2004 m. kovo 25 d.

Jei norime dalykus apžvelgti teisingai, turime žmonijos praeitį suprasti taip, kaip ir dabartį. Štai kodėl taip svarbu suvokti jos mitus ir simbolius. Karlas Jungas.

ĮŽANGA

Keturiolika metų gindamas posovietinės Lietuvos Respublikos “valdžią turinčiųjų” masiškai pažeidinėjamas LR gyventojų žmogaus teises aš kartu aiškinausi tų teisių kilmę ir jų visapusišką pagrįstumą. Aiškinausi ir tai, ar gindamas žmogaus teises aš pats beprasmiškai neiššvaistau savąjį gyvenimą. Ne paslaptis, kad objektyviai vertindami LR valdžios ir valdymo bei teisėsaugos pareigūnų užimamą poziciją mano ginamieji kartais pareiškia, jog gindamas žmogaus teises aš “kovoju su vėjo malūnais”. Tuo jie išreiškia savo asmeninę nuomonę, kad gyvenime galima atsisakyti tiesos bei teisingumo ir prisitaikyti prie blogio. Aš visapusiškai ištyriau šios nuomonės pagrįstumą ir įsitikinau, kad ji yra klaidinga. Todėl aš galvoju, kad jau suradau atsakymus į dalį iš tų klausimų – į kuriuos pats sau privalo atsakyti kiekvienas savojo gyvenimo  prasmės ieškantis žmogus. Todėl šis straipsnis yra skirtas tiems Gerbiamiems  Skaitytojams – kuriuos dar domina jų gyvenimo prasmė.

Perskaitęs šio straipsnio pavadinimą beveik kiekvienas šio straipsnio skaitytojas neabejodamas pasakys, kad žmogaus teisių gynėjai gina žmogaus teises. Tačiau toks atsakymas dar nereiškia, kad taip atsakęs žmogus aiškiai suvokia  kas yra tos žmogaus teisės. Šį mano teiginį pagrindžia tas faktas, kad posovietinėje Lietuvoje žmogaus teises ginančių organizacijų veikla reglamentuojama 2004 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Asociacijų įstatymo (Nr. IX-1969) 3 straipsnio “Asociacijos veiklos pagrindai” 1 dalies teisinėmis normomis: “Asociacija veikia laikydamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas), šio bei kitų įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų ir veiklą grindžia savo įstatais”. Minėto įstatymo 14 straipsnio teisinė norma nustato, kad: “Valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir į jos vidaus reikalus”. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas gerai, tačiau kai geriau pagalvoji tampa akivaizdu, kad posovietinėje Lietuvoje žmogaus teisių gynimas galimas tik tuomet – kai jį leidžia tas žmogaus teises pažeidinėjanti LR valdžia. Tai taip pat reiškia, kad visuomeninės organizacijos veikla Lietuvos Respublikoje apsiriboja LR įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisinių aktų vykdymu t.y., tuos teisinius aktus įgyvendinančių valstybės pareigūnų veiklos dubliavimu. Taip suformuojamas įvaizdis, kad: “žmogaus teises posovietinėje Lietuvoje ginantys asmenys tiesiog neturi ką veikti ir žaidžia valstybės pareigūnus. Kadangi mūsų valstybės pareigūnai savo pareigas atlieka nepriekaištingai – tai patys gerai nežinantys kuo jie užsiima žmogaus teisių gynėjai posovietinėje Lietuvoje yra niekam nereikalingi”. Be to iš minėto, žmogaus teises ginančių visuomeninių organizacijų veiklą reglamentuojančių posovietinės LR įstatymo turinio visiškai neaišku –  kaip LR piliečiams gintis nuo pačių įstatymų leidėjų vykdomo žmogaus teisių pažeidinėjimo. Šį mano pastebėjimą patvirtina LR Civilinio Proceso Kodekse naujai atsiradę piliečių atstovavimo teismuose apribojimai, kurie iš LR piliečių atima teisę patiems save atstovauti teisme. Nuo šio CPK pakeitimo LR piliečių pažeistas teises gins tik LR valdžios vykdomų teisės pažeidimų “nepastebintys” teisininkai profesionalai. Savo teisine esme šis LR CPK pakeitimas yra dar vienas LR valdžios įstatymu “įteisintas” grubus žmogaus teisių pažeidimas. Todėl gerbiamiems skaitytojams siūlau išsiaiškinti: ar valstybės įstatymų teisinės normos turi būti grindžiamos tik grupės suinteresuotų asmenų (politikų) nuomone – ar galimi ir kitokie teisės pagrindai?

Aš asmeniškai jau keturiolika metų posovietinėje Lietuvoje ginu valdininkų pažeidinėjamas žmogaus teises. Dirbdamas įvairiose, savo įstatuose žmogaus teisių gynimą deklaruojančiose visuomeninėse organizacijose, aš ne kartą susidūriau  su įnirtingu asmenų pasipriešinimu teisei ir teisingumui. Teisei ir teisingumui priešinosi  ne tik Lietuvos valstybės valdymo ir teisėsaugos institucijų pareigūnai – bet  ir pačių žmogaus teisių gynimą savo įstatuose deklaruojančių visuomeninių organizacijų vadovai. Tai, kad asmenys atvirai veiktų prieš savo pačių deklaruojamus tikslus žmogui yra sunkiai suvokiama – tačiau tai yra posovietinės realybės faktai. Kodėl tai vyksta?

Visi posovietinės LR politikai savo rinkėjams tik ir tekartoja, kad jie siekia “visuotinės gerovės”. Todėl visiškai nesuprantama – kodėl per visą atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybės laikotarpį geri politikų siekiai galutiniame jų realizavimo etape tampa jei ne nusikaltimais tai bent jau akivaizdžiomis nesąmonėmis. Kas dėl to kaltas? Gal kaltų išvis nėra? Gal šios mūsų gyvenimo nesėkmės yra tiesiog  atsitiktinumų virtinė? Didžiojoje Britanijoje gyvenantis rusų rašytojas V. Suvorovas savo knygoje “Paskutinė Respublika”  cituoja frazę iš TSRS Vyriausios žvalgybos valdybos rezidento Ženevoje V. Kalinino pamokymų: jeigu  sutapimų daugiau kaip du, tai jau nebe sutapimai. Posovietinėje Lietuvoje kryptingi  “atsitiktinumai” skaičiuojami dešimtimis. Tai  mums leidžia pasinaudoti sovietinių žvalgybininkų patirtimi ir nepatikėti šių “atsitiktinumų” atsitiktinumu.

Visą posovietinėje LR egzistuojantį absurdą posovietinės LR politikai bando “nurašyti” kaip natūralius valstybingumo atkūrimo sunkumus. Iš istorijos žinome, kad dar senovės Kinijoje norintieji kam nors palinkėti blogo asmenys – linkėdavo pagyventi “įdomiais laikais”(permainų laikais). Todėl ir mes galėtume teigti, kad: “po saule nėra nieko naujo”, kad: “tai neišvengiama” ir t.t. Galėtume – jeigu visuotinis posovietinio gyvenimo ekonominis nuosmukis kartu su visais LR gyventojais vienodai paliestų ir “politikais” pasivadinusius asmenis. Galėtume, jei šie “politikai” savo grupinius savanaudiškus ekonominius interesus neprilygintų įstatymams. Jeigu posovietinis teisingumas būtų visiems vienodas… Štai šioje vietoje mes nejučiomis priartėjome prie problemos esmės. Esminiu gyvenimo “įdomiais laikais” bruožu yra tai,  kad tuomet gyvenimas stokoja apibrėžtų ir argumentuotų vertybių vertinimo kriterijų. Posovietinio gyvenimo tikrovė šį mano teiginį akivaizdžiai patvirtina. Todėl šiame straipsnyje išsiaiškinsime – ar tokie kriterijai išvis realiai egzistuoja. Šiame straipsnyje man teks kalbėti apie žmogaus gyvenimo prasmę. Tai buvo ir yra visais laikais sunkiausiai suvokiama tema. Todėl siekdamas, kad šis straipsnis taptų nuoseklesnis – aš jį suskirsčiau į atskiras viena kitą papildančias ir pratęsiančias dalis. Gerbiami skaitytojai: šį aiškinimąsi aš suvokiu ir Jums pateikiu kaip įsivaizduojamų laiptų į tiesą pakopas – kurias negalima “peršokti”. Nesusipažinę su dalimi informacijos (peršokę “laiptų į tiesą” pakopą) – mes liksime ten kur ir esame, t.y., toliau gyvensime “įdomiais laikais”. Kad šis straipsnis būtų lengviau suprantamas – aš jame beveik visiškai atsisakiau tarptautinių terminų. 

