Šią temą teisiniu požiūriu aš buvau išaiškinęs savo 2006 m. birželio 9 d., „Prašymo“, adresuoto Lietuvos Teisėjų Tarybos Pirmininkui p. Virgilijui Valančiui, tekste. Minėtą tekstą aš pristačiau Lietuvos Teisėjų Tarybos posėdyje ir užregistravau reg. Nr. 85. 2006-06-09 „Prašymo“ tekstą aš buvau paviešinęs laisvame informaciniame portale „straipsniai.lt“ buvusioje mano rubrikoje: „Žmogaus teisės“. Kadangi mano straipsniai iš minėto informacinio portalo dėl man nežinomų priežasčių buvo pašalinti ir kadangi tema teisėtiems žemės valdų savininkams tebėra aktuali – aš ankstesnę informaciją iš esmės papildžiau ir papildytame pavidale naujai skelbiu savo asmeninėje internetinėje svetainėje.

Gerbiamus skaitytojus supažindinu su savo 2006 m. birželio 9d., „Prašymo“ Lietuvos Teismų (tuo metu keitėsi pavadinimas į „Teisėjų“) Tarybos Pirmininkui,  p. Virgilijui Valančiui turiniu (citatos pradžia“:

„Aš jau 16 metų užsiimu aktyvia žmogaus teisių gynimo veikla įvairiose visuomeninėse organizacijose: „Lietuvos žemės savininkų sąjungoje“, „Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijoje“, „Lietuvos jungtinių tautų asociacijoje“, Lietuvos žmogaus teisių centre“, „Lietuvos sąjūdyje“ bei „Lietuvos asmenų įgaliotųjų atstovų draugijoje“. Specializuojuosi iki 1940 m. birželio 15 d. (nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) Lietuvos Respublikos piliečių įgytų žemės valdų nuosavybės teisių gynime. Dirbdamas šį darbą pastebėjau, kad Lietuvos piliečių nuosavybės teises reglamentuojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose realiai egzistuoja ryškūs vidiniai jų teisinės prasmės prieštaravimai. Šie prieštaravimai pasireiškia tuo, kad LR vidaus teise paneigiamos aukštesnės teisinės galios Europos žmogaus teisių Konvencijos teisinės normos. Šią problemą aš išsamiai ir argumentuotai išnagrinėjau 2005 m. rudenį dienraštyje „Lietuvos Aidas“ išspausdintame mano straipsnyje: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje?“. Šiuo metu minėto straipsnio tekstas yra visiems laisvai prieinamas informaciniame portale www. straipsniai. lt esančioje rubrikoje: „Žmogaus teisės“.

Lietuvos Respublikos teismai iki šio momento teismų praktikoje taiko Lietuvos Respublikoje jau galiojant Europos žmogaus teisių Konvencijos pirmojo protokolo 1 str., LR Seimo neteisingų žinių pagrindu priimtą ir minėtos Konvencijos teisinėms normoms atvirai prieštaraujantį 1997 m. liepos 1 d. „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą“ Nr. VIII-359. Tai reiškia, kad posovietinės LR teismai (teisėjai) visiškai neatsižvelgia į niekuomet teisiškai nenutrūkusį didžiosios daugumos LR piliečių nuosavybės teisių tęstinumą bei į LR Seimo negalėjimą nepažeidžiant tarptautinių įsipareigojimų 1997-07-01 priimti tokio turinio „specialųjį“ įstatymą- koks buvo priimtas. Tai reiškia, kad praktiškai taikydami minėtą specialųjį įstatymą minėti teisėjai nuo to įstatymo įsigaliojimo dienos iki šio momento patys nuolat pažeidinėja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos pirmojo protokolo pirmojo straipsnio teisines nuostatas ir 1969 m. „Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės“ (kurios dalyve yra ir LR) 26 straipsnio teisinę nuostatą, draudžiančią šalies vidaus teisės normomis paneigti imperatyvias tos šalies prisiimtų Tarptautinių įsipareigojimų teisines normas (pacta sunt servanda principą). Toks LR teismų „teisingumo vykdymas“ atvirai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio: „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ ir tos Konvencijos 13 straipsnio: „Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę“ nustatytoms teisinėms normoms. Posovietinės LR teismai teisėtų žemės savininkų atžvilgiu vykdo ne teisingumą, bet atvirą diskriminaciją, kad posovietinėje Lietuvoje „valdžią turinti“, buvusioji sovietinė nomenklatūra (ir jos bendraminčiai) galėtų pasigrobti svetimą turtą. Tokią diskriminaciją draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnio teisinės nuostatos.

