Prisistatymas:

Aš, Zenonas Jurgelevičius, nuo 1991 metų pradžios pradėjau aktyviai dirbti tuo metu gausiose visuomeninėse organizacijose, tokiose kaip Lietuvos Žemės Savininkų Sąjunga, Lietuvos Žmogaus Teisių Gynimo Asociacija, Lietuvos Jungtinių Tautų Asociacija. Jungtinių Tautų Organizacijos iniciatyva posovietinėje Lietuvoje kuriant Lietuvos žmogaus teisių centrą buvau pakviestas tapti (ir tapau) to centro nariu. Buvau išrinktas LŽSS ir LŽTGA respublikinių tarybų nariu ir LŽTGA NUOSAVYBĖS TEISIŲ KOMITETO pirmininku. Tačiau dirbti trukdė kolegos – žmogaus teisių gynėjai iš tų pačių organizacijų. Tai aprašyta straipsnio „Penkeri metai tarp gynėjų“ I dalyje: http://old.straipsniai.lt/jurgeleviciaus_rubrika/puslapis/8851 . Vėliau posovietinės Lietuvos valdžios statytiniais esantys „visuomenininkai“ pasistengė, kad aš iš viso negalėčiau dirbti tose organizacijose.

Kaip tai buvo padaryta LŽTGA – aprašyta straipsnyje: „Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos konferencija“ http://old.straipsniai.lt/jurgeleviciaus_rubrika/puslapis/8850 . Iš Lietuvos žmogaus teisių centro narių oficialiai dar nesu pašalintas (tokios informacijos dar negavau) – tačiau jau daug metų nesu kviečiamas į šios organizacijos organizuojamas konferencijas ir kitus renginius. Išvada iš paviešintos informacijos: posovietinėje Lietuvoje net visuomeninių organizacijų lygmenyje yra neįmanoma pačios LR valdžios pažeidinėjamo teisingumo gynyba. Visų lygių „pozicijas“ ir „opozicijas“ politiniame, teisiniame ir visuomeniniame valstybės gyvenime organizuoja bei kontroliuoja pati LR valdžia. Todėl bet koks pilietinis pasipriešinimas tos valdžios vykdomam piktnaudžiavimui teise yra neįmanomas. Sukurti nepriklausomą nuo piktnaudžiaujančios teise LR valdžios visuomeninę organizaciją yra beveik neįmanoma. Siekdamas pakeisti tokią (posovietinėje Lietuvoje realiai egzistuojančią) negatyvią teisingumo gynimo žlugdymo praktiką aš sutikau dalyvauti LIETUVOS VISUOMENĖS TARYBOS ORGANIZACINIO KOMITETO veikloje. „

Kaip kelionės iš Kauno į Vilnių negalima pradėti nuo Elektrėnų, taip ir posovietinėje Lietuvoje esančio piktnaudžiavimo teise teisinę analizę negalima pradėti neišsiaiškinus kas ir kodėl 1917 m. rudenį įvyko tuomet jau demokratinėje Rusijoje. Rusakalbiame internete gausu istoriškai patikimos informacijos, kad 1917 m. bolševikinio karinio perversmo demokratinėje Rusijoje metu valdžią užgrobė iš užsienio finansuojama tarptautinių banditų gauja. Karinio perversmo metu užgrobusi valdžią ta gauja visuomenę tuoj pat suskirstė į „klases“ ir pradėjo negailestingą dorų ir sąžiningų žmonių naikinimą.

Tuos, kas nesitaikstė su neteisėtomis valdžios užgrobėjų veikomis ar tų užgrobėjų nuomone, ar tik GALĖJO BŪTI jiems pavojingi, valdžios užgrobėjai be jokio teisinio pagrindo masiškai žudė arba įkalindavo konclageriuose (gulage). Lygiagrečiai vyko viso valstybės ir piliečių turto „suvalstybinimas“ (masinis plėšikavimas valdžios užgrobėjų naudai). Tuo pat metu buvo pradėtas kurti ir naujo tipo „sovietinis žmogus“ (homo sovieticus), kurio „kūrimas“ prasidėjo… nuo mokslinio sąlyginių refleksų sukūrimo gyvūnams tyrinėjimo.