Apie vieni kitų supratimą

Šis mano straipsnis bus paskelbtas internete. Gerbiamus Skaitytojus kviečiu nelikti abejingais ir komentaruose arba diskusijų forume išsakyti savo nuomonę apie čia mano įvardijamas, mums visiems aktualias problemas. Kad  būsimoji mūsų diskusija būtų rezultatyvi – siūlau aptarti diskutavimo sąlygas. Šios diskusijos dalyviai tikriausiai sutiks su mano teiginiu, kad norint kažką vertinti  – reikia turėti visiems bendrą (vienodai suprantamą) atskaitos sistemą. Kitu atveju mes vieni kitų paprasčiausiai nesuprasime ir todėl mūsų diskusija neįvyks. Primenu, kad “įdomūs laikai” konkrečioje visuomenėje prasideda tik tuomet – kai ta visuomenė praranda vieningus vertybių vertinimo kriterijus. Drįstu teigti, kad posovietinės LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai šiuo metu ypač stokoja tokių visiems priimtinų (vieningų) vertybių vertinimo kriterijų ir tokią savo pasaulėžiūrą primeta Tautai. Todėl kiekvienas Lietuvos gyventojas įsivaizduoja, kad jis viską pasaulyje išmano geriau už visus kitus savo bendrapiliečius. Tačiau tokio gyventojų požiūrio tikroji priežastis yra ne tariamame “išmanyme”- bet jų naudojamuose vertybių vertinimo kriterijuose. Nesant kitos vertybių vertinimo sistemos – posovietinės Lietuvos gyventojai žmones daiktus ir įvykius vertina iš asmeninės materialinės naudos pozicijų. Tas asmeninės naudos supratimas dažniausiai niekaip nesusietas su morale – todėl kiekvienas asmuo jį suvokia vis kitaip. Esant tokiai pasaulėžiūrai LR gyventojai tarpusavyje konkuruoja dėl turto ir yra labai susipriešinę. Tokio gyventojų savitarpio susipriešinimo pasekme yra tai, kad šie gyventojai patys (dėl vienas kito “negirdėjimo”) visiškai negali  pagerinti savo dabar esamą padėtį ar pozityviai įtakoti savąją ateitį. Šiai mano minčiai prieštaraujantiems oponentams siūlau prisiminti liaudies pastebėjimą apie neįveikiamą surištos šluotos stiprumą ir lengvai lūžtančias palaidas rykštes. Kad mes šioje diskusijoje suprastume vieni kitų požiūrį ir dar nepradėję diskutuoti neišsibėgiotume į skirtingas puses – aš Jums siūlau prisilaikyti straipsnio autoriaus siūlomos diskusijos tvarkos.

Be jau paminėtų yra ir kitos, giluminės posovietinės LR gyventojų tarpusavio nesusikalbėjimo priežastys.  Siūlau išanalizuoti ir jas. Posovietinėje Lietuvoje ne tik asmenų tarpusavio nuomonių apsikeitime, bet ir realiame gyvenime vadovaujamasi vadinamuoju “nuomonių pliuralizmu”. Šiuo dviejų žodžių junginiu bandoma apibūdinti visų žmonių pasaulėžiūrų visumą. Šis apibrėžimas nieko konkretaus nereiškia, todėl jo naudojimas nieko pozityvaus visuomenei neatneša. Toks beprasmis skirtingų nuomonių mišinys kažkodėl visiškai nepagrįstai yra įvardijimas viena iš visai žmonijai bendrų vertybių. Toks “nuomonių pliuralizmo” vertinimas geriausiu atveju yra visuomenei žalingas jo kūrėjų apsirikimas. Numatau autoritetingų visuomenės atstovų kritiką: “savosios nuomonės turėjimas yra  pagrindinis laisvės pasireiškimas.  Jurgelevičius mus “tempia atgal”, kadangi jis neigia pagrindinį Tautos iškovojimą –  žodžio laisvę. Dabar dirbtinai apribojus žodžio laisvę –  vėliau neišvengiamai  bus apribotos ir kitos laisvės pasireiškimo formos ir t.t”. Gerbiami ponai: prašau Jus, nepriskirkite man tų savo minčių – kurių aš nepagalvojau ir neišsakiau.

Gerbiamiems oponentams taip pat primenu, kad pasaulyje realiai egzistuoja visuotinai pripažintas ir visose šalyse vienodai suprantamas kriminalistikos mokslas. Tai tikslus mokslas, nes nuo vienintelės bylą tiriančių kriminalistų klaidos priklauso tolimesnis žmonių likimas. Kuomet konkrečioje  byloje  tiriamas didelis skirtingų versijų kiekis – tai tą versijų gausumą niekas nelaiko jokia vertybe. Tokia situacija vertinama kaip tiesos nežinojimas ir prilyginama “klaidžiojimui tamsoje”. Esu įsitikinęs,  kad kiekvienas iš Jūsų tam pritariate. Abejojantiems papildomai paaiškinu: tuo atveju, kai Jūs asmeniškai nukenčiate nuo kažkieno neteisėtų veikų ir Jūsų gyvenimo dalis tampa kriminalistų tyrinėjimų objektu – Jūs tikrai jokio “nuomonių pliuralizmo” nepripažįstate. Tuomet kategoriškai reikalaujate tikrojo teisingumo. Tačiau tuomet, kai posovietinėje LR “valdžią turintieji” politikai patys klaidžioja ir visuomenę klaidina begaliniame “nuomonių pliuralizmo” leidžiamų asmens elgesio versijų kiekyje – didžioji mūsų visuomenės dalis galvoja kitaip. Tuomet ši visuomenės dalis laikosi nuomonės, kad minėti politikai neklysta ir tikrai žino kelią į jų deklaruojamą “visuotinę gerovę”. Aš teigiu, kad jie to kelio nežino ir kad neišmanymu pagrįstos “visuotinės gerovės” pasaulyje išvis nėra. Kritikos, kad kėsinuosi į visuomenės laisves aš nepriimu ir įrodinėdamas savo teisumą sukonkretinu šią savo pirmąją “ereziją” (ereziją šiuolaikinės visuomenės daugumai priimtinos pasaulėžiūros  požiūriu): “nuomonių pliuralizmas” neturi nieko bendro su žodžio laisve. Aš nesiūlau uždrausti žmonėms galvoti ir turėti savąją nuomonę. Aš tik siūlau kaip pasiekti, kad ta jų savoji nuomonė būtų išmintinga.

