ISTORINIŲ FAKTŲ PATVIRTINIMAS

Straipsnyje „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ mano jau pateikti faktai apie posovietinės Lietuvos valdžios melą ir savivalę kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti neįtikėtinais – nes mano pateikiama informacija prieštarauja pasaulyje deklaruojamam Lietuvos valstybės įvaizdžiui.

Mano teiginiai apie melą ir prievartą posovietinėje Lietuvoje atvirai prieštarauja pačios Lietuvos valdžios platinamai informacijai, JAV Valstybės Departamento: Demokratijos žmogaus teisių ir darbo biuro ruošiamų ataskaitų apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje išvadoms, Europos komisijos reguliaraus pranešimo apie Lietuvos pažangą išvadoms, bei Tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Freedom House” skelbiamiems duomenims apie tai – kad LR turi piliečių išrinktą valdžią, žmogaus teises ginančią Konstituciją ir yra priskiriama prie žmogaus teises ir laisvės užtikrinančių laisvųjų šalių. Šioje vietoje būtina pastebėti, kad stalininės SSSR konstitucijos tekstas buvo pats humaniškiausias pasaulyje – tačiau tai visiškai nereiškė, kad praktiškai naudodamiesi tos kostitucijos deklaruojamomis teisėmis – stalininių gulagų kaliniai galėjo apsiginti savo teises…

Tačiau jeigu į gyvenimą žvelgti nusiėmus įvairių ideologinių „izmų“ mūsų protams uždedamus „akinius“ – tai gyvenimo tikrovę matysime tokia – kokia ji tikrovėje yra. T.y., matysime, kad po skambiais ir beprasmiškais šūkiais slepiasi visiškai realus konkrečių vertybių valdymo teisių perskirstymas. O „izmai“ yra rekalingi tik tam – kad po jų „širmomis“ būtų galima paslėpti atviros prievartos taikymą. Vargu ar kas nors pradėtų masinį savo šalies gyventojų naikinimą – dėl „laisvę“, „lygybę“ ir „visuotinę gerovę“ žadančių „izmų“ – jei tais „izmais“ nebūtų maskuojama asmeninė materialinė įvairaus plauko „geradarių“ nauda…

Mano straipsnio esmė yra tame, kad posovietinės Lietuvos valdžia jau po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-03-11 suklastojo sovietinio okupacinio laikotarpio (1940-06-15 – 1990-03-11) teisinių aktų teisinės prasmės aiškinimą. To suklastojimo pagrindu posovietinės Lietuvos valdžia klastoja istoriją ir konkrečiame sovietinės okupacijos laikotarpyje (1940 m.) teigia SSSR okupuotoje Lietuvoje buvus įvykius – kurių tikroveje niekuomet nebuvo.

Specialiaisiais, 1991-06-18 ir 1997-07-01 įstatymais posovietinės Lietuvos valdžia teisiškai „naikina“ mano čia ir straipsnyje: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje?“ įvardinto, jos pačios melo pasekmes. Minėtuose specialiuosiuose įstatymuose yra numatyti ir teisiškai įteisinti iki 1940-06-15 sovietinės okupacijos Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų negrąžinimo (tikrovėje niekuomet teisiškai nenutrūkusių piliečių nuosavybės teisių teisinio neatkūrimo) atvejai. Tai reiškia, kad posovietinės Lietuvos melo pagrindu teisiškai nutraukiamos Lietuvos piliečių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (išsamiai apie tai prašau skaityti mano straipsnio: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ I-III dalyse). Kad įrodyti, jog čia mano pateikta informacija atitinka tiesą – aš šio straipsnio skaitytojus kviečiu susipažinti su trijų autoritetingų autorių kūriniuose viešai paskelbta informacija.