Toks LR teismų – kaip privalančios Lietuvos valstybėje užtikrinti teisingumą valstybinės institucijos pareigūnų elgesys kelia šias pagrįstas piliečių abejones – ar LR teismai tikrai vykdo teisingumą? Pagrindu tokioms išvadoms yra šie faktai:

  1.   Žemėtvarkininkų vykdomas, 16 metų trunkantis mažažemių žemės savininkų prievartavimas sutikti su teisiškai nepagrįstais (tų) žemėtvarkininkų reikalavimais ir atsisakyti visos arba didžiosios dalies savo paveldimos žemės valdos prilyginamas teisėtai vykdomai žemės reformai. Tačiau pasaulinėje teisės praktikoje toks elgesys vadinamas korupcija.
  2.  Sovietinė – okupacinė valdžia 1940 m. vykdė ne visos Lietuvos piliečių visišką žemės nacionalizaciją (iki 30 ha ploto žemės valdas paliko amžinam piliečių naudojimui) – bet sovietinę žemės reformą. Tai įrodyta dokumentais. Kodėl LR teismai šio fakto nepripažįsta ir pažeidinėja (šiame prašyme jau įvardintus) LR tarptautinius įsipareigojimus?
  1.  LR pilietis savo pažeistas teises negali apsiginti posovietinės Lietuvos teisme – nes LR teismai, remdamasi LR Konstitucijai ir LR galiojančioms tarptautinės teisės normoms prieštaraujančiais vidaus   įstatymais (LR Civilinio proceso kodekso 56 straipsnis) tą pilietį pripažįsta esant nepakankamai protingu suvokti savo teisinę padėtį ir todėl tam piliečiui pačiam neleidžia laisva valia pasirinkti asmenį – kuris teisme geriausiai atstovautų (to asmens) interesus. Ar taip pačiu grubiausiu būdu nepaneigiamos piliečių konstitucinės teisės turėti ir reikšti savo nuomonę (žr.: galiojančios LR Konstitucijos 25 str 1; 2 ir 3 d. ) ir konstitucinė teisė į lygybę, o tuo pačiu ir į asmens laisvę (žr.:  galiojančios LR Konstitucijos 29 str). Apie kokią žmogaus laisvę galime kalbėti -jei tam žmogui įstatymu draudžiama pačiam tą laivę ginti teisme? Tokios valdžią turinčiųjų asmenų savivalės nebuvo net sovietmečiu! Kaip tai suderinama su demokratine santvarka?
  2.  Teismams svarstant bylas pagal mano čia jau įvardintus, teisiškai nepagrįstus specialiuosius LR įstatymus galimi atvejai – kuomet piliečiai bylas pralaimi dėl procesinės teisės reglamentuojamų priežasčių. Gerbiamas LR Teismų tarybos Pirmininke: kaip galima teisme pralaimėti bylą – kuri išvis negali būti keliama – dėl raštvedybos ir į jas panašių taisyklių? Juk tai ne teisingumo vykdymas – bet visiškas absurdas. Todėl būtina skubiai spręsti: kokie procesinės teisės „pažeidimai“ ir kada gali būti piliečio Civ. bylos pralaimėjimo teisme priežastimi.
  3.  Ar pirmuose keturiuose šio prašymo punktuose įvardinti faktai nereiškia, kad LR teismuose dirbtinai apribojama LR Civilinio Kodekso 1, 5 str. įtvirtinta piliečių pareiga ir teisė elgtis protingai ir tai nulemia jų pralaimėjimus teismuose?
  4.  (papildantis 5-ąjį) Ar įstatymas gali apriboti žmogaus teisę elgtis protingai ir jei taip yra: tai ar toks „įstatymas“ yra vykdytinas?
  5.  Kodėl teisinės valstybės piliečiai nuo piktnaudžiaujančių teise asmenų savivalės išvis turi gintis teismuose? Ar ne pagrindine valstybės funkcija ir yra savo piliečių apsauga nuo vidaus ir išorės savivaliautojų?