Kaip šią mūsų diskusiją nepaskandinti “nuomonių pliuralizme”

Kad mūsų diskusija netaptų visuotinio “nuomonių pliuralizmo” dalimi ir mūsų aptariamos temos neprarastų savo konkretumo (jų riboms “ištirpstant” beprasmiuose nuomonių pliuralizmo plepaluose) – aš siūlau papildomai patikslinti pačią diskutavimo tvarką. Atkreipiu Jūsų dėmesį į  tai, kad pasaulyje jau  apie porą šimtų metų trunka labai intensyvus technikos ir technologijų vystymasis. Jo pasėkoje žmonės įtiki savo visagališkumu ir pakeičia senąjį  pasaulio suvokimą. Todėl iš žmonių praktinio gyvenimo tarsi “išsitrina” be galo ilgas ankstesnis pasaulio žmonijos vystymosi tarpsnis. Jūs, gerbiami skaitytojai, galite pareikšti, kad aš klystu, nes mokyklose vaikai mokomi istorijos, nes žmones išpažįsta žiloje senovėje savas šaknis turinčias religijas, nes teisės mokslas ir juo pagrįsta esama civilizuotų šalių teisėsauga kildinami iš daugiau kaip prieš keturis tūkstančius metų surašytų pirmųjų teisynų (kodeksų)… Atsiprašau, bet šioje vietoje aš laikinai sustabdau Jūsų galimų argumentų srautą, kadangi per daug išplėtę  šioje diskusijoje aptariamų temų kiekį mes paprasčiausiai nepajėgsime jas prasmingai susieti tarpusavyje. Todėl negalėsime išsiaiškinti mums aktualius klausimus bei išsivaduoti iš jau esamo absurdiško “nuomonių pliuralizmo” liūno. Aš neriboju šioje diskusijoje aptariamų temų kiekį – tačiau naujas temas į diskusiją siūlau įtraukti tik vadovautis Okamo skustuvo principu. Šiuolaikiniame moksle taikomas Okamo skustuvo principas draudžia išsigalvoti ir taikyti naujus  mokslinius terminus ir naujas teorijas – jeigu tiriamą objektą ar reiškinį galima apibūdinti ir paaiškinti jau naudojamais terminais ir teorijomis. Ar sprendžiant mūsų gyvenimuose iškylančias taikomosios teisės problemas taikytinas  Okamo skustuvo principas? Aš atsakau “taip”. Įsivaizduoju kaip perskaitę šią (antrąją) mano ereziją pakraups šiuolaikinių teisės autoritetų garbintojai. Tačiau skaitytojams primenu, kad mes aiškinamės – ar galima nuo asmenų grupinių interesų nepriklausoma (nešališka, t.y., visiems vienoda) teisė. Mes tiriame žinomus istorinius nešališkos teisės pasireiškimo atvejus. Todėl turime pripažinti faktą, kad šimtus ir tūkstančius metų viso pasaulio teisė buvo neatsiejama nuo religinės moralės ir ta moralė buvo įvairių pasaulio šalių teisinių sistemų pagrindu. Morale pagrįsta teisė yra visiems vienoda (vienodai taikoma). Gal šiuolaikiniams žmonėms religine morale pagrįstos pasaulėžiūra  ir teisė jau nebeaktualios? Aš teigiu, kad ji ir šiandieną neprarado savojo aktualumo. Pavyzdžiui dabar posovietinėje Lietuvoje labai vertinamą, “nuomonių pliuralizmu” įvardijamą išminties stoką galima teisingai suprasti ir įvertinti vadovaujantis Šv. rašto išmintimi: Lk 6,39 “Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?” Šiame straipsnyje aš jau išaiškinau, kad išsireiškimas: “nuomonių pliuralizmas” nieko konkretaus nereiškia. Todėl Šv. rašto teiginys, kad: pats nežinantis kur eiti – negali vesti kitą yra logiškas ir teisingas. Tai nenuginčijamai patvirtina mūsų gyvenimo kasdienybė.

Posovietinės LR valdžia praktiniame gyvenime nesivadovauja logika ir žiniomis. Jos sprendimų priėmimą nulemia suinteresuotos daugumos balsų skaičius. Kitaip galvojančių argumentai neišklausomi ir neįvertinami, o tų argumentų autoriai  įstatymų taikymu verčiami paklusti save valstybei prilyginantiems LR valdžios institucijų pareigūnams.  Šioje vietoje dera paklausti – ar išvis galimas prievartos taikymas prieš sveiku protu pagrįstą žmogaus valią? Ar tokios prievartos aukas išvis galime laikyti laisvais žmonėmis? Kad išsiaiškintume šį klausimą – turime išsiaiškinti religinės moralės pagrįstumą: ar pasaulio religijos yra tik “opiumo liaudžiai” atmaina – ar mums nežinomi mūsų gyvenamo pasaulio dėsningumai?

Religijos ir moralė

Nors nuo 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) mes oficialiai esame laisvi “Marijos žemės” gyventojai – tačiau dažnam iš mūsų ta laisvė pasibaigia tuomet, kai tenka pasirinkti tarp savo bei kitų asmenų laisvės ir asmeninės materialinės naudos. Kas kaltas dėl to,  kad dauguma iš mūsų dažniausiai pasirenka asmeninę materialinę naudą? Mano nuomone tai nulemia žinių ir tikėjimo stoka žmonėse. Kad tuo įsitikintume – trumpai peržvelkime ateistų kovą prieš religijas bei religijų skelbiamas moralės normas ir išsiaiškinkime jų argumentus. Ateistai dažniausiai pateikia šiuos (arba šiems analogiškus kitų autorių) argumentus: “Jokie antgamtiniai reiškiniai visiškai neįmanomi, kaip neįmanomas ir sielos nemirtingumas” (Ž. Melje); “Aišku, kad siela, arba dvasia, pati savaime ir savo prigimtimi nėra nemirtinga ir neegzistuoja anapus žmogaus” (F.V.Štošas); “Dievas arba nenori pašalinti blogio arba negali”. “Dievas arba žino apie žmonių paklydimus, arba nežino. Jeigu jis žino apie juos, tada yra jų kūrėjas, nes dievui žinoti ir norėti  – vienas ir tas pats. Jeigu jis jų nežino, jam nerūpi vadovauti pasauliui, nes jo nepažindamas, negali valdyti”. (Dž. Č.Vaninis). Yra ir daugiau panašių “išprotavimų”, tačiau savo esme jie ne itin skiriasi: arba neigiamas bet koks “antgamtiškumas” ir pats Dievo buvimo faktas, arba įrodinėjamas Dievo nevisagališkumas, kas taip pat savo esme yra Dievo buvimo neigimas. Už netinkamą konkretaus žmogaus elgesį atsakomybė kažkodėl suverčiama Dievui ir tai pateikiama kaip neabejotinas Dievo nevisagališkumo įrodymas. Kartu su religija būtinai griaunama ir religinė moralė kaip visiškai bevertė – kadangi Dievas neužtikrina jos laikymosi. Jokiais kitais argumentais šios ir į jas panašios nuomonės nepagrindžiamos. Yra dar viena religijos kritikos kategorija – tai atskirų religijos tarnų ar jų grupių netinkamos veiklos kritika – tačiau ji taip pat neturi nieko bendro su fundamentaliais religijos ir moralės pagrindais. Už savo asmeniškai priimtus nedorus sprendimus apkaltinančių Dievą asmenų pasaulėžiūra (tiksliau tos pasaulėžiūros nebuvimas) nusakomi šiais keliais žodžiais: “gyvenimas mažytis – nėra ko varžytis, nes po mirties iš manęs vis vien visiškai nieko neliks”.

