos (bendrovių žemė) ar jų perspektyva ryšium su 2-3 ha žemės išdalinimu ir to išdalinimo pasekmėmis, LR Konstitucinis Teismas tiek byloje Nr. 12/93 tiek 1995 m. kovo 18 d. byloje Nr. 20/94 – 21/94 sprendžia diametraliai priešingai. Šiuo metu „asmeninio ūkio“ žemės plotai Lietuvoje yra apie 500.000 ha. Vargu ar tokiam valdininkų „rūpinimuisi“ Lietuvos kaimu yra nesavanaudiškas pagrindas. Faktai įrodo masinį ir gerai organizuotą svetimos nuosavybės pasisavinimą. Tai ir yra ekonominė „žemės reformos“ priežastis.

11. Žemės reformos autoriai

Pagrindiniai „žemės reformos“ kūrėjai ir vykdytojai yra Lietuvos žemės Ūkio Akademijos paruošti specialistai. Kas ta Akademija ir kokius „specialistus“ ruošia – geriausia leisti paaiškinti jos pačios darbuotojams. Kaip žinome iš istorijos, sovietų sąjungoje vykstant Gorbačiovinei „perestroikai“ – Lietuvoje susiorganizavo persitvarkymo sąjūdis. Vieną iš šio sąjūdžio grupių sukūrė Lietuvos žemės Ūkio Akademijos darbuotojai. Pateikiu ištrauką iš dienraščio „Kauno diena“, 1992 m. birželio 2 d. Nr. 5 (13719) 4 puslapyje išspausdinto straipsnio „Vieno žodžio našta“. Straipsnyje pateikiamos Akademijoje veikusios persitvarkymo sąjūdžio grupės sudarytos komisijos, skirtos specialiai Akademijoje buvusioms negerovėms ištirti – išvados. Šią komisiją Akademijos persitvarkymo sąjūdžio taryba sudarė 1988 m. gruodžio 29 d. Citatos pradžia: „Skaitytojams priminsiu, kad komisija buvo užsibrėžusi išaiškinti priežastis, dėl kurių per pastaruosius dešimtmečius smuko išleidžiamų specialistų žinių lygis, jų moralė, paliečiant tik tai, ką galėjo ir privalėjo padaryti Akademijos vadovybė. Komisija konstatavo, kad pedagoginio ir auklėjamojo nuosmukio pagrindinės priežastys buvo stojamųjų egzaminų taisyklių pažeidinėjimai, blogai besimokančių studentų „globa“ ir nuolatinis spaudimas mažinti dėstytojų reiklumą, reiklių dėstytojų ujimas ir šalinimas iš Akademijos, nepakankami reikalavimai diplominiams darbams ir projektams. Komisijos parengtame akte rašoma: „Reiklūs dėstytojai buvo peikiami ne tik aptariant egzaminų sesijos rezultatus, bet ir kitomis progomis. Reiklus ir pedagoginiam darbui atsidavęs dėstytojas A. J. Lazauskas buvo pašalintas iš Akademijos. Jo pirmasis „nusižengimas“ buvo tas, kad nepakluso prorektoriaus S. Šimatonio reikalavimui neteisingai vertinti stojančiojo egzaminą. A. J. Lazausko ir kitų dėstytojų nepagrįstas neperatestavimas yra Akademijoje vyraujančios baimės, kuri pakerta dėstytojų reiklumą ir gniuždo kritiką, priežastis.“ Komisijos aktas baigiamas išvadomis: „Paminėtų mokomojo proceso blogybių pasėka ta, kad Lietuvos žemės, vandens ir miškų ūkiai gavo daug blogai paruoštų specialistų, kurie yra mūsų Akademijos darbo niekalas“ (citatos pabaiga). Kad buvusioje sovietų sąjungoje vyko vadovaujančių kadrų atranka ir kryptingas psichologinis apdorojimas – liudija rusiškame laikraštyje „Demokratičeskaja Rosija“ 1990 m. Nr. 4 paskelbtas, sovietinių specialiųjų tarnybų 1947 m. sukurtas įsakymas. Jo pilnas kodas:

“Moskva 2.6.1947: soveršenno sekretno K. AA/SS 113 PRIKAZ NK (003) 47″. Šiame, grifu „visiškai slaptai“ apsaugotame dokumente naujai į socialistinę sistemą įjungtų šalių vadovams perteikiamas sovietų sąjungoje sukauptas „patyrimas“. Pacituosiu keletą šio dokumento punktų, kuriuose tiesiogiai nurodoma kaip ruošti specialistus ir vadovus, reglamentuojamos jų darbo sąlygos ir nurodoma kaip „tvarkyti“ žemės ūkį.