8.    Kas ir kada teisėtiems LR žemės savininkams atlygins teisiškai nepagrįstų specialiųjų „įstatymų“ vykdymo metu padarytą (ir tebedaromą) žalą?

Akivaizdu, kad pašalinus mano įvardintas priežastis – Lietuvos valstybėje būtų užkirstas kelias valdininkų vykdomai korupcijai ir atviram svetimo turto išgrobstymui. Prašau Jūsų vadovaujamą Teismų tarybą apsvarstyti mano šiame prašyme įvardintus, neleidžiančius LR teismams vykdyti teisingumą faktus ir imtis priemonių jiems pašalinti.

Zenonas Jurgelevičius.                              Parašas            (citatos pabaiga)“

Lietuvos žmogaus teisių centro narys.

Netrukus gavau 2006-07-04 Teisėjų tarybos sekretoriaus, p. Alberto Milinio asmeniškai pasirašytą atsakymą Nr.01-E2-7191 „Dėl Prašymo“. Gerbiamus skaitytojus kviečiu susipažinti su minėto atsakymo turiniu (citatos pradžia):

2006-06-12 Teisėjų taryboje gautas Jūsų prašymas, kuriame nurodoma, jog eilė Lietuvos Respublikos Teisės normų aktų, konkrečiai imant Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, LR CPK 56, nustatantis asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą teisme nagrinėjant civilines bylas, ratą, prieštarauja Lietuvos Respublikos ratifikuotiems tarptautinės teisės aktams, tame tarpe Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir ją papildantiems protokolams. Lietuvos Respublikos teismai, taikydami šias teisės normas nagrinėjant bylas, taip pat pažeidinėja minėtas tarptautinės teisės normas bei žmogaus teises.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 3 d., teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Konstitucijos 110 straipsnio 1 d. nurodyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tuo tarpu pripažinti teisės norminį aktą prieštaraujančių Konstitucijai yra kompetentingas tik Konstitucinis Teismas. Subjektai, turintys teisę kreiptis į Konstitucinį teismą dėl išaiškinimo, ar teisės normų aktas atitinka Konstitucijos nuostatoms, yra išvardinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 str. Teisėjų taryba tokia teise nedisponuoja.

Teisėjų tarybos sekretorius           parašas                         Albertas  Milinis (citatos pabaiga).

Gavus šį oficialų Lietuvos teisėjų tarybos pranešimą, kad: posovietinės Lietuvos Respublikos teisėjams visiškai nebūtina būti teisingai ir protingai besielgiančiais LR piliečiais – aš jį nedelsdamas paviešinau laisvame informaciniame portale straipsniai.lt. Juk Tauta turi teisę pažinti valstybės  valdžią vykdančius pareigūnus…