1. Pirmosios informacijos šaltinis ir pirmoji informacija:

1940 birželio 23 dienos ryte, 9 val. 28 min., per Kauno radiofoną Lietuvių Aktyvistų Fronto vardu Leonas Prapuolenis paskelbė (iš 1940-06-15 sovietinės okupacijos išvaduotos) nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą ir Laikinosios vyriausybės sudėtį. Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) toje vyriausybėje buvo paskirtas į švietimo ministro postą. Iki pat pastarojo meto mes nedaug težinojome apie to meto įvykius. Per neįtikimai trumpą laiką ginkluotu būdu buvo paimta valdžia ir (bent nominaliai) paskelbtas Nepriklausomos valstybės atstatymas. Buvo suformuota Laikinoji Respublikos vyriausybė, kurios ministru pirmininku tapo Kazys Škirpa. Pastarajam vokiečiai užkirto kelią grįžti į Kauną ir ministro pirmininko pareigas laikinai vykdė švietimo ministras Juozas Brazaitis.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė padėtį krašte kontroliavo garantuodama socialinę tvarką, būdama tos tvarkos moraliniu ir teisiniu autoritetu. Nominaliai ji egzistavo šešias savaites. Vokietijos Reicho, generalinis komisaras Lietuvoje dr. von Rentelnas 1941 metų rugpjūčio 5 dieną pasikvietė Laikinosios vyriausybės narius ir pasiūlė J. Brazaičiui tapti jo generaliniu tarėju. J. Brazaitis tuomet atsisakė argumentuodamas – jog jo įgaliojimai siejami tik su nepriklausomos Lietuvos valstybe. Tuo oficiali valstybinė J. Brazaičio ir visos Laikinosios vyriausybės padėtis buvo baigta.1964 metais N. E. Sūduvio slapyvardžiu JAV išleisoje savo knygoje: „Vienų vieni“, 47-48 psl., J. Brazaitis konstatuoja šiuos istorinius faktus (citatos pradžia):

… “liaudies seimo“ dekliaracijoje VII.22: “Liaudies seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe“. Seimas nutarė palikti valdyti 30 ha normą, kitas žemes paimti į fondą ir išdalyti bežemiam ir mažažemiam. Dekliaracijoje apie kolchozus betgi dar sakoma ir toliau: mėginimai “prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolchozų organizavimą bus griežtai nubausti“.

Žemės fondui iš 28,000 savininkų, kurie turėjo 1, 240,000 ha, paimta 603,589 ha, arba 15% visos žemės. Liko nepaliesti 61,000 ūkių 20-30 ha ir 40,000 ūkių 15-20 ha…

…Nepasisekė paimtos žemės išdalyti, kaip buvo numatyta. Dėl to 1940.VIII.29 komisarų taryba vėl įpareigojo neišdalytų ūkių savininkus atlikti rudeninę sėją savo lėšom“ (citatos pabaiga).

Išvada neabejotina: 1940 m., sovietinė-okupacinė valdžia jokios vienalaikės ir visuotinės žemės nacionalizacijos Lietuvoje nevykdė.

2. Antroji informacija yra paskelbta filosofijos daktaro, buvusio “Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo“ žinių tarnybos vadovo, buvusio “Laisvosios Europos radijo“ lietuvių tarnybos vadovo (dabar – Lietuvos Katalikų mokslų akademijos akademiko, VU Doc.) Kęstučio Girniaus JAV, Čikaga, Į laisvę fondas. 1987 m. išleistoje knygoje: „Partizanų kovos Lietuvoje“, 145-146 psl. (citatos pradžia):