Po antro Pasaulinio karo naujai bolševizmo užgrobtose teritorijose taikytas 1947 m. NKVD įsakymas-instrukcija К.АА/ СС 113 (lietuviškai: http://www.savastis.lt/…/nkvd-darbo-instrukcija-lenkijoje/ (originalo kalba: http://www.tayna-net.org/rus/prikaz-nk-003-47.htm ) buvo dalinimasis sukaupta sovietine patirtimi su naujai „sovietizuotų“ teritorijų vadovais. Tame įsakyme labai aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kaip ir kokie kadrai gali tapti sovietiniais specialistais.

Kaip dabar jau visuotinai žinoma – suaugusio žmogaus mąstymą ir elgesį automatizmo lygmenyje nulemia auklėjimo bei mokymo procesų metu susiformavę (ir vėliau nekintantys) pasaulėžiūros stereotipai. Tai paaiškina amžiną posovietinės Lietuvos valdymą sau pasiskyrusių (50% LR Seimo narių mandatų „vieninteliams sugebantiems valdyti šalį“), politikais pasivadinusių ir į „politines partijas“ pasiskirsčiusių, buvusių sovietinių politinio pasitikėjimo specialistų dabartinį elgesį. Jie nepasikeitė, tik eilinį kartą savanaudiškai prisitaikė prie pakitusių gyvenimo sąlygų. Sovietmečiu visuomenei mulkinti buvo skirta ideologinė „komunizmo kūrimo“ utopija – dabar valdantieji ją pakeitė „būsimos demokratinės visuotinės gerovės kūrimu“. Juos galima suprasti (bet ne pateisinti): jeigu didžioji visuomenės dauguma leidžiasi mulkinami, tai kodėl tuo nepasinaudoti?

Bet kokio „socializmo“ (ir socialinio „teisingumo“) neįgalumas yra labai nesunkiai įrodomas: neuždirbtų vertybių (jas skirstant) visiems tikrai neužteks… Juk kažkas tas materialines vertybes turi sukurti savo darbu. Tačiau visuomenėje dėl netinkamos auklėjimo ir mokymo procesų metu gautos informacijos gausu lošėjo psichologija gyvenime besivadovaujančių asmenų. Jie įsivaizduoja kad yra gudresni už kitus asmenis ir jiems tikrai pasiseks, nors visuotinai žinoma, jog lošimus organizuojantieji gauna pastovius pelnus ir niekuomet nebankrutuoja… Gudrumas nuo protingumo skiriasi tuo, kad jo tikslas yra savanaudiškas pačių „gudručių“ neuždirbtų materialinių vertybių „įsigijimas“ (svetimo darbo vaisių pasisavinimas).

Išsiaiškinus valdžią turinčiųjų tariamo neišmanymo priežastis (tariamo, nes kuomet kas nors bando apiplėšti juos pačius – tuomet jie puikiai supranta teisingumą ir juo naudojasi), mums beliko išsiaiškinti: ar posovietinės Lietuvos politikų veikose yra nusikaltimo sudėtis? Dėl sovietiniame laikotarpyje sukurto visuomeninio turto (gamyklų ir t.t.) išgrobstymo lyg ir viskas aišku, nes patys politikai ir teisininkai jį dažnai įvardina kaip „prichvatizaciją“. Pabandykime trumpai teisiškai įvertinti posovietinį „teisinį piliečių nuosavybės teisių atkūrimą“. Ar jis yra teisiškai pagrįstas ir ar jis iš viso buvo reikalingas? Apie tai dar 1997 metais (manęs net neatsiklaususi) mano surinktą ir susistemintą teisinę informaciją (kaip alternatyvą šioje gyvenimo srityje valstybės vykdomai politikai) išspausdino žurnalo „Žemėtvarka ir melioracija“ (1997 m., Nr. 2 4-10 psl.) redkolegija https://yadi.sk/i/CcJb-Ct73Kf96t . Tai nenuginčijamai įrodo, kad ne visi Lietuvos valstybės žemėtvarkos SPECIALISTAI prisidėjo prie teisėtų žemės savininkų paveldimų žemės valdų išgrobstymo.