Šių metų gruodžio mėn., pradžioje susipažinau su teisėto žemės savininko Pranciškaus Slavinsko paveldėtojų  „kryžiaus keliais“ posovietinės „teisėsaugos“ labirintuose. Minėto teisėto žemės savininko 13,41 ha ploto žemės valda randasi Kauno rajone, Užliedžių seniūnijoje,  Vijukų kaime. Vykdydami pagal suklastotas teisines priežastis priimtus specialiuosius posovietinius 1991 ir 1997 m., „nuosavybės teisių atkūrimo“ įstatymus – uolūs pakaunės žemėtvarkininkai taip „atkūrinėjo nuosavybės teises“ ir žemę „grąžino“ net 9  Pranciškaus Slavinsko paveldėtojams – kad šiems tos žemės visiškai nebeliko… Užtat gan dosniai svetima žeme buvo apdovanoti keli pretendentai į 2-3 ha „asmeninį ūkį“. Paaiškėjo, kad teisėtiems žemės savininkams (ar jų paveldėtojams) asmeninio ūkio posovietinėje Lietuvoje nereikia.  Jis, kaip išskirtinė privilegija, yra skiriamas tik kažkokiems privilegijuotiems asmenims…

Teisėto žemės savininko Pranciškaus Slavinsko žemės paveldėtojai ilgus metus tiesos ieškojo posovietiniuose teismuose. Rezultate jie ne tik kad neatgavo paveldimą žemės valdą – bet ir yra verčiami  abiem teisminio ginčo pusėm apmokėti nesąžiningų teisininkų „paslaugas“.

Savo 2011-12-13 „Papildytame Atsiliepime“ į Kauno Apygardos Administracinio teismo 2011-11-11 raštą byloje Nr.I-126-422/2010 „DĖL ATSILIEPIMO“ ir į 2011-12-07 Kauno apygardos administracinio teismo raštą (be numerio) pono Pranciškaus Slavinsko žemės paveldėtojai teigia (citatos pradžia):

Su 2011-10-24 „Prašyme“ Kauno apygardos administraciniam teismui reg. Nr.4980 pareikštais trečiųjų asmenų reikalavimais  dėl  advokatų paslaugų išlaidų atlyginimo ir su 2011-10-24 advokato XXXXXXXX XXXXXXXXXX  „Prašyme“ Kauno apygardos administraciniam teismui reg. Nr. 4984 „Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo Administracinėje byloje Nr.2-126-555/“ pareikštais reikalavimais mes nesutinkame dėl dviejų naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios mums iš esmės nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu:

1. Administracinę bylą Nr.I-126-422/2010 (nuo 2009 m. vasario 24 d. pervadinta: Administracinė byla Nr.2-126-555/) mes pralaimėjome, nes teismas taikė Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso teisines normas: CK 1.131 str. 1 d. kaip teisinį pagrindą ieškiniui atmesti. Ieškininės senaties taikymas    administracinėje byloje Nr.I-126-422/2010 yra teisiškai nepagrįstas, nes nuosavybės teisių atkūrimo bylų teiseną reglamentuoja ne Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso teisinės normos – bet  specialusis 1991-06-18 LR įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir jį pakeitęs specialusis 1997-07-01 „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas“ Nr.VIII-359. Abiejuose šiuose specialiuosiuose LR įstatymuose ieškininės senaties terminų taikymas yra nenumatytas. 1997-05 -27 byloje Nr.12/93 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino minėtų specialiųjų įstatymų teisinių normų viršenybę prieš Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso teisines normas (citata): „Pripažindama nuosavybės teisės tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. teiginiais faktiškai taip pat konstatavo, jog galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra. Tokiu atveju buvo numatyta galimybė gauti kompensaciją. Konstitucinis Teismas pažymi, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.

Minėtų teisių realizavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Jo 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“.

Taigi Aukščiausioji Taryba šiuo įstatymu pripažino, kad nuosavybės teisės į turtą, nacionalizuotą pagal Lietuvos TSR teisinius aktus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, turi būti atstatomos. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atstatyti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. Būtent masinis prievartinis nuosavybės teisių pažeidimo pobūdis, o iš kitos pusės sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją lėmė tai, kad buvusių savininkų neteisėtai nutrauktų teisių nebuvo galima ginti remiantis tuo metu galiojusiomis civilinės teisės normomis. Tam reikėjo priimti specialų įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“(citatos pabaiga).