Mūsų gyvenamas pasaulis kažkodėl yra skirstomas į gamtinį (žmogui pažintiną) ir antgamtinį (nepasiduodantį žmogaus pažinimui). Tačiau išskyrus atskirų žmonių niekaip neįrodytus teiginius (kuriais jie patys atvirai pripažįsta tik savąjį neišmanymą) mes neturime jokių antgamtinio pasaulio egzistavimo įrodymų. Mano nuomone tiek minėti naivūs ateistų “argumentai”, tiek griežtas pasaulio suskirstymas į gamtinį (žmogui pažintiną) ir antgamtinį (nepasiduodantį žmogaus pažinimui) atsiranda dėl to, kad žmonės stokoja žinių ir tikėjimo. Kadangi “iš dulkių kilę į dulkes pavirsime” (esame sudaryti iš tos pačios medžiagos kaip ir visas aplinkinis pasaulis), tai aš pritariu nuomonei, kad žmogus yra ne kažkoks gamtos viešpats bet tos vieningos gamtos sudėtinė dalis ir kad žmogaus gyvenimas (kaip ir viskas gamtoje) turi savo konkrečią paskirtį. Jums nebūtina iš karto su tuo sutikti, tačiau man būtina tai pareikšti, kad Jūs teisingai suprastumėte manąjį požiūrį. Turbūt  visi gerbiami skaitytojai sutiks su nuostata, kad “diskusijose gimsta tiesa”. Todėl aš siūlau: kai diskusijos metu  argumentuotai įrodysime antgamtinio pasaulio buvimo faktą – tai  tuomet jį nedelsdami visi vieningai ir pripažinsime. Tačiau iki argumentuotų “antgamtiškumo” egzistavimo įrodymų neturime – visa tai ką dėl savojo nežinojimo neatpažįstame neįvardinkime “antgamtiškumu” ir mūsų diskusiją neapsunkinkime išsigalvotomis (realiai neegzistuojančiomis) pasaulio sandaros konstrukcijomis. Atskiro žmogaus (asmeninė) žinių apie objektą ar reiškinį stoka dar nereiškia, kad tas objektas ar reiškinys visai žmonijai išvis nepažintinas (antgamtiškas). Jeigu tas objektas ar reiškinys nepažintinas šiandien – tai dar nereiškia, kad jis tokiu bus ir ateityje. Tarpusavio susitarimu iš mūsų diskusijos (laikinai) pašalindami  pasaulio dualizmo  hipoteze pagrįstą pasaulio supratimą – mes laikinai pašaliname galimų tarpusavio nesutarimų priežastį ir galime pratęsti mūsų diskusiją.

Šv. rašte, Mt 6,24 pasakyta: “Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“(pinigams). Šioje Šv. rašto citatoje konstatuojamas labai svarbus faktas, kad žmogus vienu metu  negali turėti kelis, tarpusavyje vienas kitam prieštaraujančius tikslus. Vienalaikis diametraliai prieštaringų siekių turėjimas reikštų, kad žmogus pats nesuvokia ko jis nori, t.y., neprotauja. Todėl atskiro žmogaus vidinis pasaulio suvokimas negali būti grindžiamas “nuomonių pliuralizmu”. Minėta Šv. rašto išmintimi aš pagrindžiu savo trečiąją “ereziją”, kad: kiekvieno konkretaus žmogaus gyvenimo prasmė yra realizuojama  ne per kolektyvinius (tarpusavyje vienas kitam prieštaraujančius), bet per individualius tikslus ir  pradedu įrodinėti savo erezijas (teiginius).

Vadinamojo “nuomonių pliuralizmo” apologetai (gynėjai) mus įtikinėja, kad bet kokios savos nuomonės turėjimas pats savaime jau yra neįkainojama vertybė. Tai reiškia, kad tūlo asmens nuomonė nužudyti kaimyną ir pasisavinti jo turtą yra neįkainojama vertybė, kad melas yra neįkainojama vertybė ir t.t.  Tai taip pat reiškia, kad “nuomonių pliuralizmo” apologetų nustatytuose mūsų gyvenimų rėmuose nėra skirtumo tarp gėrio ir blogio. Ar jie teisūs? Išsiaiškinkime.

Užsienio valstybėse jau senai naudojami melo detektoriais vadinami prietaisai. Šie prietaisai reaguoja į nevalingas meluojančio žmogaus organizmo reakcijas į  to paties asmens netiesos sakymą (melą). Žmogui meluojant nevalingai pakinta dauguma jo organizmo parametrų ir funkcijų: širdies ritmas, kvėpavimas, seilių išskyrimas, odos elektrinės varža, medžiagų apykaita organizmo audiniuose, vidaus skysčių sudėtis, veido mimika, kalba, gestai ir t.t. Melo detektoriai dažniausiai naudojami kriminalistikoje ir įtariamajam nusikaltimo padarymu meluojant užfiksuoja vieną ar keletą iš paminėtų  jo organizmo funkcijų pakitimų. Tai, kad netiesos sakymas  meluojančiojo organizme prieš jo paties valią iššaukia tokias audringas reakcijas (į jo paties melą) nenuginčijamai įrodo, kad žmogus turi įgimtus, nuo jo valios nepriklausančius gėrio ir blogio suvokimo pagrindus.

Tarp “nuomonių pliuralizmo” apologetų yra nemažai bažnyčiose ar kitų konfesijų maldos namuose reguliariai besilankančių asmenų. Šie asmenys tikrai turėtų žinoti, kad bent jau žmogžudystes, vagystes ir melą religijos tikrai neprilygina vertybėms ir tikinčiuosius bei pasauliečius neskatina taip nusikalsti. Biblijoje, Senajame testamente, mes randame įvardintas teisingo elgesio normas, kurios patvirtina, kad kiekvieno konkretaus žmogaus gyvenimo prasmė yra realizuojama  ne per visuotinius (kolektyvinius) – bet per individualius tikslus: “Išėjimo knygoje” 23.2 nurodoma: “Neisi paskui minią pikto daryti; ir teisme nepritarsi daugumos sprendimui, pažeisdamas tiesą”. “Kunigų knygoje” nurodoma: “5.1 Jei kas nusidėtų tuo, kad išgirdęs prisiekiančiojo balsą, o taip pat galėdamas būti liudytoju to, ką pats matė ar iš kitur žinojo, ir nepasakytų, toksai bus atsakingas už kaltę”.  “Kunigų knygoje” 19.17 nurodoma: “Nelaikysi širdyje neapykantos prieš savo brolį, bet veikiau jį viešai pabark, kad pats neturėtumei dėl jo nuodėmės”. Biblijos Naujajame testamente, LK 17 “Senojo įstatymo išsipildymas” Kristus aiškina: “Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. 18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys”. Iki mūsų laikų išlikusiame senovės Babilonijos valstybės (išpažinusios kitą religiją) valdovo Hamurabio kodekse tarsi  antrinama Senojo testamento išmintis: “Žmogus, stebintis kaip vykdomas nusikaltimas ir neprotestuojantis prieš jo vykdymą yra laikomas (to) nusikaltimo bendrininku ir už tai baudžiamas…”.

Kadangi dauguma LR “politikų” ir piliečių pripažįsta save išpažįstančiais krikščionybę – tai visiškai nesuprantama kodėl jie kasdieniniame gyvenime nesilaiko šios religijos nustatytų elgesio normų ir moralės pagrindų?  Toks LR “valdžią turinčių” tikinčiųjų elgesys patvirtina, kad “Marijos žemėje” nepagrįstai atmetamas visos  pasaulio žmonijos per tūkstantmečius sukauptas, be galo daug kartų praktiškai tikrintas ir pertikrintas patyrimas. Tiems oponentams, kurie nesutinka su šiuo mano vertinimu  iškart atsakau Šv. rašto žodžiais: Mt 7,15 “Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. 16 Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! 17 Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus. 18 Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs gerų.”. Palyginkime mūsų laikų netikrų pranašų tuščius pažadus Tautai, su jų realiai sau neteisėtai prisigrobtu svetimu turtu ir dar kartą turėsime pripažinti, kad Šv. rašto tekstai dar ir šiandieną neprarado savojo aktualumo.

Biblijos, kaip teisės ir moralės šaltinio  amžius skaičiuojamas tūkstantmečiais. Jos autoriteto griovimas intensyviausiai pasireiškia paskutiniuosius du – tris šimtus metų. Šio moralės griovimo pasekme yra tai, kad žmonės neturi teisingam mus supančio pasaulio suvokimui būtinų  žinių ar tikėjimo. Tie asmenys, kurie dėl žinių ir tikėjimo stokos įsivaizduoja, jog jiems viskas leidžiama – netiki net savo pačių sielų realumu. Išsiaiškinkime, ar žmogus “iš dulkių atsiradęs – (tik) dulkėmis ir pavirsta”? Išsiaiškinkime, kas atsakingas už tūlo asmens asmeniškai priimtus sprendimus ir kokios tų sprendimų pasekmes?

Ar mes turime sielas?