Po to suradau dalį kitų nuo visuomenės nuslėptų sovietinio laikotarpio dokumentų apie sovietinės žemės reformos vykdymą konkrečiose vietovėse: https://yadi.sk/i/OOYF7Oz83Kf9D4 ir https://yadi.sk/i/3m2qgkD93KyJAL . Toks pono V. Landsbergio ir jo bendrininkų „teisingumas“ daugeliui teisėtų žemės savininkų sukėlė nuolatines aštraus emocinio streso (neatreaguotų afektų situacijas) ir nuo jų sukeltų sunkių susirgimų daug žmonių mirė (kas valdžią turinčius privertė mirties priežastis mirimo liudijimuose šifruoti specialiais kodais).

Posovietinio „teisinio nuosavybės teisių atkūrimo“ procesai vis dar vyksta (yra tęstiniai) ir posovietinės Lietuvos demokratai-patriotai su posovietinės Lietuvos teisėsaugos sistema daro ką nori. 1996 m. rudenį „pagauti už rankos“ dokumentų teisinės prasmės klastojime, žinomai neteisingos informacijos įrašyme į oficialius dokumentus ir tos neteisingos informacijos patvirtinimu LR įvairių lygių atsakingų pareigūnų parašais – posovietinės LR demokratai-patriotai 1997-07-01 pakartojo minėtas nusikalstamas veikas (1991-06-18 LR įstatymą Nr. I-1454 pakeitė 1997 m. liepos 1 d. LR Seimo priimtu „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu” Nr.VIII-359). Tuo būdų jie sudarė melagingą „teisinę bazę“ tolimesniam masiniam mažažemių teisėtų žemės savininkų žemės valdų išgrobstymui.

Posovietinių „teisinio piliečių nuosavybės teisių atkūrimo“ įstatymų antiteisinė esmė: iki 30 ha ploto teisėtų žemės savininkų nuosavybės teise valdytos žemės valdos 1940 m. sovietinės žemės reformos vykdymo metu buvo paliktos amžinam teisėtų žemės savininkų naudojimuisi – iki bus gyvas bent vienas šeimos narys. Tokių žemės valdų buvo virš 72%. Jokios visuotinės ir vienalaikės žemės nacionalizacijos (teisinio suvalstybinimo) sovietmečiu iš viso nebuvo – o jeigu jis ir būtų buvęs – tai koks velnias posovietinės LR „patriotus“ galėjo priversti dabartinėje laisvoje Lietuvoje vykdyti okupacinės valdžios teisės aktus? Stojimas į sovietinius kolchozus teisiškai buvo įforminamas kaip savanoriškas ir jis nieko bendro neturėjo su žemės valdų suvalstybinimu.

Tai buvo tik individualaus žemės dirbimo būdo pakeitimas į kolektyvinį žemės dirbimą. TSRS išvogus, sovietinio ūkininkavimo sistemai sugriuvus ir vagims išsibėgiojus, žemės valdymas nuosavybės teise turėjo grįžti jos teisėtiems savininkams. Taip ir būtų atsitikę, jei dalis prisiplakėlių prie sovietinės sistemos administracijos nebūtų sugalvoję pasinaudoti demokratine suirute ir išvogti LR teisėtų žemės savininkų (dėl kartų kartos) paveldimas žemės valdas. Tai jie į posovietinės LR įstatymus įrašė žinomai neteisingą informaciją apie 1940 m. tariamai buvusią visuotinę ir vienalaikę žemės nacionalizaciją ir iki šio momento tą savo melą gina. Jei į visa tai iš šalies ramiai žvelgti bešališko stebėtojo žvilgsniu – tai posovietinėje Lietuvoje esanti teisinė situacija yra siaubinga: nei tarp valdžios pareigūnų, nei tarp teisininkų nėra save gerbiančių žmonių – kurie atvirai pasisakytų prieš valstybės mastu organizuotą ir 26 metus vykdomą piliečių nekilnojamojo turto vagystę ir tos vagystės sukuriamas itin negatyvias pasekmes teisėtų žemės savininkų šeimų gyvenimams. Įdomiausia yra tai, kad čia įvardintų veikų sumanytojai bei vykdytojai įsivaizduoja esantys orūs ir garbingi…

„Vieninteliams posovietiniams Lietuvos patriotams“ vykdant neteisėtas veikas galiojo LR Baudžiamojo Kodekso 289 straipsnis – Tarnybinis suklastojimas: „Valstybės pareigūno ar valstybės tarnautojo įrašymas į oficialų dokumentą žinomai melagingų žinių arba surašymas ar išdavimas suklastoto dokumento, arba žinomai suklastoto dokumento patvirtinimas antspaudu (spaudu) ir (ar) parašu, arba kitoks oficialaus dokumento suklastojimas – baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų arba bauda su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla iki penkerių metų ar be tokios teisės atėmimo.
Tos pačios veikos, padarytos muitinės deklaracijos, mokesčio sumokėjimą patvirtinančio arba kito itin svarbaus oficialaus dokumento atžvilgiu arba sukėlusios didelę žalą valstybės interesams, – baudžiamos laisvės atėmimu nuo trejų iki šešerių metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla iki penkerių metų. Nr. VIII-617, 98.02.03, Žin., 1998, Nr.17-397 (98.02.19)“.