2. Tik 2011-12-11 gavome sovietinio „Liaudies seimo“ 1940 m. liepos 22 d. deklaracijos „Liaudies Seimo deklaracija dėl žemės paėmimo valstybės nuosavybėn“ ir jos vykdymą reglamentuojančių poįstatyminių aktų originalius tekstus. Minėtuose dokumentuose apie visuotinę ir vienalaikę Lietuvos piliečiams nuosavybės teise priklausiusių žemės valdų nacionalizaciją iš viso nekalbama (citata): „Reikšdamas visų darbininkų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba.

Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, virš šios normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.

Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o lygiai ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams.“

1940 m. liepos 22 d. deklaracijos „Liaudies Seimo deklaracija dėl žemės paėmimo valstybės nuosavybėn“ vykdymą reglamentuojančiuose poįstatyminiuose aktuose kalbama tik apie 1940 m. sovietinę žemės reformą ir valstybinio žemės fondo sudarymą – į kurį paimami tik 30 ha plotą viršijantys privačių žemės valdų viršpločiai. Jeigu pagal 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo Deklaraciją visa žemė būtų tapusi valstybės nuosavybe – tai po šios deklaracijos priėmimo  okupacinei valdžiai nebūtų reikėję sudarinėti valstybinį žemės fondą ir priiminėti 1940 m. rugpjūčio 5 d. LTSR Ministrų tarybos nutarimą pavadintą: „Ministerių tarybos nutarimas apie valstybinės žemės fondo sudarymą“. Tuomet būtų reikėję ne valstybinės žemės fondą sudarinėti – bet pagal kažkokius kriterijus skirstyti jau turimą „valstybinę“ žemę – kaip kad yra daroma po 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo). Tačiau 1940 m. buvo sudarinėjamas valstybinės žemės fondas. Kiekvieną konkrečią žemės valdą paimant į šį fondą buvo surašomas konkretus tos žemės valdos suvalstybinimo dokumentas.

Mūsų išsakytus istorinius teisinius argumentus dėl galimos teisinės klaidos teisiškai pagrindžiant LR specialiųjų įstatymų:  1991-06-18 įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997-07-01 „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ Nr.VIII-359 priėmimą patvirtina II Pasaulinio karo metu vokiečių okupacinės valdžios Lietuvoje išleisti teisiniai aktai, kuriuose paliekamas galioti sovietinis 30 ha viršijančių žemės valdų viršpločių suvalstybinimas. Vėlesni pokario laikų sovietiniai dokumentai. 1949-05-05 išleistuose  „Pavyzdinių žemės ūkio artelės įstatų“ II skirsnio 2 d., teigiama, kad: „Visos ežios, pirmiau skyrusios artelės narių žemės sklypus, yra panaikinamos, ir visi lauko sklypai yra paverčiami vieningu lauko masyvu, esančių kolektyviniame artelės naudojime (citatos pabaiga)“. Tuose įstatuose taip pat nustatyta, kad „…žemė… patvirtinama artelei naudotis neribotam laikui, tai yra  amžinai, ir negali būti nei perkama – parduodama, nei artelės išnuomojama“. Tos, vėliau kolūkiais pervadintos žemės ūkio artelės (žemės ūkio kooperatyvai), po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-03-11 savaime iširo. Kadangi tų artelių užimamą žemę perparduoti ir perskirstyti sovietiniai tų artelių įstatai neleido – tai artelėms (kolchozams) savaime iširus žemė privalėjo būti grąžinta teisėtiems savininkams.  Iš pacituotų dokumentų turinio akivaizdu, kad  iki pat sovietinių kolūkių sukūrimo jokios iki 30 ha ploto teisėtų žemės savininkų nuosavybės teise valdytų žemės valdų nacionalizacijos (nuosavybės teises teisiškai nutraukiančio žemės valdų suvalstybinimo buvusioje „Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje“ iš viso nebuvo.