45 punktas: „į aukštąsias mokyklas pirmiausiai priimti žmones iš žemiausių visuomenės sluoksnių, kuriems rūpi gauti diplomą, bet ne gilias specialybės žinias“.

18 punktas: „Pareigose aukštinti tik tuos vadovus, kurie … nesugeba analizuoti problemų, neįeinančių į jų tiesioginės veiklos sferą.“

Palyginus 1988 metų Lietuvos žemės Ūkio Akademijos persitvarkymo sąjūdžio komisijos išaiškintus faktus su sovietinių specialiųjų tarnybų 1947 m. išleistu įsakymu matome, kad šis įsakymas Lietuvos žemės Ūkio Akademijoje buvo pažodžiui vykdomas iki pat 1988 m. Visus LR įstatymų tarpusavio neatitikimus ir kitą painiava – paaiškina žemiau pateikiami sekantys 1947 metų sovietinių specialiųjų tarnybų įsakymo punktai.

14 punktas: „Reikia padaryti viską, kas įmanoma, kad juridinio, ekonominio ar administracinio pobūdžio įstatymai ir sprendimai būtų nekonkretūs“.

15 punktas: „Reikia padaryti viską, kas tik įmanoma, kad bet kuriuo klausimu vienu metu užsiiminėtų keletas komitetų, įstaigų ar organizacijų, bet nei viena iš jų negalėtų paveikti įmonės darbo (galutinio rezultato – Z. J.). Vadovų funkcijos turi apsiriboti nurodymų vykdymu.“

19 punktas: „Vietinės kilmės vadovus reikia taip sukompromituoti pavaldinių akyse, kad jų grįžimas į pradinę aplinką taptų neįmanomu.“

9 punktas: „Reikia sukurti tokią padėtį, kad valstybinių įstaigų tarnautojų atlyginimai būtų maži (išskyrus spec. tarnybas ir karinę pramonę). Tai pirmiausiai liečia sveikatos apsaugą, teismus, mokyklas…“ (Taip siekiama skatinti kyšių ėmimą, griaunama moralė ir užkertamas kelias žmonėms tobulėti individualiai – Z. J.).

Pacituosiu porą 1947 m. sovietinių specialiųjų tarnybų instrukcijos punktų, liečiančių žemės ūkį.

12 punktas: „Reikia spausti vietinę valdžią, kad gavę žemę piliečiai gautų tik tai patvirtinantį dokumentą bet ne žemės nuosavybės dokumentus.“ (Palyginkime su šiuo metu Lietuvoje vykdomu dirbtiniu nuosavybės teisės ir disponavimo nuosavybe išskyrimu – Z. J.).

13 punktas: „Reikia vykdyti tokią politiką, kad individualūs fermerių ūkiai būtų nuostolingi ir nesugebėtų išsilaikyti. Vėliau pradėti žemės ūkio kolektyvizaciją…“ (šiais laikais irgi dar nesugrąžinta žemė „kolektyvizuojama“ suformuojant bendroves ar kolektyvinį „asmeninio ūkio“ paskirties žemės įdirbimą, kad prisitaikant prie pasikeitusių aplinkybių šią žemę būtų galima privatizuoti, kuriant nomenklatūros atstovų dvarus – Z. J.).

Nepriklausomoje Lietuvoje „mokslo ir mokymo“ reikmėms, įvairioms mokslo įstaigoms paskirta 20.000 ha prievarta suvalstybinamos žemės. Pačiai Lietuvos žemės Ūkio Akademijai tenka 811 ha žemės plotas. Dar 1992 metais planuojamoje gauti „mokslo ir mokymo“ reikmėms žemėje 98.1 ha plote Lietuvos žemės Ūkio Akademijos darbuotojai norėjo pradėti statyti savo individualius namus. Šiems neteisėtiems (pagal tuomet galiojusius ir dabar galiojančius LR įstatymus) Akademijos darbuotojų veiksmams, pasipriešinimo tame žemės plote išlikusiose sodybose gyvenantys, teisėti žemės savininkai. Pridedu teisėtų žemės savininkų laišką LR Prezidentui su trijų metų laikotarpį apimančiu valdininkų atsirašinėjimu. Teisėti žemės savininkai buvo priversti kreiptis į LR Prezidentą, kadangi valdininkų savivalę – prieštaraudama LR Konstitucinio Teismo nutarimui byloje Nr. 12/93, 1995 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 350 įteisino LR Vyriausybė. Tarp pridedamų dokumentų yra eilinį kartą žemės reformą Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje 1994 m. pavasarį tyrusios, LR Vyriausybės nurodymu sudarytos komisijos ataskaita, adresuota LR Vyriausybei (rašto Nr. 1110-J-917, 1994 m. gegužės 15 d.) šiai komisijai vadovavo žemės ūkio ministerijos žemės tvarkymo departamento direktorius – P. Aleknavičius. Komisijos išvada: „žemės ūkio ministerijos nuomonę, kaltinimai dėl netinkamo žemės reformos vykdymo Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje yra nepagrįsti…“ Pridedu kelių Lietuvos Valstybės Kontrolės Departamento atliktų žemės reformos vykdymo toje pat Noreikiškių apylinkėje patikrinimų ataskaitas. šios ataskaitos ir pridedama LR Teisingumo ministerijos nuomonė (rašto Nr. 01-03-653/687, 1994.06.04) įrodo priešingai.