Gal kas nors žino – kas iš LR valdžios pareigūnų už teisėtų žemės savininkų žemės valdų išvogimą pagal šį straipsnį buvo nubaustas ir kam buvo uždrausta eiti tarnybines pareigas? Neteisėtas teisėtų žemės savininkų žemės valdų išgrobstymas vis dar tęsiasi (ne visi teisėti žemės savininkai pasirašė posovietinės demokratinės ir patriotinės LR valdžios savivalės aktuose ir tuo būdu „patvirtino“, kad su tą savivale sutinka). O tos savivalės kūrėjai ir vykdytojai vis dar yra nebaudžiami… Tai, kas jau konstatuota yra būtina papildyti: posovietinės LR valdžios melo pagrindu priimti 1991-06-18 ir 1997-07-01 specialieji „teisinio piliečių nuosavybės teisių atkūrimo“ įstatymai yra taikomi laike atgal – siekiant pakeisti tuo metu buvusią faktinę teisinę piliečių nuosavybės teises reglamentavusią situaciją.

Sovietmečiu buvo aišku: kas, kam ir kiek pagal jo užimamą padėtį nomenklatūrinėje piramidėje leidžiama pasivogti. Iš vidaus sugriovus sovietų sąjungą – to aiškumo neliko. Savo komentare facebook‘e nesenai pakartotinai paviešinau informaciją apie tai, kad posovietinėje Lietuvoje eilinė žemėtvarkos specialistė gali atvirai nesiskaityti su LR Konstitucinio Teismo sprendimu, jį nevykdyti ir niekas ją už tai nei truputį nesmerkia: https://www.facebook.com/zenonas.jurgelevicius.3/posts/702428736501889 . Nesmerkia net tada, kuomet nuo jos neteisėtų veiksmų sukurtų neatreaguotų afektų (nuolat veikiančio itin aštraus emocinio streso) situacijų anksčiau Dievo ar gamtos jiems skirto laiko miršta tos specialistės savivalės aukos.

Dabartinė valdžia liaudį laiko tokiais kvailiais, kad prieš tą liaudį nevaidina net fasadinio padorumo – kas net sovietmečiu kriminalinių nusikaltimų srityje buvo daroma. Todėl sovietmečiu bet kuris pilietis galėjo kreiptis į teisėsaugą, piliečių nusiskundimai būdavo ištiriami ir teismai juos apgindavo nuo akiplėšiškai veikiančių vagių. Dabar kriminaliniai nusikaltimai tapo valstybei save prilyginančių valdžią turinčiųjų vykdomos „politikos“ dalimi. Be to sovietinės perestrojkos metu Lietuvoje buvo įvykdyta naujos posovietinės nomenklatūros kadrų atranka. Todėl dabar valdžią turintys (nesvarbu kuriai „politinei partijai“ jie priklausytų) – bet kurioje neteisėtoje veikoje yra stebėtinai vieningi.

Posovietinėje Lietuvoje plačiai vykdomi galiojančių Tarptautinės Teisės Aktų teisinių normų pažeidimai. Dar 1925 m. Nuolatinis tarptautinis teismas padarė svarbią išvadą, kad: „…nei viena sutarties dalyvė negali remtis savo vidaus teisės normomis, kad pateisintų tarptautinės sutarties nevykdymą.“ Ši nuostata pakartotinai įtvirtinta 1969 m. Vienos konvencijoje (kurios dalyvė yra LR) dėl tarptautinių sutarčių teisės. Lietuvos Respublika 1995 m. balandžio 27 d. LR Seimo priimtu įstatymu Nr. I-865 ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei jos 4-ąjį, 7-ąjį ir 11-ąjį protokolus. Konvencijos 1-jį protokolą ratifikavo 1995 m. gruodžio 7 d. įstatymu Nr. I-1117 (ratifikacinius raštus deponavo Europos Taryboje 1996 m. gegužės 24 d. 1999 m. LR ratifikavo ir 6-ąjį konvencijos protokolą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija pagal LR Konstitucijos 137 str. 3 dalį tapo Lietuvos teisės sistemos sudedamąja dalimi, o pagal 1999 m. LR tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 dalį turi viršenybę prieš LR įstatymus, jei šie Konvencijai prieštarauja. Jos taikymas išaiškintas LR Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje (c.b. Nr. 3K-3-384/99, kategorija 35): „…tiek teisė kreiptis į teismą, tiek nuosavybės teisė yra vienos prigimtinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau Konvencija).