Iš naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių akivaizdu, kad savanaudiškus tikslus realizuojantys tretieji asmenys ir jų advokatai administracinėje byloje Nr.I-126-422/2010 reikalauja ne tik akivaizdaus neteisingumo įteisinimo – bet ir to, kad mes už tą neteisingumo „įteisinimą“ jiems apmokėtume. Tokį jų elgesys labai primena piktnaudžiavimo teise teisinį apibrėžimą. Tokie jų siekiai itin grubiai pažeidžia galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio imperatyvių teisinių normų reikalavimus. , Lietuvos Respublikoje esančioje teisinėje situacijoje, niekuomet teisiškai nenutrūkusias – iki 30 ha ploto – teisėtų žemės savininkų žemės valdų nuosavybės teises reglamentuoja tik imperatyvios galiojančios LR Konstitucijos 23 str.  bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio teisinės normos. Kadangi mūsų iš senelio Pranciškaus Slavinsko  paveldimos 13,41 ha žemės valdos, esančios Kauno rajone, Užliedžių seniūnijoje,  Vijukų kaime plotas nesiekia 30 ha – tai mūsų šeimos nuosavybės teisės į jį sovietmečiu teisiškai niekuomet nebuvo nutrauktos ir jas nereikia „atstatinėti“ . Tai reiškia, kad posovietinį „nuosavybės teisių atkūrimą“ vykdžiusių LR valstybinių institucijų pareigūnų, šioje byloje dalyvaujančių, asmeniškai materialiai suinteresuotų trečiųjų asmenų ir jų tariamas teises gynusių advokatų veikos (siekiai) teisiškai yra visiškai  nepagrįstos.

Sutinkamai su LR CPK 336 straipsnio I dalies 2 ir 3 punktų teisinėmis normomis,  (dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, apie kurias mes nežinojome bylos nagrinėjimo metu ir galimos teisinės klaidos teisiškai pagrindžiant LR specialiųjų įstatymų:  1991-06-18 įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997-07-01 „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ Nr.VIII-359 priėmimą – mes Kauno Apygardos Administracinį Teismą prašome:

1. sustabdyti 2010 m. gegužės 10 d. Kauno apygardos administracinio teismo  nutarties Administracinėje byloje Nr.2-126-555  vykdymą – iki bus nagrinėjama byla dėl proceso atnaujinimo;

2. atnaujinus procesą, priimti naują sprendimą (LR CPK 371 str. 3 d.):

3.  priimant naują Kauno apygardos administracinio teismo  sprendimą  atsižvelgti į naujai paaiškėjusias esmines bylos aplinkybes.

Papildomai pridedami dokumentai:

1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracijos: „Liaudies Seimo deklaracija dėl žemės paėmimo valstybės nuosavybėn“ ir jos vykdymą reglamentavusių poįstatyminių aktų originalūs tekstai (citatos pabaiga).

Kaip papildomą įrodymą, kad vykdant   specialiuosius: 1991-06-18 LR įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir jį pakeitusį  1997-07-01 „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą“ Nr.VIII-359 netaikoma ne tik visuotinai priimta Civilinė teisė – bet (net) ir visuotinai taikoma Baudžiamoji teisė  – gerb. skaitytojų dėmesiui aš pateikiu dabartinio LR Ministro Pirmininko A. Kubiliaus pasirašyto oficialaus dokumento turinį (citatos pradžia):

„Žin. Nr. 96, 1999 11 16 rcd.   Seimo baze

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO REZOLIUCIJA DĖL ŽEMĖS REFORMOS