Asmeniškai aiškintis: ar žmogus “iš dulkių atsiradęs – dulkėmis ir pavirsta” aš pradėjau susipažinęs su 1968 m. paskelbtu Leningrado mokslininkų moksliniu darbu. Jis man tapo savotiškais vartais į platesnį pasaulio pažinimą. Iki to laiko aš  domėjausi vieningo pasaulio sandara, tačiau man nuolat trūkdavo argumentuotos informacijos. Palyginęs Leningrado mokslininkų atskleistus mus supančio pasaulio reiškinius su Šv. rašto citatomis aš pastebėjau, kad Leningrado mokslininkų atliktų tyrimų ataskaitoje ir  Šv. rašte aprašoma vienoda mus supančio pasaulio sandara. Siūlau ir Jums susipažinti su TSRS Mokslų akademijos žiniose 1968 m. 180, Nr. 6  paskelbto mokslinio darbo esme. Šį mokslinį tyrimą vykdė tuometinio Leningrado valstybinio universiteto (LVU) fiziologinės kibernetikos laboratorijos vadovas, profesorius, biologijos mokslų daktaras Pavel’as Guliajev’as, aspirantas Vladimir’as Zabotin’as ir mokslinė bendradarbė Nina Šlippenbach. Jie nustatė, kad apie žmogaus organizmą ore susidaro bioelektrinis laukas, kurį  pavadino  “elektroaurograma”. Apie šiuos  mokslinius tyrimus 1968 m. Nr. 12, straipsnyje “Biologičieskaja sviaz deistvujiet” (Biologinis ryšys veikia), visiems suprantamai rašė žurnalas “Technika – molodioži”. Cituoju sutrumpintą vertimą: “Dar 1949 m. amerikiečių mokslininkai Barr ir Mauro, per 12 mm atstumą prietaisais užregistravo nervo elektrinį lauką. LVU aspirantas V.Zabotin’as sukonstravo žymiai jautresnę aparatūrą, bei priemones elektriniams trikdžiams pašalinti. Su šia aparatūra kartojant amerikiečių mokslininkų bandymą – tūkstantąsias sekundės dalis trunkantis nervo elektrinis laukas buvo užfiksuotas per 250 mm atstumą … Žmogaus organizme yra virš keturių milijonų nervų. Jų elektriniai impulsai nuolat kinta. Tai reiškia, kad nuolat keičiasi ir šių impulsų kuriamas žmogaus nervų elektrinis laukas… Žmogaus organizme yra 532 raumenys. Jie taip pat kuria savo elektrinį lauką, kuris keičiasi ne tik nuo mažiausio kūno padėties pasikeitimo, bet ir nuo minties apie judesį…  Erdvėje elektrinis laukas šviesos greičiu sklinda į visas puses. Todėl be įprastų bendravimo būdų visa kas gyva veikia aplinką ir vienas kitą savo organizmų elektriniais laukais. Visa mus supanti aplinka: augalai, pastatai, debesys ir t.t., turi nuosavą elektros krūvį. Paaiškėjo, kad aplink mus realiai egzistuoja nematomas elektrinis „landšaftas“… Mūsų mintys ir jausmai atsiranda tam tikru ritmu sužadinus galvos smegenų neuronų sistemas. Leningrado universitete eksperimentiškai įrodyta, kad žmogaus smegenų ląstelėms galima (iš šalies)  primesti naują ritmą ir jos šį ritmą priima. Tuo būdu galima gydyti, pagreitintai įsisavinti mokslo žinias, nes žinių įsisavinimas – tai smegenų neuronų struktūrų persitvarkymas ir tų struktūrų naujų darbo ritmų susiformavimas. Tolimesni šio temos tyrimo darbai LVU tęsiami” (citatos pabaiga). Susipažinęs su minėtu moksliniu darbu aš padariau šias išvadas: iš mokyklinio fizikos kurso visi žinome apie energijos tvermės dėsnį. Šis dėsnis turėtų būti taikomas ir žmogaus organizmo išspinduliuojamai energijai. Todėl susipažinus su Leningrado mokslininkų tyrimų rezultatais galima teigti,  jog kažkur visatoje pastoviai yra apie kiekvieną iš mūsų informaciją pernešanti energija ir ta energija  išlieka po mūsų tankiojo kūno mirties (kaip kad sklinda užgesusios žvaigždės šviesa). Svarbiausia yra tai, kad po mūsų mirties išlieka  mūsų minčių informacija moduliuota energija. Kadangi savąjį “aš” mes suvokiame per savo mintis – tai kartu su po mūsų mirties išlikusia mūsų minčių informacija turėtų išlikti ir mūsų savasis “aš”. Ar tai neatitinka pasaulio religijų mokymą apie nemirtingą žmogaus sielą?

Šiuolaikinis mokslas pripažįsta tik pakartotinais moksliniais bandymais patvirtintus mokslinių tyrimų rezultatus. 1968 m. TSRS Mokslų akademijos žiniose paskelbti tuometinio Leningrado valstybinio universiteto (LVU) mokslininkų mokslinio atradimo rezultatai pakartotinių bandymų metu pasitvirtina. Tai reiškia, kad iš šio mokslinio darbo mano padarytos išvados yra teisingos. Leningradiečių mokslininkų atradimą ir mano išvadas nenuginčijamai patvirtina vieno Jungtinių Amerikos Valstijų netradicinės medicinos atstovo gyvenimas ir jo sukauptos žinios.

Apie Edgarą Keisą

Gerbiamiems skaitytojams siūlau susipažinti su Edgaru Keisu (Edgar Cayse) ir pagrindiniais jo neįtikėtino gyvenimo faktais. Tegul Jus negąsdina tai, kad šis žmogus vadinamas “mistiku”. Šiuolaikinės lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi termino “mistika” reikšmės. Pirmoji reikšmė: “tikėjimas paslaptingomis antgamtinėmis jėgomis, su kuriomis žmogus galįs bendrauti”. Antroji reikšmė: “kažkas paslaptinga, neišaiškinama”. Šiame straipsnyje aš jau išaiškinau, kad pasaulis nesibaigia ties mūsų šiuo metu turimų žinių riba. Netrukus aš Jums pateiksiu  argumentus, kad E. Keisas  niekuomet neturėjo nieko bendro su vadinamąja “mistika”. Kadangi E. Keiso gyvenimas pakankamai išsamiai aprašytas 2001 m. lietuvių kalba išleistoje amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Jess Stearn knygoje “Edgaras Keisas – miegantis pranašas”, tai šiame straipsnyje aš paminėsiu tik svarbiausius  šio nuostabaus žmogaus gyvenimo faktus.

Per 43 savo aktyvios veiklos metus E. Keisas daugiau kaip 14 tūkstančių kartų savo ligotiems pacientams nustatė medicinines diagnozes, rekomendavo vaistus bei jų panaudojimo metodiką. Šios E. Keiso daugiau kaip 6 tūkstančiams pacientų (kai kuriems pacientams diagnozės būdavo patikslinamos gydymo eigoje)  nustatytos diagnozės buvo oficialiai užprotokoluotos. „Na ir kas” – tars skeptiškai nusiteikęs oponentas – „visi gydytojai tuo užsiima kasdien”. Tačiau 1877 m. kovo 1 d. Kentukio fermerio šeimoje gimęs Edgaras Keisis niekuomet nebuvo gydytoju. Mokykloje jis mokėsi tik iki septintos klasės. Vėliau padėjo tėvui fermoje. Po to  prekiavo kanceliarinėmis prekėmis. Jo neįprasti sugebėjimai atsiskleidė  sulaukus dvidešimt vienerių  metų. Savo rekomendacijas dėl ligonių gydymo jis diktuodavo būdamas pakitusios sąmonės (transo) būsenoje. E.Keisas mokėjo tik anglų kalbą. Tačiau savo rekomendacijas jis diktuodavo beveik trimis dešimtimis pasaulio kalbų  ir pabudęs  visiškai neatsimindavo ką pats padiktavo. Užtekdavo savo namuose transo būsenoje esančiam E.Keisui pasakyti kad ir už tūkstančio kilometrų esančio ligonio vardą ir adresą bei pagalbos prašymą (būtina sąlyga), kad jis „susirastų” ligonį, nupasakotų jo išvaizdą bei ligonio  būsto interjerą  nustatytų tikslią ligos diagnozę ir padiktuotų vaistų (dažnai seniai pamirštų arba naujai išrastų) receptą. Jis nurodydavo iš ko ir kaip pagaminti visiškai naujus vaistus ir paaiškindavo kaip tuos vaistus naudoti. Nurodydavo geriausiai tą konkretų ligonį galinčio pagydyti gydytojo pavardę ir adresą. Sekančio seanso metu jis nurodydavo gydančio gydytojo padarytas klaidas (jeigu tokios būdavo), ir rekomenduodavo kaip jas ištaisyti. Jo medicininės žinios buvo beribės. Savaime suprantama, kad didelė dalis tituluotų ir diplomuotų medicinos profesorių tokį E.Keiso fenomeną sutiko „durtuvų smaigaliais”. Pagrindinis nepasitikinčiųjų argumentas buvo šis: „tai neįtikėtina, to negali būti”. Nepaisant dalies medikų pasipriešinimo E.Keisis dirbo. Net jeigu ligonio adresą nurodantis žmogus suklysdavo ir transo būsenoje esančiam E. Keisui pateikdavo neteisingą ligonio adresą – jis tokią klaidą ištaisydavo  pats susirasdamas tą konkretų ligonį.