Ir Lietuvos CK (606 str.) ir CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą. Lietuvos Respublikai ratifikavus Konvenciją, ji tapo sudėtine Lietuvos teisės sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti ir taikyti šios Konvencijos kontekste ir, esant vidaus teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms… (citatos pabaiga)“. Labai įdomus tarptautinės teisės normų įsigalėjimo LR teisinis pagrindas: kuriame galiojančios LR Konstitucijos straipsnyje yra konstatuota, kad atsisakę savo priešrinkiminių įsipareigojimų savo rinkėjams vykdymo „tautos patikėtiniai“ turi teisę panaikinti absoliučią tautos teisę į suverenitetą ir ją deleguoti kažkokiems užsieniečiams? Kuriame tos Konstitucijos straipsnyje yra nustatyta, kad Seimo priimtas „LR tarptautinių sutarčių įstatymas“ gali paneigti imperatyvias (visiems privalomas vykdyti) aukščiausios teisinės galios galiojančios LR Konstitucijos teisines normas (TAUTOS VALIĄ ir jau minėtą ABSOLIUČIĄ TAUTOS TEISĘ Į SUVERENITETĄ).

Dar viena citata: „Gindami (valdžios pareigūnų) nuolat pažeidinėjamą teisingumą mes daug kartų savo prašymus Kauno rajono apylinkės teismui pagrindėme Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio, 6 str. 1 dalies ir 13 str. teisinėmis nuostatomis. Kauno rajono apylinkės teismas šiuos mūsų argumentus nuolat ignoravo“. Šis išaiškinimas – tai citata iš mano 2002 m. vasario 14 d. Prašymo LR Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui Vytautui Greičiui. Minėtą prašymą baigiau reikalavimu tinkamai teisiškai įvertinti meluojančių pareigūnų veikas ir juos nubausti: „Esant reikalui žemėtvarkininkų veikai prašome taikyti CPK 251 str. nuostatą, nes LR baudžiamojo kodekso 289 nustato, kad: „Valstybės pareigūno ar valstybės tarnautojo įrašymas į oficialų dokumentą žinomai melagingų žinių, surašymas ir išdavimas suklastoto dokumento, arba žinomai suklastoto dokumento patvirtinimas antspaudu (spaudu) ir (ar) parašu, arba kitoks oficialaus dokumento suklastojimas – baudžiamas…“
Pridedamų dokumentų kopijų sąrašas (21 dokumento kopija)

Zenonas Jurgelevičius

Pastaba: Po šio „Prašymo“ įteikimo netrukus buvo pakeistas BK 289 str. turinys.

Posovietinės LR piliečiai jau pradėjo abejoti: ar galiojančios LR Konstitucijos teisinių normų vykdymas tikrai yra privalomas? Atsakau: VISIEMS LR PILIEČIAMS VADOVAUTIS KONSTITUCIJA IR DABAR YRA PRIVALOMA. Galiojanti LR Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios imperatyvus (visiems privalomas vykdyti) teisinis aktas. Konstituciją papildo taip pat imperatyvios Civilinio kodekso 1.5 str. teisinės nuostatos. Jos reikalauja, kad visi LR piliečiai elgtųsi teisingai protingai ir sąžiningai.