1999 m. birželio 22 d. Vilnius

Lietuvos  Respublikos  Seimas, atsižvelgdamas į Lietuvos įsipareigojimą Europos Komisijai iki 2001 metų atkurti piliečiams nuosavybės teises į žemę, domėdamasis, kaip vyksta žemės reforma, gaudamas iš piliečių ir žemės reformos vykdytojų daug informacijos, pažymi, kad:

nemažai Lietuvos piliečių tebeieško archyvinių dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę į žemę. Šiuo reikalu mažai padeda rajonų žemės reformos ekspertų komisijos, nepateisinamai vilkinamas išvadų parengimas piliečiams, pareiškusiems norą gauti lygiaverčius žemės sklypus  prie gyvenamosios vietos;

daugumos kadastrinių vietovių žemėtvarkos projektai rengiami nekompleksiškai, paliekami nesutvarkyti namų valdų ir asmeninio ūkio žemės sklypai ir dėl to užtruks žemės reformos darbai bei bus eikvojamos papildomos valstybės biudžeto lėšos; piliečiai, ne dėl savo kaltės negalėję pateikti būtinų dokumentų, neįtraukiami į tvirtinamus projektus ir paliekami tolesniam etapui – tuo pažeidžiamos jų lygios teisės pasirinkti žemės sklypą iš laisvos žemės fondo;

iki šiol dar nenustatytos žemėtvarkos specialisto, matininko teisės, pareigos ir atsakomybė, neatliekama inžinerinė reformos darbų kontrolė; (Zenono Jurgelevičiaus perfrazavimas: „Vokite vaikinai ką norite ir kiek norite – nes nei už pavogtą turtą, nei už sulaužytus žmonių likimus jus niekas niekada nebaus“).

nepradėtas žemės grąžinimas miestuose, tenkinamasi tik žemės sklypų dalijimu;

nepateisinamai pabrango žemės reformos darbai: iki 1997 m. 1 ha žemės sugrąžinimo išlaidos nesiekė 20 litų, šiuo metu 1 ha žemės sugrąžinimas kainuoja apie 500 litų,

ir siūlo Vyriausybei:

1) iki 1999 m. rugsėjo 1 d. parengti ir priimti žemės reformai reikalingus teisės aktus: pramoninių sodų sodinių išpirkimo,

vertybinių popierių išleidimo ir naudojimo;

2) spartinti miestų teritorijose  esančios žemės grąžinimą, kompensavimą ir nuosavybės
dokumentų išdavimą;

3) iki 1999 m. rugsėjo 1 d.:

įkurti žemės reformos tarnybas miestuose,

sustiprinti žemės reformos vykdymo kontrolę;

4) išnagrinėti žemės grąžinimo darbų spartinimo galimybes Lietuvos rytų ir pietryčių
rajonuose;

per mėnesį išanalizuoti, kokia yra žemės grąžinimo būklė, sudaryti žemės grąžinimo iki
2000 m. spalio 1 d. grafiką ir paskirti už šio grafiko laikymąsi atsakingus pareigūnus;

kas ketvirtį apie žemės grąžinimo vykdymą informuoti Seimą;

7) žemės reformos įvykdymą  iki 2000 m. spalio 1 d. laikyti nacionalinės svarbos uždaviniu.

LIETUVOS RESPUBLIKOS

SEIMO PIRMININKO

PIRMASIS PAVADUOTO JAS ANDRIUS  KUBILIUS

(C) UAB “Teisės aktai“,  1995        1 (citatos pabaiga).

Tokie valdžią turinčiųjų savivalės, visiško nebaudžiamumo už akivaizdų nekilnojamojo turto (turto pastovumo etalono) masinį išvogimą ir „teisininkų“ teisinio nihilizmo pavyzdžiai, kuriuos aš pakankamai glaustai paminėjau šiame dokumentiniame straipsnyje – normalioje teisinėje valstybėje iš viso yra neįmanomi. Posovietinėje Lietuvoje – tai visuotinai priimtas gyvenimo būdas. Įdomu – ar dar ilgai padorūs Europos Sąjungos pareigūnai save kompromituos bendraudami su posovietinėje Lietuvoje valdžią uzurpavusiais apsimetėliais demokratais, apsimetėliais teisininkais ir į juos panašiais savanaudžiais?

Reklama