Pono P. Aleknavičiaus vadovaujamos komisijos ataskaitos pabaigoje ir jos pagrindu paruoštame LR Vyriausybės nutarimo projekte (jam pritaria nutarimo projektą pasirašęs Lietuvos žemės Ūkio Akademijos rektorius, ponas R. Urbonas) siūloma Akademijai leisti „mokslo ir mokymo“ reikmėms gautą žemę subnuomuoti. Tai jau visiškai nesuprantama: kodėl teisėtų  žemės savininkų turtą nuomoti ir iš tos nuomos daryti biznį turi Akademija? Kodėl žemę susigrąžinti ir disponuoti negali patys teisėti tos žemės savininkai? Dar įdomesnė LR žemės ūkio ministerijos pateikta šio pasiūlymo argumentacija: pasirodo tai daroma siekiant paspartinti nuosavybės teisės į žemę atstatymą Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje!

12. LR Teisėsaugos institucijos
ir žemės reforma

Konkrečius „žemės reformos“ vykdymo pavyzdžius pateikiu iš Kauno rajono Noreikiškių ir Alšėnų apylinkių. Jau tekste minėtoje Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje dirbamos žemės fondas yra 4056 ha. Atsiimti žemę pareiškimus padavė 566 žemės valdų savininkai. Kadangi per 50 metų jų šeimos išaugo, tai vien šioje apylinkėje negrąžinant žemės nuskriaudžiami keli tūkstančiai žmonių. žemės reformos vykdytojai Noreikiškių apylinkėje Lietuvos žemės Ūkio Akademijai skiria 811 ha, kaimo gyvenvietėms – 323 ha, žemės ūkio bendrovėms – 598 ha, gyventojų asmeniniam ūkiui – 387 ha ir kitai negrąžintinai žemei – 395 ha. (Duomenys iš pridedamos žemės ūkio ministerijos komisijos 1994.06.15 d. ataskaitos Nr. 1110-J-917).

LR įstatymuose nustatyta, kad nuosavybės klausimai turi būti išspręsti per 3 mėnesius nuo žemės savininko pareiškimo žemėtvarkos tarnybai padavimo datos. Nesulaukdami teisingo nuosavybės problemų sprendimo ir LR valdžios institucijų – dalis teisėtų žemės savininkų patys atsimatavo ir pradėjo dirbti savo tėvų žemę.

1994 m. prieš nepaklūstančius valdininkų savivalei piliečius valdžia ėmėsi ekonominio susidorojimo priemonių panaudojant teismus. Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje 35, o Alšėnų apylinkėje 15 teisėtų žemės savininkų iškeltos bylos reikalaujant LR Valstybinei mokesčių inspekcijai. Apylinkių žemėtvarkos tarnybų (vadinamų Agrarinės reformos tarnybomis) vadovai bei apylinkių viršaičiai pateikė duomenis LR Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyriui. Remdamiesi LR Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. I-2676 „5“ punktu paskaičiavo padidintus mokesčius šiems 50-čiai žemės savininkų. Pateikiu LR AT nutarimo Nr. I-2676 „5“ punkto pilną tekstą: „Nustatyti, kad asmenys, savavališkai besinaudojantys VALSTYBINE žeme apmokestinami už visą naudojimosi laiką pagal maksimalią tos gyvenamosios vietovės žemės kainą ir trigubą mokesčio tarifą. šio mokesčio sumokėjimas nereiškia žemės nuosavybės įteisinimo.“ Nei Noreikiškių apylinkės žemėtvarkos tarnybos pirmininkas A. Lelys, nei viršaitis A. Jokubauskas, nei Alšėnų apylinkės vadovai, nei Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyriaus juristas ponas Senuta, nei šios inspekcijos vadovai nepastebėjo – kad LR AT nutarime Nr. I-2676 kalbama apie VALSTYBINĘ žemę. Ne gana to – aktyviausiai žemės grobikams besipriešinantiems žemės savininkams mokesčių skaičiuotojai skaičiuodami mokesčius „apsiriko“ ir ne vietoje padėjo kablelį. Tokiu būdu ir taip 10 kartų didesni neteisėti mokesčiai buvo padidinti dar 10 kartų ir gautos 100 kartų didesnės mokesčių sumos. (žemės savininkai patys suskaičiavo ir laiku sumokėjo nepadidintus mokesčius, tokius, kokius moka visi LR piliečiai). Kadangi kalbama apie mokesčius už 1993 metus, tai valdininkai nepamiršo priskaičiuoti už jų nuomone nesumokėtus mokesčius ir nemažų delspinigių. Pavyzdžiui, pensininkui J. Kunickui už 12,5 ha žemės buvo pateiktas ieškinys už 1993 m. mokėti 6282 litus mokesčių (4 litai lygu 1 JAV doleriui) pensininkei E. Jurgelevičienė už 4,2 ha – 2405,41 lito ir pan. Prieš sprendžiant daug tai ar mažai reikia pažymėti, kad pensija nesiekia 150 litų, o kainos per paskutinius metus padvigubėjo ir susilygino ar net viršija pasaulines. Nepagrįstai didelės elektros energijos ir kuro kainos. Pradedantys ūkininkauti teisėti žemės savininkai valstybės neremiami. Jiems trūksta technikos ir įrengimų. Pokario metais prievarta suvarant teisėtus žemės savininkus į okupacinės valdžios sukurtus sovietinius kolūkius, buvo atimtos jų turėtos žemės dirbimo priemonės: inventorius, arkliai ir stambesni pastatai. Apie šio turto grąžinimą arba kompensavimą kitu tokiu pat turtu niekas Nepriklausomoje Lietuvoje neužsiminė – nors buvusių kolūkių turtas buvo išdalintas (aišku, kad ne žemės savininkams).