Mums belieka išsiaiškinti: kaip vertinti tai – ką tūkstančius kartų darė E. Keisas? Ar tai žmogui nesuvokiamas (antgamtinis) reiškinys iš stebuklų srities – ar realus, tačiau mokslo dar nepažintas gamtos reiškinys? Nors E. Keiso atvejis netelpa į kasdieninio gyvenimo ribas, tačiau jo veikla stebuklu irgi nelaikoma. Būdamas transo būsenoje ir paklaustas kaip jis tai daro E.Keisas viską suprantamai paaiškindavo. Susipažinkime su jo paaiškinimais.

Edgaras Keisas ir Akašos kronikos

E. Keisas aiškino, kad informaciją jis nuskaito iš kiekvieno žmogaus pasąmonės (kuri niekada nieko nepamiršta) ir iš visiems žmonėms bendros informacijos “saugyklos”. Tą “saugyklą” jis vadino “Akašos kronikomis” ir sutapatino su Biblijoje minima “Gyvenimo knyga”, kurioje yra visa informacija apie visus kada nors gyvenusius žmones. Būtina pabrėžti, kad informacija apie “visuotinę žinių saugyklą” pasaulyje buvo žinoma ir prieš E. Keisą tačiau jis yra vienintelis žinomas iš tą informacija  neabejotinai gaudavusių ir naudojusių asmenų. Carlos’as Castaneda savo kūriniuose plačiąją visuomenę supažindina su senoviniu indėnų žynių mokymu ir savo knygoje “Laiko ratas” “visuotinių žinių saugyklos” egzistavimą pristato kaip neabejotiną faktą. Kinijos mokslininkai praktiškai taiko vadinamąją “Ci” energiją ir aiškina, kad tai yra  substancija, egzistuojanti kiekviename Visatos taške. Ji turi tris dedamąsias: materialią, energetinę ir informacinę. Galima nurodyti dar daug informacijos šaltinių, kuriuose minima visuotinių žinių “saugykla”, “kolektyvinė pasąmonė” ar jų atitikmenys. Sunku patikėti, kad gamta būtų netaupi ir šiuolaikiniame pasaulyje realiai egzistuotų net kelios mokslui dar nežinomos energetinės – informacinės sistemos. Visais šiais atvejais mes tikriausiai susiduriame su žiniomis apie vieną ir tą patį gamtos reiškinį.

Mokymas apie “Akašą” (Akaša – liet. žvaigždžių šviesa) – tai senovės Indijoje pranašo Vardhamano įkurtos Džainistų religinės – filosofinės mokyklos mokymo dalis. Tai mokymas apie nematomą, nepajaučiamą adrištą, kuri yra ankstesniosios žmogaus veikos išliekamoji pasekmė ir kuri daro realią įtaką gyvos būtybės likimui naujuose šios būtybės atgimimuose. Šis mokymas yra neabejotinai pagrįstas senovinėmis žiniomis.

Kad lengviau suvoktumėte Akašos kronikas – įsivaizduokite jas kaip visatos superkompiuterį, kuriame nuo pačios pasaulio pradžios surenkama ir saugoma  visa informacija apie kiekvieną kada nors gyvenusį asmenį. Saugoma ne tik informacija apie to asmens poelgius,  bet ir informacija apie kiekvieną to asmens žodį, mintį ir net ketinimą. Akašos kronikose saugoma informacija yra aktyvi, t.y., realiai įtakojanti kasdieninį mūsų gyvenimą. Biblija tai patvirtina: “ką pasėsime – tą ir pjausime” .

E. Keiso daugiau kaip 14 tūkstančių kartų savo pacientams nustatytos medicininės diagnozės buvo įvardijamos “skaitymais” ir protokoluojamos. Protokoluoti “skaitymai” buvo sunumeriuoti ir yra saugomi Tyrimų ir švietimo asociacijos bylose Virdžinijoje Byč, JAV. Be medicininių diagnozių nustatymo E.Keisas “skaitymų” metu atsakydavo ir į kitus klausimus – pavyzdžiui apie mus supančio pasaulio tikrąją sandarą. Tokių “skaitymų” yra ne ką mažiau už medicinines diagnozes. Šių “skaitymų”  metu jis aiškino, kad saulės sistema yra cikliškos sielų patirties kaupimo sfera, kad žmogiškojo gyvenimo žemėje išskirtinė svarba yra tik šiame sielos įsikūnijame pasireiškianti galimybė laisvai pasirinkti, kad žmonių uždavinys yra tobulinti savo individualybę (ne fizinį – „iš dulkių atsirandantį ir dulkėmis pavirstantį”, bet dvasinį – energetinį kūną – Z.J., pastaba). Kad šis tobulėjimas vyksta ne vieninteliame, bet keliuose vienas po kito su pertraukomis sekančiuose žmogaus dvasinio – energetinio kūno įsikūnijimuose skirtinguose fiziniuose (tankiuose) kūnuose, kad ankstesniuose gyvenimuose padarytus iškraipymus žmogaus dvasinis – energetinis kūnas persineša į naujus įsikūnijimus fiziniuose kūnuose ir privalo juos ištaisyti. Jūs, gerbiami skaitytojai, galite pareikšti, kad “reinkarnacija” nesutapatinama su krikščionišku pasaulio supratimu. Tačiau dabartinė (neigianti reinkarnaciją) krikščioniškoji pasaulėžiūra pradėjo formuotis tik IV amžiuje po Kristaus. Iki to laiko kelios bažnyčios tėvų kartos  (Justinas Kankinys, 100-165; Klemensas Aleksandrietis, 150-220; Origenas, 185-254) mokė apie sielų ankstesnįjį egzistavimą sudarydami prielaidas vienokiam ar kitokiam jų įsikūnijimo aspektui. Pvz., Origenas rašinyje “Prieš Celsą“ (1,32) klausia: “Ar nėra priimtina, kad sielos galėtų įsikurti kūnuose — priklausomai nuo jų nuopelnų ir ankstyvesniųjų poelgių. O savo “De principiis“ jis sako, kad “siela neturi anei pradžios, anei pabaigos“.