Tam kad visi piliečiai taip elgtųsi – valstybėje veikianti švietimo sistema privalo visus LR piliečius išmokyti suprasti ko iš jų reikalauja imperatyvios galiojančios LR Konstitucijos ir imperatyvios galiojančio CK 1.5 str. teisinės normos. Dabar posovietinėje Lietuvoje esančioje „teisinėje“ situacijoje niekas LR piliečius to nemoko ir mokyti nesiruošia. Šį mano teiginį patvirtina tai, kad Civilinio Kodekso komentare išaiškinama – jog piliečiai protingai elgiasi tik tuomet, kuomet atstovauti savo teisinius interesus samdosi valdančiosios sistemos paruoštą ir pripažintą advokatą. Tai papildo galiojančio Civilinio Proceso Kodekso 56 str., kuris apriboja piliečių teisę atstovauti teismuose. Išskirtinės teisinės privilegijos šiame straipsnyje suteikiamos tik nusikaltėliams, nes juos teisiškai atstovauti teismuose gali: „3) vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu;“.

Kad posovietinėje Lietuvoje veiktų teisė ir teisingumas, galiojančioje LR Konstitucijoje neturėtų būti esminių vidinės teisinės prasmės prieštaravimų. Šiuo metų jų ten gausu. Šiame komentare pateiksiu kelis pavyzdžius:

Pačiame pirmame galiojančios LR Konstitucijos straipsnyje sužinome, kad: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. 4 straipsnyje, kad: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“, o 5 straipsnyje, kad: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Pabandykime šią posovietinės Lietuvos „teisinę idiliją“ išsiaiškinti detaliau.

Terminas „demokratija“ savyje neturi ne tik teisinės, bet išvis jokios prasmės. Jis „įprasminamas“ tik papildomais asmeniškai suinteresuotų žmonių paaiškinimais. Kad normali tradicinė žmonių visuomenė normaliai funkcionuotų, jai užtenka tradicinių teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų vykdymo ir visiškai nereikia neišsprendžiamą painiavą sukuriančios „demokratijos“, kurios pagrindu (kaip mes jau išsiaiškinome) yra asmeniškai suinteresuotų asmenų materialinių interesų patenkinimas. T.y., teisinis išskirtinių privilegijų suteikimas asmenims ar asmenų grupėms.

Neatsiejama šiuolaikinės „demokratinės“ santvarkos dalimi yra galiojančios LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies teisinė nuostata, kad: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”. Iš karto atkreipiu gerbiamų šių eilučių skaitytojų dėmesį į tai, kad išsireiškimas: “bendra tautos gerovė“ – taip pat nieko konkretaus nereiškia.

Tiek terminas „demokratija“, tiek išsireiškimas „bendra tautos gerovė“ yra nekonkretūs, todėl jais galima sujungti visiškas priešingybes ir jas pateikti visuomenei, pavadinant „demokratija“ ar „bendra Tautos gerove”. Tai prieštarauja ne tik logikai, bet ir sveikam protui. Todėl tokie daugiaprasmiai išsireiškimai teisiškai yra visiškai beprasmiai ir nieko nereiškiantys. Be to, čia aptariami terminai yra niekaip nesusiję su konkrečiais teisiniais veiksmais, todėl negali niekaip tuos veiksmus įtakoti. Pasaulinėje teisės praktikoje specifinis apribojimas ar nuostata turi didesnę juridinę galią už bendras frazes. Todėl negali būti priimti tokiomis bendromis, juridiškai nieko nereiškiančiomis frazėmis paremti LR įstatymai ar LR Konstitucinio Teismo nutarimai, kurie savo teisine esme prieštarauja galiojančios LR Konstitucijos specifiniams teisiniams apribojimams ar nuostatoms, o jų priėmimo atveju jie yra teisiškai niekiniai ir todėl nevykdytini.

Pabandykime toliau pasiaiškinti – kaip prisidengiant Konstitucijos teisinių normų vykdymu posovietinėje Lietuvoje paneigiama pati pagrindinė tos Konstitucijos esmė. 2 straipsnis: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ ir 3 straipsnis: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“. Gal iš valdančiųjų atsiras bent vienas teisininkas, kuris Tautai įtikinamai paaiškins: kaip posovietinėje Lietuvoje absoliuti teisė į suverenitetą gali priklausyti Tautai (3 straipsnis: “Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių”) ir gali būti vykdomos galiojančios LR Konstitucijos teisinės nuostatos (pvz. – 6 straipsnis: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.

Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“ ir 7 straipsnis: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“ – jeigu galiojančios LR Konstitucijos 102 str., 1 dalies teisinė nuostata: „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“ paneigia pačią absoliučią Tautos teisę į suverenitetą? Šioje vietoje gerbiamiems skaitytojams privalau priminti, kad nei vienas eilinis posovietinės Lietuvos pilietis neturi teisė kreiptis į LR Konstitucinį Teismą (apie draudimą laisvai pasirinkti tinkamai atstovaujantį piliečio interesus atstovą kituose teismuose – mes šioje teisinėje analizėje jau išsiaiškinome).

Kad Konstitucinis teismas iš viso yra LR piliečiams nepasiekiamose aukštumose patvirtina galiojančios Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalies teisinė nuostata: „Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas“. TIKRAI ĮDOMU: VISUOTINIAME LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ REFERENDUME PRIIMTOS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS VYKDYMĄ KONTROLIUOJA NE PATI TAUTA – O PAČIUS SAVE KONSTITUCIŠKAI NUO PRIEŠRINKIMINIŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ RINKĖJAMS VYKDYMO ATLEIDUSIŲ (galiojančios LR Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalis: „Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“) POSOVIETINIO LR SEIMO NARIŲ SUKURTAS KONSTITUCINIS TEISMAS.

Gretimose galiojančios LR Konstitucijos teisinėse nuostatose yra ir daugiau įdomybių. Galiojančios LR Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalis nustato: „Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru“ ir 3 dalis: „Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto…“ ir to paties straipsnio 4 dalis: „Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas“. Patikslinu: savo atlyginimų dydį ir savo veikimą ar neveikimą apsprendžia tik nuo priešrinkiminių įsipareigojimų rinkėjams vykdymo patys save atleidę LR Seimo nariai. Kadangi „Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru“ – tai reiškia jog posovietinėje Lietuvoje nėra ministrų – savo srities specialistų, o yra tik ministrai – politikai. Tai reiškia, kad į politinę partiją įstojęs ir bendrapartiečių politinį pasitikėjimą turintis bet kuris tamsiausias nuo juodo darbo į miestą pabėgęs kaimietis posovietinėje Lietuvoje gali vadovauti bet kam. Baisiausia posovietinėje Lietuvoje yra tai, kad joje iš viso neveikia tarpusavyje viena nuo kitos nepriklausančių (ir teisiškai viena kitą kontroliuojančių) valdžios grandžių teisinio atskyrimo principas…

Kodėl posovietinėje Lietuvoje neveikia teisė – mes dalinai (keliais esminiais „štrichais“) jau išsiaiškinome. Dabar gerbiamus šių eilučių skaitytojus kviečiu keliais žodžiais išsiaiškinti: kodėl nei vienas posovietinės Lietuvos politikas Jums per 27 metus nei karto nepaaiškino to, ką aš rašau šioje trumpoje teisinėje analizėje? Gerbiami skaitytojai, kuomet posovietinėje Lietuvoje buvo sprendžiamas valstybės valdymo klausimas – tuo metu turintys valdžią Tautai paaiškino, kad valstybę gali valdyti tik specialistai.

Tie sovietinio auklėjimo ir mokymo specialistai pasidalino į „politines partijas“ ir toms partijoms (t.y. patys sau) pasiskyrė 50% LR Seimo narių mandatų. Kadangi + 1 Seimo nario vietą partiečiai visuomet gali gauti vienmandatėse rinkimų apygardose – tai reiškia jog buvę sovietiniai vienintelės TSRS valdžiusios „politinės partijos“ politinio pasitikėjimo specialistai (nežiūrint į tai, kad pačios Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas tą „politinę partiją“ pripažino buvus antikonstitucine) visam laikui uzurpavo posovietinės Lietuvos valdymą.

Kodėl tie specialistai nesugeba tinkamai valdyti paaiškina tai, kad jie yra politinio pasitikėjimo „specialistai“. Jų sukurtos (pagrindiniais Tautos engimo klausimais visiškai vieningos) „politinės partijos“ yra tarsi mažesnės valstybės didelėje Tautos sukurtoje valstybėje ir tai didelei Tautos sukurtai valstybei, dėka „demokratinės“ santvarkos, nuolat primeta savo valią (nuolat užsiima piktnaudžiavimu teise). Tas piktnaudžiavimas teise „pridengiamas“ demagoginiais postringavimais apie „būsimą visuotinę gerovę“, „socialinį“, o ne tikrą – teisingumą ir panašiomis nesąmonėmis…

Reklama