Esant tokioms ekonominėms sąlygoms, tokie dideli ir neteisėti mokesčiai – tai atviras susidorojimas su norinčiais savarankiškai dirbti savo žemę piliečiais.

Aš asmeniškai ginu savininkų interesus visų lygių LR teismuose. Kuomet LR Aukščiausias Teismas kasacine tvarka spręsdamas žemės savininko V. Jaro neteisėto apmokestinimo bylą panaikino ankstesnį LR Aukščiausiojo Teismo sprendimą, kaip nepagrįstą – padėtis truputį pagerėjo. Blogai yra tai, kad Aukščiausiasis Teismas nepriėmė galutinio sprendimo. Kauno apygardos Teismas (aukštesnis už apylinkės teismą) jau dviejuose bylose priėmė sprendimą, kad savininkai apmokestinti neteisėtai. Tačiau 1995 m. birželio 13 d. Kauno apylinkės teisėjas A. Urbšys, žinodamas apie analogiškose bylose aukštesnių teismų priimtus sprendimus savininkų naudai – E. Jurgelevičienei priteisė mokėti ir padidintus mokesčius, ir delspinigius. Jau rašant šį raštą E. Jurgelevičienė gavo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimą Nr. 04-18, 1995.07.24 d., pasirašytą jos viršininko Z. Gedvilo, kad už 1994 metus turi sumokėti padidintus mokesčius ir delspinigius – 784 litus ir 8 centus. Nesumokėjus byla bus perduota teismui. (Analogiškus mokesčių inspekcijos pranešimus gauna ir kiti žemės savininkai). E. Jurgelevičienės žemė patenka į Ringaudų gyvenvietės plėtimo zoną. Tai reiškia, kad Kauno apylinkės Teismo teisėjams ir mokesčių inspekcijai Noreikiškių apylinkės buvusio viršaičio nuomonė yra žymiai svaresnė už LR Konstitucinio Teismo nutarimą byloje Nr. 12/93, kuriame kaimo gyvenviečių plėtimas pripažintas neteisėtu.

Be mokesčių bylų, yra atvejų, kuomet naujai gavę sklypus svetimoje žemėje piliečiai paduoda teisman teisėtus žemės savininkus už trukdymą vykdyti statybas. Iš tokių bylų toliausiai pažengusi žemės savininko R. Kizevičiaus byla, kurioje jis yra atsakovu. Ieškovė – S. Jarmalavičienė. Jau du kartus LR Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegija naikino Kauno apylinkės Teismo sprendimus ir grąžino Kauno apylinkės teismui spręsti kita sudėtimi. Nežiūrint antrame LR Aukščiausiojo teismo nutarime nurodytų teisinių argumentų ir trečią kartą Kauno apylinkės teismas liko ištikimas savo tradicijoms – R. Kizevičius bylą pralaimėjo. Ši byla tęsiasi 3 metus. R. Kizevičiui visą laiką reikia mokėti advokatui. (Aš šioje byloje dalyvauju visuomenės gynėjo teisėmis, nemokamai). Paduodant apeliacinį skundą, R. Kizevičiui tenka įmokėti dalį ginčijamo turto vertės. Kadangi ginčytina žemė irgi yra Ringaudų gyvenvietės plėtimo teritorijoje, kurią liečia LR Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 12/93 – tai paskutiniai Kauno apylinkės teismo sprendimai yra atviras nesiskaitymas su šiuo sprendimu, turinčių įstatymo galią.