Reinkarnacijos neigimas ir jos šalininkų persekiojimai prasidėjo IV mūsų eros amžiuje, kai (tuo metu) pagonis Romos imperatorius Konstantinas krikščionybę paskelbė valstybine religija o imperatorius Justinianas reinkarnaciją  pilnai nuneigė.   Apie tai išsamiau galite sužinoti internete. Čia pateikiu citatą iš straipsnio “Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių”  (žr.: Vartiklis: Gnostics_ Greek Philosophy_ Early Christian teachings_ Reincarnation.htm): “Bažnyčia pamiršo nuostatą, kad nesikišama į politiką ir paneigė žodžius: kas cezoriaus – cezoriui. Daugelis IV a. sektų provincijose bruzdėjo prieš silpnus imperatorius. 527-ais į sostą atėjęs Justinianas desperatiškai bandė suvienyti braškančią imperiją. Jis ėmėsi veiksmų dviem kryptimis:

  • nukreipė armiją prieš smulkias sritis;
  • stiprino vieningą tikėjimą. Jis pradėjo kompaniją prieš Nestoriaus krikščionis ir kitas religines mažumas stengdamasis sutrukdyti Chancedono tarybos nutarimų vykdymui . Jis paliepė Mennas, Konstantinopolio patriarchui, provincijoje sušaukti sinodą, kuriame surinkti bažnyčios veikėjus, nusistačiusius prieš tam tikrus mokymus (taip pat ir prieš Origeną) dėl ankstesniojo sielų egzistavimo. Tačiau toks lokalus sinodas nepadarė didelės įtakos.

Po 10 metų Justinianas sušaukė 5-ąjį Konstantinopolio susirinkimą (dabar vadinamą Antruoju Ekuminiu susirinkimu), kuriame dalyvavo 165 vyskupai. Jam vadovavo Konstantinopolio patriarchas Eutychius. Popiežius Vigilius buvo iškviestas į jį, bet atsisakė ir prisiglaudė vienoje iš Konstantinopolio bažnyčių. Susirinkimas priėmė apie 15 anathemų , kurių dauguma buvo nukreipta prieš 3 mokyklas ar “erezijas“. Tie dokumentai žinomi pavadinimu “Trys skyriai“. Vėlesnieji popiežiai (tarp jų ir Grigorijus Didysis, 590-604) neminėdavo Origeno koncepcijų.

Tad galime daryti prielaidą, kad reinkarnacijos idėja iš Europos “sąmonės“ ištrinta laikotarpiu tarp provincialaus sinodo 543-iais ir 5-jo susirinkimo 553-iais. Tačiau Origeno įtaka išsilaikė šimtmečiais iki Maksimo iš Tyros (580-662) ir Johano Škoto Erigenos (810-877). Jos paveikė net ir pranciškonų ordino įkūrėją Šv.Pranciškų iš Assisi (1182-1226) bei Šv.Buonaventura (1212-274), tapusį kardinolu ir pranciškonų generolu”(citatos pabaiga).

Reinkarnacijos atsisakydamą krikščionių bažnyčia pagrindė Romos imperijos imperatorių iniciatyva sušauktų bažnyčios susirinkimų dalyvių balsavimu (I–ąjį visuotinį bažnyčios suvažiavimą Nikėjoje 325 m. sukvietė  Romos imperatorius Konstantinas. Visuotiniuose bažnyčios susirinkimuose kitaminčiai būdavo atskiriami nuo bažnyčios ir ištremiami). Todėl galime visiškai pagrįstai teigti, kad realus reinkarnacijos buvimas arba nebuvimas minėtuose bažnyčios suvažiavimuose buvo nepaneigtas – nes tai galima įrodyti arba paneigti tik pateikiant konkrečius įrodymus. Šiais laikais kiekvienas žmogus sutiks, kad nei grasinimai panaudoti prievartą, nei niekaip neįrodytų kitų asmenų pasisakymų citavimas nieko neįrodo. Todėl tikėtina, kad kaip dažnai nutinka ir šiais laikais – taip ir tuomet panaudojant prievartą į teisės ir teisingumo rangą buvo pakelti valdančiųjų asmeniniai interesai. Todėl imkime ir patys ištirkime šią problemą.

Edgaro Keiso mokymas ir šiuolaikinis mokslas

Be kiekvienam skaitytojui lengvai prieinamos Jess Stearn knygos “Edgaras Keisas – miegantis pranašas” internete rusų kalboje yra KEVIN J. TODESCHI  (Кевин Дж.Тодесчи) knyga  “Эдгар Кейс и Хроники Акаши”. Perskaitę šią knygą Jūs daugiau sužinosite apie E. Keiso veiklą ir gyvenimą. Toje knygoje yra pateikta dalis E. Keiso transo būsenoje iš “Akašos kronikų”  gautos  informacijos ir pateikti jo paties paaiškinimai. Čia pateikiu kelių tos knygos pastraipų vertimą:

“… Kiekviena (žmogaus) pastanga – mintis, noras ar veiksmas (poelgis) sukuria ypatingas vibracijas. Kiekviena tokia vibracija palieka pėdsaką “laiko ir erdvės persipynime”… Ši nematoma eterinė energija jaučiančiam žmogui yra tokia pat akivaizdi, kaip parašytas žodis reginčiajam. Panašiai kaip naudojamos užrašymo priemonės, taip ir (žmogaus – Z.J., pastaba) išnaudotos energijos poveikis tarp laiko ir erdvės užrašomoje eterio bangoje palieka norų (siekių) antspaudą. Kaip raidės ir skaičiai rašomi dėl žmonių bendravimo – taip ir siela užrašo (informaciją – Z.J., pastaba) ant erdvės ir laiko puslapių” (416-2). Šioje vietoje gerbiamiems skaitytojams primenu, kad E. Keisas apie šiame straipsnyje mano paminėtą  Leningradiečių mokslininkų mokslinį darbą nežinojo, kaip kad nežinojo ir šiuolaikinės fizikos teorijų.

Gerbiamiems skaitytojams taip pat siūlau susipažinti, kaip viena iš naujų mokslinių teorijų populiariai (t.y., visiems suprantamai) paaiškina kas yra tuščia erdvė: “Makroerdvę galima įsivaizduoti, kaip lanksčią plokštumą, ant kurios “guli” ją išlenkiantys  materialūs visatos kūnai (kuo masyvesnis kūnas – tuo stipriau išlenkia). Tai leidžia įsivaizduoti kaip materialūs kūnai veikia geometrines erdvės – laiko savybes. Tačiau mikropasaulyje šis įvaizdis yra netaikytinas. Mikropasaulyje vakuumą reikia įsivaizduoti kaip putų paviršių, kuriam yra būdingos klostės, įplyšimai, tuneliai ir kitokia formų įvairovė”. Ar tai neprimena E. Keiso išsireiškimus apie “laiko ir erdvės persipynimą” bei informacijos užrašymą “laiko ir erdvės eterio bangoje”. Primenu, kad anksčiau vietoje fizikinio vakuumo sampratos moksle buvo naudojama erdvę užpildančio eterio samprata. Todėl iš pateiktų faktų jūs patys matote, kad E. Keiso pateiktas jam nežinomų gamtos reiškinių  išaiškinimas savyje neturi nieko antgamtiško (žmogui nepažintino) ir labai primena ne specialisto bandymą kuo tiksliau žodžiais apibūdinti (nusakyti)  jam nepažįstamą objektą. Informacijos užfiksavimą aplinkoje galėtume pabandyti aiškinti kaip mūsų išspinduliuotos energijos (prisiminkime Leningradiečių mokslininkų atradimą) sąveiką (per “tarpininkes” vakuumo virtualiąsias daleles) su aplinkinės medžiagos (materijos) elementariosiomis dalelėmis. Tačiau šiame straipsnyje detalus informacijos įrašymo į  Akašos kronikas  tyrinėjimas nenumatytas, todėl juo ir neužsiimsime. 

(2620-2) “skaityme” E. Keisas teigia, kad: “Kiekvienas asmuo apie savo gyvenimą materialiame plane (taip išsireikšta originaliame tekste) “Gyvenimo knygoje” palieka atitinkamus įrašus … Tarpuose tarp gyvenimų (materialiame plane) sąmonė išlieka, nes  dvasia gyvena amžinai ir turi savo pačios sukurtą sąmonę”.