„…Iki 1946 m. vasario 1 d. truputį daugiau negu milijonas hektarų žemės buvo paimta į valstybinį fondą. Į fondą pateko žemė atimta iš bažnyčių, tariamų hitlerininkų, liaudies priešų, iš be šeimininkų likusių ūkių, repatriantų į Lenkiją ar išsikėlusių iš Klaipėdos krašto bei antnorminė žemė. Iki 1946 m. bene visų hitlerininkų ir bažnyčių bei antnorminė žemė buvo atimta. Vokiečiai taip pat buvo pasitraukę iš Klaipėdos. Taigi po pusantrų metų komunistų valdžios žemės reforma turėjo iš esmės būti baigta. Tačiau nuo 1946 m. pradžios iki 1948 m. lapkričio mėnesio valstybinis žemės fondas padidėjo dar puse milijono hektarų žemės, iš kurios daugiau negu du šimtai tūkstančių (213,844) pateko į fondą 1948 m. nuo kovo iki lapkričio mėn.16 Tai daugiausia ištremtųjų ūkininkų žemė, – nes repatriavimas j Lenkiją iš esmės baigėsi 1947 m. Apskaičiavus vidutiniško ūkio dydį, galima apytikriai nustatyti ištremtųjų skaičių. Prisimintina, kad įvykdžius žemės reformą retas ūkis turėjo daugiau kaip 20 ha. 1948 m. . sausio 1 d. tik 4.6 nuošimčiai visų valstiečių kiemų buvo didesni (171:87). Tarp ištremtųjų buvo mažažemių ir vidutinių ūkininkų ir šeimų, kurių ūkiai buvo anksčiau sumažinti iki 5 ha, nes kuris nors šeimos vyras buvo partizanas ar tokiu įtariamas. Tad galima apskaičiuoti, kad ištremtųjų ūkis vidutiniškai turėjo ne daugiau 10 ha. Tad 1948 m. kovo-lapkričio mėn. gal 20,000 valstiečių neteko ūkių. Jeigu šeima vidutiniškai turėjo keturis narius, tai galima manyti, kad Šiame laikotarpyje buvo ištremta iš Lietuvos apie 80,000 žmonių.

Sis apskaičiavimas tik apytikris, nes į žemės fondus patekdavo ir neištremtųjų žemės. Pavyzdžiui, tų ūkininkų, kurie paliko savo ūkius, nepajėgdami užmokėti mokesčių ir dėl to bijodami arešto. Nukautų partizanų ūkiai kartais buvo sumažinami iki 5 ha, nors šeima nebuvo tuo metu išvežta. Antra vertus, komunistų aktyvistai ir stribai kartais patys užgrobdavo ištremtųjų kiemus, todėl ši žemė nepatekdavo j valstybės fondą…(citatos pabaiga)“.

Ir vėl išvada yra neabejotina: jeigu net pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvos teisėtų žemės savininkų žemės valdos buvo paiminėjamos į valstybinį žemės fondą – reiškia 1940 m., jokios vienalaikės ir visuotinės Lietuvos pilečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų nacionalizacijos nebuvo.3. Trečioji informacija yra paskelbta 1992 m., Lietuvoje, leidykloje „Mintis“ išleistos paskutiniojo pokario metų Lietuvos rezistensijos (ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupantams) vado (1956 m.spalio mėn., suimto ir 1957-11-29 sušaudyto), A. Ramanausko-Vanago knygos: „Daugel krito sūnų“ 105 psl. (citatos pradžia):

„…Reikia pasakyti, kad registruodavosi partizanai skaudama širdimi. Jų savijauta buvo panaši į tą, kurią patirdavo kiekvienas ūkininkas, kai jį tarybinė valdžia „savanoriškai“ priimdavo į kolūkį (citatos pabaiga).

Išvada: į sovietinius kooperatyvus žemės savininkų įstojimas būdavo apiforminamas kaip savanoriškas, o tai reiškia, kad po savaiminio tų kooperatinių darinių iširimo – žemės valdos turėjo būtui grąžintos teisėtiems tų valdų savininkams ar (savininkų mirties atveju) jų paveldėtojams.

Apibendrinanti išvada: tiek Lietuvos Respublikos įstatymuose, tiek Lietuvos Konstitucinio Teismo nutartyse įrašyta informacija apie 1940 m., sovietinės-okupacinės valdžios tariamai įvykdytą visuotinę ir vienalaikę Lietuvos piliečiams nuosavybės teise priklausiusių žemės valdų nacionalizaciją yra melaginga.

Ši straipsnio dalis (kaip atskiras straipsnis) yra išspausdinta Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos leidinyje “Varpas“. Žr.: 2008 m., lapkričio mėnesio numeryje, 3-4 psl.

Reklama