Tarp mano pridedamų dokumentų yra 1993 m. gegužės 18 d. LR Generalinio Prokuroro, pono A. Paulausko atsakymas Nr. 72-51-93 LR Seimo nariui ponui P. K. Paukščiui. Kitą, 1993 m. liepos 21 d. atsakymą Nr. 712-51-93 – minėtas LR Seimo narys gavo iš LR Generalinės Prokuratūros Civilinių bylų ir bendrosios kompetencijos skyriaus vyriausiojo prokuroro, Kolegijos nario pono S. Gurevičiaus. LR Seimo narys P. K. Paukštys buvo kreipęsis į LR Generalinę Prokuratūrą dėl 1993 m. pavasarį Lietuvos žemės Ūkio Akademijos įvykdytų bandymų užgrobti žemę individualių namų statybai, fizine jėga palaužiant teisėtų žemės savininkų pasipriešinimą. Abu LR Generalinės Prokuratūros vadovai savo raštuose teigia, kad Akademijos gyvenvietės kūrimo problema bus išspręsta LR Vyriausybei priėmus atitinkamą nutarimą. Tai reiškia, kad pono P. K. Paukščio kreipimosi metu, (pagal tuo metu galiojusius LR įstatymus) buvusius antiteisinius Lietuvos žemės Ūkio Akademijos darbuotojų veiksmus Vyriausybė savo būsimu nutarimu gali paversti teisiniais, taikant būsimą LR Vyriausybės nutarimą atgaline data (kas vėliau ir įvyko). Tikriausiai todėl ir nereikia stebėtis, kad LR valdininkai masiškai nekreipia dėmesio į LR Konstitucinio Teismo sprendimą byloje Nr. 12/93 dėl kaimo gyvenviečių neteisėtumo, nes įstatymų nesilaiko pati LR Generalinė Prokuratūra. šiuo metu ruošiamas naujas teisinis susidorojimas su Akademijai besipriešinančiais žemės savininkais. Mano žiniomis valdininkų statytinis – pilietis, neturintis įgaliojimų iš savininkų ruošiasi apsiskelbti žemės savininkų atstovu, kreiptis į teismą ir pralaimėti jų bylą teisme. Tai planuojama atlikti 1995 m. rugsėjo 5 d., Kauno apylinkės teisme.

Šis dokumentas paruoštas pagal mano sudarytą ir 1994 m. lapkričio 8 d. Tarpžinybinėje Komisijoje kovai su ekonominiais nusikaltimais užregistruotą bylą „Dėl Kauno rajone Noreikiškių apylinkėje valdininkų vykdomo prievartinio turto perskirstymo“ (registracijos Nr. 147). ši komisija tiesiogiai pavaldi LR Prezidentui. 1995 m. sausio 20 d. buvau pakviestas ir dalyvavau šios komisijos posėdyje, LR Vidaus Reikalų ministerijoje. Komisijai vadovaujantis LR Vidaus Reikalų ministras ponas R. Vaitekūnas man atskirais nagrinėjamais klausimais atsakinėjo, kad: „tai ne komisijos kompetencija“ arba „komisija bejėgė ką nors pakeisti“. Kad tikrai taptų bejėgė – šios komisijos pavadinimas buvo pakeistas. Dabar ji vadinasi „Konsultacinė taryba kovai su ekonominiais nusikaltimais prie Respublikos Prezidento“. Pridedu iš šios tarybos gautus du raštus, kuriuose atvirai atsiprašinėjama: 1995 m. vasario 15 d. raštas Nr. 12/1-28 ir 1995 m. kovo 20 d. raštas Nr. 12/1-52. Kartu su „Tarpžinybinės komisijos“ pavirtimu į „Konsultacinę tarybą“ – Lietuvos žemės ūkio ministerijoje „išnyko“ žemės tvarkymo departamentas. šiuo metu tolimesnę svetimo turto grobimo politiką vykdo Valstybinė žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba. Buvęs žemės tvarkymo departamento direktorius P.Aleknavičius dirba šios tarnybos direktoriaus S.Staliūno pavaduotoju. Nors ta pati veikla vyksta toliau, tačiau kaltų dėl ankstesnės veiklos lyg ir neliko…

13. Žemės reformos vykdytojai

Šio klausimo teorinę dalį ir kai kuriuos faktus jau pateikiau šio rašto tekste. Dabar pateiksiu keletą konkrečių faktų iš konkrečių Kauno rajono Noreikiškių ir Alšėnų apylinkių, apie žemės reformos vykdytojų veiklą.