E. Keisas teigia., kad pagrindinė mūsų būsena yra dvasinė (energetinis “pavidalas”- Z.J. pastaba). Žmogaus gyvenimas fiziniame (tankiame) kūne yra skirtas patirties sukaupimui (1650-1). Tą patirties kaupimą E. Keisas aiškina kaip žmogaus dvasinio kūno apmokymą, kuris vyksta pakartotinių to žmogaus dvasios įsikūnijimų į fizinius kūnus metu – žmogui pačiam pergyvenant jo ankstesnių  (paties priimtų) sprendimų pasekmes. Biblijos terminologija tai reiškia: “ką pasėsi – tą ir pjausi”. E. Keisas patikslina, kad kiekvienas individas neišvengiamai turi patirti (pergyventi) tai, ką kažkada dėl jo priimtų sprendimų patyrė kiti. Dabartinis žmogaus reagavimas į gyvenime esančią situaciją neišvengiamai nulemia (šiuolaikiškai tariant -“užprogramuoja”) to individo pergyvenimus ateityje.

E. Keisas atskiro žmogaus gyvenimo prasmę aiškino kaip patyrimo – kuris  būtinas (to) žmogaus dvasios suderinimui su Dieviškumu sukaupimą (žmogaus dvasios ištobulinimą iki Dieviškumo). 

3350-1 “skaityme” E. Keisas pabrėžia tiesos reikšmę: “Gerai yra tai, ko pagrindas yra tiesa. Bet kurioje šalyje įstatymas yra vienas ir tas pats – tiesa”. Tolesniame tekste E. Keisas teigia, kad: “Meilė yra įstatymas, o įstatymas yra meilė. Meilė yra Dievas. Dievas yra meilė. Tai visatos sąmonė, tai darnos ir gėrio visiems siekimas, tai žmonijos palikimas”. E. Keisas teigia, kad materialinis pasisekimas pasiekiamas tik einant tiesos ir meilės keliu, kuomet tas kelias pradžioje (sąmoningai) panaudojamas kaip dvasinis tikslas, vėliau įsitvirtinantis žmogaus mastyme.  E. Keisas teigė, kad nėra karmos tarp dviejų žmonių – yra tik griežtai individuali karma. Jis taip pat aiškino, kad žmogaus dvasia įsikūnija tik žmogaus kūne.

Labai dažnai žmonės skundžiasi, kad jie negali pakeisti tai, kas aplink juos vyksta ir juos veikia. Tai, kad žmogaus į aplinkinį pasaulį žvelgia ir reaguoja iš aukos pozicijų – E. Keiso nuomone nulemia įprotis (pripratimas). Apie tuos žmones, kurie  nori pabėgti nuo savo pačių ankstesniuose gyvenimuose susikurtų likimų E. Keisas  teigė, kad: “pataikavimas savo silpnybėms ar bėgimas nuo paties savęs neatneš jokios naudos”. Jis aiškino, kad žmogaus dvasią bei asmenybę formuoja to žmogaus valia  ir žmogaus  silpnavališkumas yra tapatus savojo gyvenimo tikslo vengimui ir todėl nepateisinimas jokiais (to asmens deklaruojamais – Z.J., pastaba) siekiais ar jausmais. E. Keiso nuomone tie žmonės pamiršta apie savąjį įnašą į nuolat (nepertraukiamai) vykstantį ateities kūrimą. LR “valdžią turintieji” būsimos “visuotinės gerovės kūrėjai” taip pat nuolat “rūpinasi”  nepriklausomos Lietuvos piliečiais ir tuo būdu jiems  neleidžia realizuoti savąją pasirinkimo teisę. Pagalvokime, ar tai tikslinga?

1936 metais, (1233-1) “skaitymo” metu 22 metų jaunas žmogus E. Keisio paklausė –  kurio iš savo tėvų savybių jis paveldėjo daugiau? E. Keisas atsakė: “Tu pagrinde viską paveldėjai iš savęs, o ne iš savo šeimos. Šeima yra tik upė – kurią ji (dvasia, esmė) plaukia”.

Edgaras Keisas taip nusako Akašos kronikų esmę: “…Mes patys  atliekame pagrindinį vaidmenį savųjų gyvenimų, tarpusavio santykių ir netgi pasaulio įvykių sukūrime”. Jis teigia, kad mūsų gyvenimai (ateitis) gali keistis ir mes patys esame jų kūrimo bendraautoriais.

Jis aiškino, kad žmogaus dvasios apmokymas vyksta jai suvokiant priežasčių – pasekmių tarpusavio ryšį. Šį ryšį jis tyrė beveik dviejuose tūkstančiuose savo “skaitymų”. Jų metu jis išaiškino, kad asmeninė (konkretaus asmens) praeitis (naujajame to asmens įsikūnijime) tampa  potencialių galimybių ir tikimybių karkasu. Tai mus verčia rimtai suabejoti visų šiuo metu taip madingų “socialinių” projektų prasmingumu.

1650-1 “skaitymo” metu E. Keisas aiškino: “…kiekviena esmė, kiekviena dvasia (konkrečioje situacijoje – Z.J. pastaba) elgiasi arba blogai, arba gerai, arba neutraliai – priklausomai nuo to, kaip ji pasielgia lyginant su galimu idealiu savojo Aš laiko ir galimybių panaudojimu toje situacijoje, t.y., tos dvasios įsikūnijimo fiziniame kūne tikruoju tikslu”.

(1562-1) “skaityme” E. Keisas pabrėžė, kad “Akašos kronikose” esančioje informacijoje labai sunku atskirti mintis (apie veiksmą) nuo tikrų įvykių.

EDGARAS KEISAS IŠAIŠKINO, KAD REINKARNACIJA NIEKADA NEBUVO NEI RELIGIJA NEI FILOSOFIJA. JI YRA REALUS (ŽMOGAUS) ASMENINIO VYSTYMOSI PROCESAS, KURIS ŽMOGUI LEIDŽIA SUBRĘSTI  DVASIŠKAI, MYLĖTI IR NEBŪTI GARBĖTROŠKA.

Pabaiga

Perskaitę šį straipsnį Jūs turbūt ir patys supratote, kad ginant žmogaus teises pirmiausiai ginama kiekvieno Asmens individuali prigimtinė teisė būti laisvu ir lygiu savo teisėmis su kitais piliečiais, kuri reali yra tik tuomet, kai kiekvienas Pilietis savajame gyvenime pats gali priimti ir įgyvendinti savo sprendimus (jeigu tais savo sprendimais jis nekenkia  kitiems piliečiams). Taip pat tikiuosi, kad Jus įtikinau, jog teisės ir teisingumo pagrindu yra mus supančio pasaulio dėsningumai, o ne savanaudžių nieko neišmanančių tamsuolių neteisėti  grupiniai “ekonominiai” interesai. Tikiuosi, kad taip vadinamą “nuomonių pliuralizmą” Jūs ateityje nelaikysite nei žodžio laisve, nei “civilizacijos pasiekimu”. Mano nuomone vadinamasis “nuomonių pliuralizmas” yra kažkieno sąmoningai kuriama minčių (energetinė) ir žodžių “lavina”, kuri visuomenėje sukelia destrukciją ir kurios pagalba kažkas užmaskuoja savo nevisiškai skaidrius tikruosius siekius (ir tų siekių įgyvendinimą). Tik “nuomonių pliuralizmo” apologetai patys nesuvokia, kad jie taip pat yra neišskiriama vieningo pasaulio dalis su visomis iš to jiems patiems atsirandančiomis pasekmėmis…

Šiame straipsnyje svarbiausia yra tai, kad jame pateikti ir susisteminti faktai leidžia spręsti – jog mes nesame tik pigi “valdžią turinčiųjų” manipuliuojama darbo jėga ir kad mūsų gyvenimai neabejotinai yra prasmingi. Tai leidžia tikėtis, kad ateityje sukursime sveiką pilietinę visuomenę, kurioje veiks  visiems vienodai taikomos teisės sistema.

Gerbiamiems skaitytojams primenu, kad kelią nueina tik einantysis. Kviečiu Jus visus mane kritikuoti informacinio portalo www.straipsniai.lt diskusijų forumo rubrikoje “Žmogaus teisės”. 

Zenonas Jurgelevičius.

Reklama