LR Seimo nariai, ponai M.Treinys ir A. Baležentis anksčiau dirbo Lietuvos žemės Ūkio Akademijoje, ruošė žemės ūkio specialistus. 1993 m. balandžio 27 d. šie Seimo nariai ir LR Seimo narys L. Milčius, parašė kreipimąsi į LR Ministrą Pirmininką A.Šleževičių dėl Lietuvos žemės Ūkio Akademijos gyvenvietės (kopiją ir vertimą pridedu). Šiame kreipimesi jie atvirai dezinformuoja Ministrą Pirmininką: kad buvo bandyta grąžinti žemę jos teisėtiems savininkams. To niekuomet niekas nebandė daryti. Tolesniame tekste teigia, kad Lietuvos žemės Ūkio Akademijos darbuotojai sklypus gavo teisėtai. 1992 m. liepos 7 d. Lietuvos Valstybės Kontrolės Departamento patikrinimo ataskaitoje Nr. 12/10-541 nustatyta, kad net būsimos gyvenvietės teritorija savavališkai pakeista. Vien tai įrodo, kad toje vietovėje esanti žemė grobiama neteisėtai. Kita problemos dalis – kodėl įstatymus leidžiantys LR Seimo nariai – kišasi į vykdomosios valdžios reikalus? Tikriausiai todėl, kad LR Seimo narys A. Baležentis pats gauna vieną iš sklypų būsimoje Lietuvos žemės Ūkio Akademijos gyvenvietėje asmeniškai. Tame pat Valstybės Kontrolės Departamento rašte Nr. 12/10-541 toliau randame, kad šioje gyvenvietėje sklypus „individualioms statyboms“ neteisiškai bandė gauti Noreikiškių apylinkės vadovai (tame tarpe apylinkės viršaitis A. Jakubauskas. Šiuo metu aiškinamės – kiek sklypų sau buvęs viršaitis A.Jakubauskas pasiskyrė neteisėtoje Ringaudų gyvenvietės plėtimo zonoje). Iš pridedamų 1994 metų spalio 11 d. Valstybės Kontrolės Departamento Noreikiškių apylinkėje vykdytos žemės reformos patikrinimo Nr. 67 dokumentų matome, kad Virbališkių kaime 1,82 ha ploto žemės sklypas neteisėtai atmatuotas ponui A. Griniui, nors šis ponas į agrarinės reformos tarnybą nesikreipė. Tai buvusios Kauno žemėtvarkos instituto skyriaus viršininkės, ponios R. Stašelienės tėvas. Nors tie valstybės kontrolės dokumentai žinomi LR Vyriausybei ir LR Seimui – 1995 m. birželio 1 d. R. Stašelienėnė paskirta naujai sukurtos Kauno apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus viršininke. Nors Mitkūnų kaimo savininkų žemė išskirstoma piliečių „asmeniniam ūkiui“, tačiau į čia esančią laisvą valstybinę žemę – perkelta iš kitur ponios A. Baltrašiūnienės žemė. Tokių atvejų ne vienas ir ne du. Tai atlieka Noreikiškių apylinkės žemės reformos tarnyba, vadovaujama pono A. Lelio.

Naujai sukurta Kauno apskrities administracija atsisako vykdyti LR Konstitucinio Teismo nutarimo byloje Nr. 12/93 tą dalį, kurioje kaimo gyvenviečių plėtimas pripažintas neteisėtu. Tai patvirtina pridedama žemės savininkės Kleizienės kreipimosi į Kauno apskrities valdytoją kopija ir valdytojo atsakymo kopija (analogiškų dokumentų turime ir daugiau).

Neseniai priimtas LR Valdininkų įstatymas nenumato, kad pasibaigus tiesioginių vadovų valdymo trukmei būtų iš pareigų atleisti LR Seimo komitetų patarėjai, LR ministrų kabineto sekretorius, LR Vyriausybės patarėjai, LR Vyriausybės skiriami apskričių valdytojai bei Vyriausybės atstovai regionuose. Pasikeitus valdžiai išliks savo postuose ir LR Prezidentūros konsultantai bei reikalų valdybos vadovai. Kadangi dabartinė LR Vyriausybė suformuota absoliučia dauguma LR Seime turinčios Lietuvos Liaudies Demokratinės partijos (buvusi Lietuvos Komunistų partija, o dar anksčiau Tarybų Sąjungos komunistų partijos padalinys Lietuvoje), ar tai nereiškia, kad Lietuvoje atgaivinta sovietinė nomenklatūra?! Skirtumas tik tas, kad jeigu sovietiniais laikais šie ponai dar bijojo partijos vadovų Maskvoje – tai dabar nebijo nieko.

14. Žemės reformos pasekmės

Visiems žinoma, kad blogis gimdo tik blogį. Žinome, kad sovietinė imperija nebuvo nei demokratinė, nei teisinė valstybė. Ūkininkavimas sovietiniame „liaudies ūkyje“ buvo pagrįstas valdančiosios grupuotės įsakymų vykdymu. Teisinių struktūrų paskirtis buvo bausti nepaklusniuosius ir kitaminčius, o ekonominių struktūrų – pateisinti valdančiosios grupuotės savivalę. Šiems tikslams buvo reikalingi ir atitinkamas savybes turintys „specialistai“. Šioje imperijoje buvo atsisakyta nuo ištisų žmonijos pažinimo sričių, neatitinkančias valdančiosios grupuotės interesų mokslo šakas paskelbiant melagingomis (lženauka). Iš šiame rašte pateiktų faktų matosi, kad ir eiliniams sovietiniams piliečiams buvo pritaikomas atitinkamas psichologinis poveikis.

Šiuolaikinis mokslas nustatė, kad žmogaus įvairiais būdais ir įvairiu laiku gautos žinios, tradicijos bei pasaulėžiūros principai per ilgą laiką susiformuoja į šio asmens pasaulėžiūros stereotipus. Tie stereotipai žmoguje užsifiksuoja refleksų lygyje, todėl yra beveik nekintantys. Priimami kaip neabejotinos tiesos – jie formuoja tolimesnį šio asmens mastymą ir elgesį. Klaidingais pagrindais suformuoti stereotipai jų „nešiotoją“ nustato prieš aplinkinę visuomenę. Nenuostabu, kad dešimtmečiais kalbėję apie aukštus idealus, o praktiniame gyvenime siekę sau primityvios asmeninės naudos sovietiniai „specialistai“ ir funkcionieriai susiformavo sau atitinkamus pasaulėžiūros stereotipus. Tai paaiškina dabartinį jų elgesį, tačiau (tam elgesiui) neduoda jokio teisinio pagrindo. Tokie „specialistai“ nepadarė jokių išvadų iš 50 metų trukusio sovietinės okupacijos laikotarpio Lietuvoje ir nesupranta, kad nesprendžiamos problemos savaime neišnyksta, bet kaupiasi ir aštrėja. Žemės reformos pasėkoje daugelis LR piliečių savo žemę praranda. Tą praradimą vertinant pinigine išraiška, pilietis praranda atitinkamą žemės vertei sumą pinigų. Žiūrint plačiau, prarandamas laikas, reikalingas tai pinigų sumai uždirbti, už kurią tą žemę galima nupirkti rinkos kainomis. Mūsų atveju išvis nėra ekonominių, teisinių ir kt., sąlygų savo darbu kompensuoti patirtą nuostolį. Patirta ekonominė žala atima žmogui galimybę pačiam spręsti savo problemas, būti nepriklausomu. Praktiškai tai reiškia dirbtinį žmogaus ateities pakeitimą, nes netekus ekonominio savarankiškumo, prarandama galimybė savarankiškai planuoti savo gyvenimą, pasireikšti asmeninei iniciatyvai ir tobulėti kaip asmenybei. Pasireiškia streso poveikis, nes vietoje išsvajotos laisvės ir tikėtosi laisvo kūrybinio darbo savo žemėje ar savo nuosavame versle – tenka ieškoti malonės pas naujus ponus, vėl prisitaikyti ir dirbti prievartinį darbą. Pati svarbiausia šio chroniško streso priežastis – tai supratimas, kad esi begėdiškai apgautas ir bejėgis ką nors pakeisti. Valdininkai siekdami savų egoistinių tikslų ir neteisingai suprasdami gyvenimo prasmę, LR sukelia masinį stresą. Ar tai neatsiliepia neigiamai visai pasaulio žmonijai? 1981 m. birželio mėnesį paskelbtame JAV kongreso mokslo ir technikos komiteto dokumente, pavadintame „Sąmonės fizikos tyrimai“, teigiama: „Egzistuoja tiesioginis žmogaus sąmonės ryšys su kitų žmonių sąmonėmis ir su medžiaga (materija). Šis ryšys sustiprėja, veikiant emocijoms arba valios pastangoms“. Ar tai nepaaiškina neigiamo streso, kurį taipogi sukelia stiprios negatyvios emocijos, „fizikos“? Toliau, 1983 m. spalio 1 d. JAV kongreso mokslo ir technikos komiteto moksliniame biuletenyje „Moksliniai ir vyriausybiniai pranešimai“, skaitome: „Nauji bandymai, griežtai laikantis eksperimento sąlygų, įtikinamai patvirtino šių reiškinių realumą“. Nesunku suprasti, kad negatyvus poveikis veikia visus, o labiausiai (ir tiesiogiai) persiduoda valdininkų savivalės aukų vaikams.

Žmogus, skirtingai nuo gyvūnų, gimsta bejėgis ir nieko nemokantis. Jeigu dažnas gyvūnas gali sėkmingai augti vadovaudamasis įgimtais instinktais ir būti pilnaverčiu savo rūšies atstovu, tai žmogaus vaikui to neužtenka. Iš istorijos žinome apie 70 atvejų, kuomet žmonių vaikus užaugino žvėrys. Nežiūrint vėlesnių žmogaus pastangų tokį vaiką perauklėti – tokie bandymai neduodavo rezultatų. Tai įrodo, koks svarbus pradinis žinių įgavimo etapas.

LR vadovai neseniai pasirašė ir ratifikavo Europos Vaiko Teisių Konvenciją. Paanalizuokime, ar įmanoma vykdyti šios Konvencijos reikalavimus – tuo pat metu vykdant žemės reformą ir atimant turtą iš tų vaikų tėvų. Žinome, kad nuosavybė ir su ja neatsiejamai surištas kūrybinis darbas lemia visapusišką žmogaus tobulėjimą, yra ekonominis sveikos šeimos pagrindas. Šio pagrindo netekimas automatiškai iššaukia neužtikrintos ateities pojūtį, o tai yra gilaus ir ilgalaikio emocinio streso priežastis. Prisiminkime, JAV Kongreso Mokslo ir Technikos Komiteto pavedimu atliktų mokslinių tyrimų metu buvo išaiškintas fizikinis emocijų (ir jų iššaukiamo streso) perdavimo mechanizmas. Kadangi toks energetinis poveikis realiai egzistuoja – tai LR pravedama žemės reforma žalinga ne tik tėvams, bet ir vaikams. Neigiamas emocijas ir jas lydintį stresą iššaukia ir paverčia chronišku „žemės reformos aukas“ tolimesniame gyvenime pastoviai lydintis įvairiapusis ekonominius stygius. Jis pasireiškia ir tiesiogiai maisto trūkumu arba prasta jo kokybe – kas atsiliepia vaiko fiziniam išsivystymui. Negatyvų poveikį besivystančiai asmenybei turi ir pablogėjusi visuomenės moralė. Kadangi tėvai priversti visą savo laiką skirti būtiniausių pragyvenimui reikalingų lėšų ieškojimui, tai jie negali užtektinai laiko skirti savo vaikams. Tai tėvams neleidžia anksčiau mano išvardintų negatyvių veiksnių poveikio bent dalinai kompensuoti auklėjimu šeimoje. Jau minėjau, kad dėl „žemės reformos“ iššauktų sunkių ekonominių sąlygų patys tėvai negali intelektualiai ir dvasiškai tobulėti. Visiems žinoma, kad veiksmingiausias auklėjimo faktorius – asmeninis tėvų pavyzdys. Kadangi, kaip minėjau, tėvai negali patys tobulėti, tai ir vaikams negali perduoti to, ko patys savyje neturi.

Nesunku suprasti, kad iš LR valdžios atstovų garsiai skelbiamo „rūpinimosi“ vaikais – šiems tikrovėje belieka negatyvios aplinkos poveikis ir būsimi neteisingi pasaulėžiūros stereotipai. Peršasi neišvengiama išvada, kad prieš kuriant gėrį būtina atsisakyti blogio.

15. Nepriklausoma LR spauda

Kuomet Lietuvos ateičiai neabejingi žmonės kreipiasi į daugiausiai skaitomus LR laikraščius ir prašo atkreipti dėmesį į negatyvių reiškinių gilumines priežastis, išgirsta trafaretiniu tapusį atsakymą: „jau visiems Lietuvos žmonėms politika nusibodo, skaitytojams neįdomu“. Žemės reformos ir panašių socialinių reiškinių esmę liečiantys straipsniai „nepriklausomoje“ Lietuvos spaudoje išspausdinami tik atskirų žurnalistų pasiaukojimo dėka. Šiems žmonėms leidinių redaktoriai apriboja spausdinamos medžiagos kiekį, verčia rašyti straipsnius ne jų specializacijos srityje ir pan.

Pastaba:

Pridedamas trijų metų laikotarpį apimantis LR įvairių lygių valdžios institucijų pareigūnų atsirašinėjimas Kauno raj. Noreikiškių apylinkės teisėtiems žemės savininkams padės Jums detaliai įsivaizduoti, kaip posovietinėje Lietuvoje vyksta „žemės reforma“ pavadintas procesas.

 

Lietuvos žmogaus Teisių gynimo
Asociacijos nuosavybės teisių komisijos
pirmininkas:                                                                                      Z. Jurgelevičius.

1995 m.

Reklama